Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Minėdami Darių ir Girėną, nesiliaujame kartoję, kad jie buvo didvyriai, kad jie išgarsino Lietuvos vardą. Taip, jie buvo didvyriai. Mūsų nuomone, vieni iš pačių didžiausių. Štai keli svarstymai. Jie atidavė Lietuvai visa, ką turėjo. Sudėjo visus savo išteklius ir viltis į planus, kurie daugeliui atrodė per drąsūs ir nerealūs. Darius ir Girėnas paaukojo dabartį ir ateitį. Susitaikė su visomis galimybėmis, netikėtumais ir nelaimėmis. Nebėgo nuo mirties, bet išskrido jos pasitikti, tikėdamiesi ją nugalėti.

     Menkas buvo jų lėktuvas. Net ir aniems laikams. Neturėjo visų navigacijos ir komunikacijos instrumentų, kuriuos šiandien turi net eiliniai lėktuvai, neskirti transatlantinėms kelionėms, nekalbant apie sprausminius lėktuvus, kurie kasdien raižo vandenynus. Lėktuvas buvo ne tik menkas, bet ir perkrautas. Oras buvo žiauriai nepalankus. Be oficialaus leidimo juodu vargais negalais pakilo į lietingą padangę, paskęsdami tirštuose debesyse ir juodoje nežinioje.

     Išskridimo žinia pasiekė Europą. Lašas išaugo į upę ir užkrečiančiu entuziazmu patvindė Lietuvą. Visos generacijos laukė, budėjo, meldėsi. Laukė kaimai, bažnytkaimiai, miesteliai ir miestai. Žmonės laukė grupėmis, laukė vieni. O artėjant spėjamai atskridimo valandai, Kaune laukiančiųjų minia išaugo į tūkstančius. Virpėjo lūpos, drebėjo širdys. Akys dairėsi į dangų, ausys stengėsi pagauti artėjančio lėktuvo motoro ūžimą. Ir staiga prabilo Kauno radijas. Tragiška žinia: drąsieji lakūnai žuvo. Lėktuvas nukrito vos keli šimtai kilometrų nuo Kauno. Taip arti. Ir taip toli. Turbūt labai maža buvo Lietuvoje akių, kurios neverkė, ir širdžių, kurių nesuspaudė paralyžuojantis liūdesys. Visa tauta, kelias dienas gyvendama šviesios vilties entuziazmu, negailestingos likimo jėgos buvo paskandinta tamsioje desperacijoje.

Antanas Žmuidzinavičius Raudonės pilis (1936)

     Darius ir Girėnas, drąsūs, viskam pasirengę žemaičiai ir Amerikos piliečiai, išgarsino Lietuvos vardą. Deja, jų darbas, pradėtas su įkvepiančiu ryžtu, idealizmu, geležine valia ir milžinų narsumu, liko nebaigtas. Pati jaunoji Lietuva, kuriai jų transatlantinis skridimas buvo skirtas, dar tebesanti pradiniame kūrimosi periode ir kasdien kovodama su stambiomis valstybės statybos problemomis, palyginti greitai šiuos didvyrius apmiršo ir net deramo paminklo jiems pastatyti nesuspėjo. Gal čia likimas tų, kurie savo kraštui per daug paaukoja arba, kas galbūt teisingiau, susiduria su žmonėmis, neturinčiais panoraminės vizijos ir visa matuojančiais parapiniu mastu. Tokia, pavyzdžiui, buvo Čiurlionio dalia. Panaši lemtis ištiko Darių ir Girėną. Nei Lietuvoje, nei Amerikoje neturėjome užtenkamai žmonių, kurie būtų garsinę drąsiųjų lakūnų vardą ir žygį ne vien proginiais prisiminimais, bet sisteminga, reguliaria, plačiai organizuota veikla. Kai kam atrodo, kad mes, po 35 metų užsienyje, tebeturime tą pačią problemą.

     Stepas Darius buvo atvežtas į Ameriką dešimties metų, o Stasys Girėnas keturiolikos. Abudu buvo vienmečiai ir vienminčiai. Abudu čia pasiekė išsimokslinimo. Abudu savanoriais stojo į Amerikos kariuomenę pirmojo didžiojo karo metu. Ir pagaliau abudu pasiryžo rizikingam žygiui, mylėdami savo gimtąjį kraštą, juo didžiuodamiesi ir norėdami jį išgarsinti. Juk jie pakilo transatlantiniam skridimui pačiame savo gyvenimo gražume, būdami tik 37 metų. Ką jie jautė, kas juos skatino didžiai pavojingam žygiui, kas palaikė jų ryžtą, valiai davė geležinę stiprybę, o drąsai sparnus — liudija jų testamentas. Jie nebuvo avantiūristai nei oportunistai. Juk pats Lindbergas, neminint kitų priežasčių, skrido per Atlantą, tikėdamas laimėti 10.000 dolerių premiją. Tais laikais tai buvo didelis pinigas.

     Didžiuodamiesi šiais savo didvyriais, turime pasiryžti kratytis perdėto kuklumo, įsivaizduoto menkavertiškumo pajautimo ir iš jo kylančio instinktyvaus nusilenkimo kitataučiams ir jų nuveiktiems darbams. Be pavydo ir be aklo išdidumo atidžiau pažvelkime į lietuvius plačioje Amerikoje. Mes nustebsime. Yra daug duomenų, kad nesame už kitus menkesni, mažiau drąsūs ar gabūs. Priešingai, statistinių proporcijų rėmuose matome, kad esame darbštūs, talentingi, ištvermingi, išradingi, esame geriau organizuoti, turime daugiau spaudos, platesnę kultūrinę veiklą, negu kitos etninės grupės. Atrodo neginčijama tiesa, kad esame vieninteliai Amerikoje ateiviai, parašę ir išleidę dvi pilnas enciklopedijas lietuvių ir anglų kalbomis.

     Kankiniai įkvepia kankinius. Į žemę kritęs ir miręs grūdas neša gausių vaisių. Nuo Dariaus ir Girėno žygio iki mūsų kankinių Sibiro miškuose mums prieinama istorija sako, kad Lietuva tebėra didvyrių žemė. Klausykimės skambančio varpo laisvėje ir tylinčio vergijoje, ryždamiesi dideliems darbams.