Spausdinti

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

     * "Tiesa” savo vedamajame rašo apie "Grožį ir tvarką respublikos gatvėse”. Vedamojo pradžioje sako, kad ypač vilniečiai daug dirba, norėdami Lietuvos sostinę padaryti aukštos kultūros pavyzdingos viešosios tvarkos miestu. Daug akį patraukiančių naujovių ir kituose miestuose. Švara gatvėse, parkus puošia gėlės. Už vis labiau didžiausia puošmena yra žmonės, gyvenantys šiuose miestuose. Jų savitarpio santykiai vienų su kitais bei paslaugumas atvykusiam iš kitur svečiui sudaro tikrą miesto veidą.

     Viešąją tvarką ypatingai rodo vilniečiai. Jie stengiasi saugoti savo šeimos narius nuo girtavimo bei nepilnamečių nusikaltimų.

     Lietuvoje dabar yra beveik keturi tūkstančiai draugovininkų, kurie nuolatos budi, kad išsaugotų viešąją tvarką. Daug nusikaltimų buityje ir namuose padaro neblaivūs žmonės. Spekuliantai pardavinėja degtinę ir po vidurnakčio.

     "Tiesa” prisipažįsta, kad Mažeikiuose ir Kėdainiuose yra žmonių, kurie patenka į blaivyklas darbo metu, tiesiai nuo staklių. Čia giriasi, čia verkšlena, kad vis dar būtina gerinti viešosios tvarkos organų veiklą ir didinti jų darbuotojų autoritetą. Kelti baudžiamąsias bylas už bendros nuosavybės grobstymą. Deja, labai daug kur pasitaiko, kad visokiems neklaužadoms pataikaujama. Vedamąjį baigia, kad kova už tvarkos prižiūrėjimą — sudėtinė viso politinio auklėjimo dalis.

     * Trakai, kaip magnetas, traukia visus. Čia lankosi ne tik lietuviai, bet žmonės atvažiuoja iš tolimiausių Rusijos kampų, pvz. net iš Vladivostoko. Trakai — nepaprastas gamtos grožis. Gatvėse vos sutelpa automobiliai, o žmonių kaip per didžiausią šventę. Trakus per metus aplanko apie milijonas žmonių. Jų pilna visur. Tūkstančiai plūduriuoja valtyse ant ežero, kiti salose linksminasi. Radijas taip groja, kad reikia užsikimšti ausis ir pasitraukti į apylinkes. Čia šiek tiek ramiau, bet nuo žmonių nepabėgsi. Didžiausia sunkenybė — pastatymas automobilių, kurių kasmet vis gausėja. "Tiesa” taip rašo: "Trakų rajono šeimininkai tvarko autoturistų srautą: nuo Vievio pusės pastatytos dvi automobilių saugojimo aikštės, nuo Vilniaus pusės jau pradėta įrengti. Pamiškėse, paežerėse taip pat paruošta nemaža autoturistų apsistojimo vietų su įrengtomis laužavietėmis ir šaltiniais. Deja, ne visi į jas stato savo lengvąsias — vienas braunasi, žiūrėk, per miškus iki pat paežerių. Kitas įvaro mašiną į krūmus ar, prikirtęs medelių, ją uždengia. Trečias, įvažiavęs ežero atabra-don, maudo savo numylėtinį "Žigulį”. Žinoma, tai daro žemos kultūros žmonės. Gražiais žodžiais jų nepaveiksi: tenka bausti piniginėmis bausmėmis. Vargas taip pat gauti vietą pasistatyti palapinei. Numatoma įrengti daugiau patogumų”.

     "Tiesoje” jau ne pirmas pasirodo straipsnis ir vis su tais pačiais nusiskundimais. Už metų vėl skaitysime tuos pačius nusiskundimus ir trūkumus. Jeigu kas nors pasikeistų, tai jau būtų ne tiesa, bet melas.

*    Per pastaruosius 13 metų Kelmės rajone gimė treji trynukai, kurie laimingai auga.

*    "Tiesoje” rašoma, kad Lietuvoje pavasaris buvo šaltas, kuris sukėlęs kolūkiuose daug nerimo. Praėjusi žiema buvusi išbandymo laikotarpis, nes respublikos kolūkiuose pritrūko ne tik šieno, bet ir šiaudų.

*    Kaune, Vilijampolėje, pastatyta didelė prieplauka. Iš šios prieplaukos pasiekiama Baltijos jūra baltasparnėmis raketomis. Jos skrieja Nemuno vaga. Skriejant raketa, gražu gėrėtis vaizdingomis Nemuno pakrantėmis ir Kuršių mariomis.

*    Šiaulių rajone, Varputiškių kolūkyje, trūksta grėblių. Jie buvo atvežti apie gegužės pirmąją, bet iki vidurvasario nebuvo paruošti naudojimui. "Tiesa” jau dejuoja, kad nukentės pasiruošimas pašaro žiemai, kurio ir šiaip jau kasmet pritrūksta. Neįrengta taip pat vėdinimas ir daržinėje. Kaltinami statybininkai ir technikai. Mes gerai žinome, kad bendras arklys visuomet liesas.

*    Pavasaris Lietuvoje buvo labai šaltas. Ganyklose žolė augo labai palengva ir ypač su įvairiomis piktžolėmis, kurių gyvuliai neėda. Ganyklos pavirto kiaulpienynu. Labai sumažėjo pieno gamyba.

*    Vilniuje — Žirmūnuose daugiau kaip prieš metus pastatyto daugiaaukščio namo dar neužlygintos statybos duobės. Praeiviai turi jų saugotis, o ne vienas vaikas, į ją į-kritęs, šaukėsi pagalbos. Statybininkai ir KP visai nesirūpina, kad darbas neišbaigtas, ir žmonės turi klampoti per purvą. Tai labai natūralu komunistinei santvarkai.

*    Dzūkijoje, Alytaus rajone, Obelijos kolūkyje, įrengtas parkas — "Dainavos legenda”. Jį puošia vandens trykšlės ir skulptūros. Daug dėmesio skiriama ir kitiems Lietuvos parkams: Vilniuje Vingio parkui, Jaunimo sodui, Kauno ąžuolynui.

*    Per karą sugriautos ligoninės ir suardytas visas medicinos tinklas respublikoje per 40 metų pradeda atsikurti iš naujo. "Tiesa” giriasi, kad vidutiniškai kasmet pastatoma po 1000 vietų ligoninėse. Poliklinikose telpa 2000 ligonių. Gyventojų amžiaus vidurkis pasiekia 71 metus. Žmogaus sveikata nuo gydytojų pastangų priklauso tik 30 procentų. Mirtingumas vis dar didelis nuo per daug vartojamo alkoholio, rūkymo ir širdies sutrikimų. Vilniuje kuriamas sveikatos miestelis — Santoriškės, kuriose bus baigta kada nors statyti 1000 vietų ligoninė.

*    Šiemet jau penkioliktąjį kartą paskirta geriausiam prozos kūriniui Žemaitės premija. Ji yra skiriama Žemaitės gimtadienį jos vardu pavadintame kolūkyje — Ušnėnuose. Šiemet premija buvo įteikta B. Radzevičiui už romaną "Prieaušrio vieškeliai”.

*    Kaunietė keramikė Danutė Eidukaitytė suruošė parodą, skirtą 400 metų Vilniaus universiteto jubiliejui, o taip pat pirmajai lietuviškai knygai. Ypatingai susižavėjusi Kauno senamiesčiu, kuris atsispindi jos kūriniuose. Dirba papuošimui vazas, arbatos šr kavos puodukus. Viena iškiliausių Kauno keramikių.

*    Kas dveji metai valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre ruošiama respublikos vaikų ir moksleivių varžybos pavadintos "Dainų dainelė”. Šiemet dalyvavo 20 solistų ir 25 vienetai, keturiose amžiaus grupėse. Konkurse geriausia pasirodė Vilniaus ir Šiaulių miestai. "Tiesa” vėl verkšlena, kad trūksta lietuvių kompozitorių dainų vaikams, ypač mažiesiems. Paruošto rinkinėlio su 45 dainomis vaikams, dėl nežinomų priežasčių, "Vagos” leidykla neišleido. Tikimasi už dvejų metų pasiruošti geriau. Sakoma, kad kaip buvo iš pradžios, taip bus ir pabaigoje.

*    Pirmieji Goetės eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą pasirodė tik 19 a. pabaigoje. "Faustas” daugiausia viliojo lietuvius versti į savo kalbą. "Faustą” Goetė rašė visą savo gyvenimą: pradėjo jaunystėje ir pabaigė sulaukęs senatvės, prieš pat mirtį. 1822 m. A. Mickevičius sakėsi, kad perskaitęs visus Goetės kūrinius, išskyrus "Lapiną Reinekį”. Įdomu, kad Simanas Daukantas, studijavęs kartu su A. Mickevičium, savo bibliotekoje neturėjo nė vieno Goetės veikalo. Versti Goetės veikalus buvo pasišovę daug lietuvių literatų ir poetų. Išvertę po kelias eilutes, atsisakydavo. Ilgesnį "Fausto” vertimą galima buvo užtikti "Visuotinės literatūros chrestomatijoje”. Šis vertimas buvo gan geras, verstas J. Talmanto ir A. Tyruolio, 1931 m. Pirmasis "Fausto” pirmos dalies vertimas pasirodė 1934 m., kurį išvertė A. Valaitis. Šiame vertime išlaikyta pagrindinė sąvokų sudėtis ir tiksliai atpasakotas įvykių turinys. Antrąjį "Fausto” vertimą atliko jaunas poetas L. Švedas vokiečių okupacijos metais, bet jis nebuvo išspausdintas. Jo įžanga turėjo beveik dvigubai daugiau eilučių, negu originalas. V. Mykolaitis-Putinas šį vertimą įvertino teigiamai — polaisvis, bet kūrybingas. Trečiasis "Fausto” vertimas A. Churgino, išspausdintas 1960 m.