L. JEKENTAITĖ
Už ką mylima moteris? Kaip norėtų ji tai sužinoti. Gal todėl ji taip dažnai žvilgčioja į veidrodį ir nejučiom save lygina su kitomis. Gal todėl ji kartais vos ne magišką reikšmę skiria madingam drabužiui, šukuosenai ar skrybėlaitei. Gal todėl ją neišvengiamai liūdina nueinančios jaunystės ir grožio ženklai. O vyriškoji žmonijos pusė literatūroje ir dailėje pateikia nepraeinančios reikšmės amžinojo moteriškumo paveikslų, kurie jaudina protą bei jausmus žymiai giliau ir įvairiau, nei kartais pačios moterys tai įsivaizduoja.
Kaip besvarstytume, visi meno kūriniuose įamžinti moteriškojo tobulumo pavyzdžiai dažniausiai yra betarpiškiausiai surišti gamtiškąja moters paskirtimi būti mylimąja ar mylinčia motina. Šimtmečiais tik už tai ir buvo vertinama moteris. Jos egzistencija buvo griežtai įrėminta: šeima, vaikai, virtuvė, bažnyčia. "Platusis” pasaulis pasiekdavo ją per emocinį ryšį su vyru ir vaikais. Kadangi moteris beveik neturėjo galimybių reikštis visuomenėje ir profesinėje veikloje, ir jos asmenybės vystymasis buvo ribojamas, jai meilė, sėkmingos vedybos buvo vienintelė gyvenimo įprasminimo galimybė. Todėl ir sugebėjimas žavėti, erotinio patrauklumo ženklai — jaunystė, grožis, moteriai visada buvo geistini dalykai. Iki šiol moteris linkusi pervertinti meilės reikšmę, nes ilgus amžius tik tai jai ir galėjo duoti gyvenimo pilnatvės jausmą. Visa tai buvo suformavę tokį požiūrį į moters prigimtį: ji — stichiška, emociškai priklausoma nuo kitų nuomonės, nesavarankiška, "būti kitam” (suprask, pamaloninimas, vyriškos būties pagrąžinimas). Ir pačios silpnosios lyties atstovės, aišku, su pavydu vertino viską, kas yra vyriška: perspektyvos reikštis valstybinėje, kultūrinėje veikloje, moksle, mene, pagaliau galimybė pačiam rinktis partnerį. Tai buvo draudžiama ir tai simbolizavo tikrąjį, žmogišką gyvenimą.
Šiuolaikinė moteris išsikovojo taip ilgai siektą lygiateisiškumą su vyru. Ji nebenori būti vyro verge, užsisklęsti šeimos ribose; išsikovojo teisę į kūrybinį darbą ir turi galimybes rinktis savo gyvenimo kelią ir išvystyti savo asmenybę. Kurį laiką atrodė, kad dabar moteriai belieka džiaugtis ir naudotis savo naująja padėtim. Tačiau beatodairiško entuziazmo laikai praėjo, ir emancipuotoji moteris pajuto, kad jos išlaisvinimas atnešė jai aibes naujų rūpesčių. Prie buitinių pareigų, kurios tradiciškai jai priklausė, prisidėjo darbo rūpesčiai ir sunkumai. Gan greit vyrija apsiprato su nauja padėtimi ir be jokio pavydo atidavė moterims darbus, ypač tuos, kurie nėra kūrybiški, kur nereikia vadovauti. Dabar moterys yra įsiveržusios beveik į visas profesijas. Ir vėl atėjo laikas moteriai susimąstyti, kas yra jai priimtina, o ko reikėtų atsisakyti. Aišku tik viena, kad moteris jokiu būdu nenori atsisakyti darbo (kaip rodo sociologiniai tyrimai, net daugiavaikės motinos laikosi šio požiūrio, nors pageidauja trumpesnės darbo dienos ir kitų lengvatų). Net jei darbas nėra kūrybiškas, jis vis tiek yra galimybė atitrūkti nuo buities rūpesčių, įsijungti į kolektyvą, patirti naujų įspūdžių, pajusti, kad esi vertinama kaip specialistė. O kai darbas kūrybiškas, įdomus, jis įprasmina visą gyvenimą, bet... šitoks darbas reikalauja atiduoti visą save, o moteris savo jėgų pagrindinę dalį vis tik nori skirti šeimai, vaikams. Daugumas dabartinių moterų gauna pakankamai aukštą išsilavinimą, jos svajoja apie išskirtinius pasiekimus, daugumas tikrai to pasiektų (nes ir mokslas joms sekasi geriau, nei vaikinams), jei apie dvidešimtuosius metus jose nepabustų moteris. Daug merginų jau pirmuosiuose kursuose tampa žmonomis, motinomis ir netikėtai susiduria su faktu, kad nuo dabar jas užgriūva dviguba našta. Begalinių galimybių pasaulis, koks daugumui atrodė mokykloje, papilkėja, susiaurėja. Tenka pasirinkti ir labai tiksliai vieną kelią, kuriuo žengsi per gyvenimą. Neretai moteriai darosi graudu suvokus, jog neįmanoma suderinti reikalingų pasiekimų darbe ir tobulo šeimyninio gyvenimo.
Bet jei reikia pasirinkti darbas ar šeima, moteris dažniausiai pasirenka šeimą, nes atsisakiusi vaikų, nerealizavusi savo motiniškos prigimties, ji kenčia dar labiau. Moterį apninka liūdnos mintys: matyti, ji niekada nesusilygins su vyru. Ir čia kyla klausimas, kam moteriai reikia lygintis su vyru? Kodėl būtina lygybę suprasti, kaip skirtingybių suvienodijimą? Ar nebūtų išmintingiau prisiminti seną šio žodžio aiškinimo tradiciją: lygybė reiškia lygią teisę išvystyti savo ypatingumą, išskirtinumą. Todėl ar nevertėtų moters emancipaciją suprasti ne kaip moters suvyriškėjimą, jos pretenzijas (dažnai nepagrįstas) į viską, ką daro vyras, bet kaip moteriškumo prestižo įvertinimą. Jei apie moterį spręsime pagal vyrišką modelį, neišvengiamai turėsime sutikti, kad jai iš tiesų daug ko trūksta. Kodėl gi neįvertinti to, kas yra specifiškai moteriška, ką gali tik moteris, kur vyras yra bejėgis? Laikas pagaliau įsisąmoninti, kad yra tam tikri fiziologiniai ir psichologiniai moters ypatumai, su kuriais nevalia nesiskaityti. Mes pačios turėtume blaiviau suvokti (ir kiek galima anksčiau), jog mes kenčiame dažnai dėl to, kad savo asmenybės projektą kuriame pagal bendrą, t.y. vyrišką standartą. Šiandieninei vidurinei ir aukštajai mokyklai taip pat galėtume papriekaištauti dėl nepakankamai specializuoto mergaičių mokymo, auklėjimo ir profesinio orientavimo, dėl to, kad jų praktinis ruošimas paliekamas savieigai. Tai, kad kai kurios mergaitės ir suaugusios moterys sako: "noriu būti vyru”, rodo, jog kultūrinė aplinka, kurioje jos gyvena, nėra palanki moteriškumui reikštis. Tai išraiška to, jog ir jos nesuvokia, neįvertina savo moteriškos prigimties ypatingumo ir, svarbiausia, jos žmogiško vertingumo. Juk pati gamta suteikė moteriai tai, kuo didžiuojasi žmogus — galią kurti. Moteris kuria tai, kas yra svarbiausia iš to, ką žmogus po savęs palieka — naują gyvybę, naują žmogų. Ši giliai išgyventa atsakomybė, sąryšyje su vis didėjančiu moterų išprusimu, jų racionalėjimu, veda prie to, kad dabartiniu metu vis dažniau moteriškoji žmonijos pusė pripažįstama stipriąja. Ji išlaiko didesnius fizinio ir dvasinio pobūdžio "perkrovimus”, kurių kupinas mūsų laikmetis. Viskas klostosi taip, kad šiuolaikiniai sociologai, psichologai ir psichiatrai galėtų patarti moterims: reiktų ne pavydėti, o suprasti ir savaip pagailėti vyrų. Tam, kad jaustų savo gyvenimo pilnakraujiškumą, kad įtvirtintų save kaip pilnavertę, kūrybišką asmenybę, vyras turi vienintelę galimybę: savo mėgstamą darbą, kuris pasiglemžia didžiąją dalį jo jausmų ir minčių. Galėtume sakyti, kad moteris savo kūnu ir krauju, savimi yra kūrėja, o vyras save suprojektuoja į aplinkinio pasaulio kūrimą. Abi orientacijos yra reikalingos, abi viena kitą papildo. Todėl čia reikalingas abipusis supratimas, atlaidumas ir pagalba. Vietoj niurzgėjimo, pretenzijų, ar nevertėtų moterims rodyti didesnį įsijautimą į vyriškojo nerimo priežastis ir savo rūpesčiu, švelnumu, netgi globa padėti jam siekiant užsibrėžtų tikslų. Tuo nenorėčiau pasakyti, kad moterys "grįžtų prie puodų” ir dėl šeimos gerovės paaukotų savo asmenybės vystymąsi, bet tai, kad savo biologine ir psichine sandara moteris turi didesnes galimybes būti šeimos židinio saugotoja, nei vyras. Čia yra jos stiprybė ir nereikėtų šito kratytis. Tai, kad kai kurios šiuolaikinės moterys drovisi savo moteriškų interesų, atvirai šaiposi iš jų, nenori gimdyti vaikų, skuba skirtis, vienos auginasi savo sūnus ar dukras, nedaro jų laimingesnėmis. Šeimą sugriauti — lengva, ją tobulą sukurti ir išlaikyti — žymiai didesnio sugebėjimo reikia. Tai supranta daugumas moterų, ir jos atiduoda visas savo jėgas tam, rodydamos išskirtinį ištvermingumą ir dvasios jėgą. Todėl pastaruoju metu vis dažniau keliama mintis, kad žmonijos rytojus priklausys nuo to, kiek joje įsivyraus moteriška, o dar tiksliau, motiniška orientacija į pasaulį. Moteris nuolat primena, kad įkvėptas žmogaus dvasinis gyvenimas neįmanomas be ryšio ir pagarbos savo gamtinei prigimčiai. Žmogus — Žemės sūnus, ir jis tol yra nenugalimas, kol, nelyginant mitologinis Antėjas, bent vienu pirščiuku jaučia sąryšį su savo motinos gyvybiniais syvais. Ir iš tiesų, motinos meilė tai ir yra ta gija, kuri suriša žmogų nematomais, bet tvirtais ryšiais su pasauliu, su jo amžinuoju ritmu. Motinos meilė savo vaikams nuo amžių yra laikoma žmogiškosios meilės etalonu, nes tai yra nuoširdžiausias ir nesavanaudiškiausias savo jėgų paskyrimas kitai būtybei. Todėl ar nevertėtų amžinojo moteriškumo paslapties ieškoti motiniškame pasaulio jautime. Būti moterimi, reikia teigti gyvenimą, kūrybiškąjį pradą žmoguje, kaip priešpriešą griovimui ir gaivalų stichijai. Moteris, suprantanti savo žmogišką vertę, visada jaus aplinkinių dėmesį ir pagarbą. Nepraeinančio su metais žavesio yra kupina ne ta moteris, kuri reiškia pretenzijas būti mylima, bet ta, kuri pati sugeba mylėti, kuri dosniai dalina gaivinančią žmogiškos širdies šilumą aplinkiniams.
• Liurdą 1979 m. aplankė 4.600.000 maldininku. Tais metais suėjo 100 m. nuo šv. Bernadetos mirties.
• Pranciškonų vedamas Šv. Rašto studijų centras Japonijoje išleido Naujojo Testamento vertimą japonų kalba.