Spausdinti

Danutė Bindokienė

     Birželio mėn. "L.L.” pradėta spausdinti straipsnių serija apie lietuviškų šeimų skyrybas ir jų priežastis. Penkios šeimos, išgyvenusios kartu 3-25 metus, iširo. Šiuose straipsniuose leidžiame pasisakyti išsiskyrusiems vyrui ir žmonai apie skyrybų priežastis. Čia spausdiname dviejų, jau pusamžį pasiekusių, 22-jus metus kartu išgyvenusių žmonių pasisakymus.

PASAKOJA ALFONSAS

     Savo žmonai aš buvau per prastas, todėl ir išsiskyrėme. Nemanykite, kad juokais taip sakau: tai švenčiausia teisybė (ji pati tai patvirtins, kai paklausite!).

     Kartu su Nijole išgyvenome 22-jus metus ir turėjome tris vaikus. Prieš savaitę buvo mano gimtadienis, sulaukiau 53-jų metų, o šiandien nelabai turiu kuo pasigirti: atrodo, kad per visus tuos metus nieko nepasiekiau. Gyvenu dabar vienas nedideliame bute, svetimo namo užkampyje. Mano baldai sumestiniai, daugiausia iš draugų palėpių ir rūsių surinkti. Tiesa, turiu neblogą darbą, kuriame dirbu beveik ilgiau, negu buvau vedęs. Turiu seną, sulamdytą automobilį ir nenugalimą norą ieškoti teisybės. Aš jaučiuosi apgautas, išnaudotas. Viskas, kas buvo brangu, iš manęs atimta, net mano savigarba. Žinoma, teisybės nesitikiu rasti, nes teismas savo ištarmę pasakė: viskas žmonai ir vaikams, o tu eik, lyg šunį mušęs. Net vaikai žmonai; galiu juos matyti kartą per mėnesį.

     Jūs klausiate, kaip tai atsitiko? Mėginsiu papasakoti, nors man išsipasakoti sunkiai vyksta. Mano žmona buvo iškalbi, o aš niekad nemokėjau dailiai išsireikšti.

     Susipažinau su Nijole studijuodamas: aš buvau bebaigiąs, o ji tik pradedanti. Ji buvo graži, populiari, linksma. Studijavo chemiją, bet iš tikrųjų (kaip vėliau prisipažino) dairėsi sau vyro universitete. Man galva greitai apsisuko nuo mėlynų Nijolės akelių. Atrodė, kad ir ji mane myli. Mokslui niekad nebuvau labai tikęs ir per daug ambicijų neturėjau. Studijavau inžineriją, bet vasaros atostogų metu gavau darbą braižykloje, ir man patiko. Nutariau daugiau iš ten nesijudinti ir nesukti sau galvos universitetais. Pragyvenimui užteks.

     Nijolė kiek pasiraukė, paniurnėjo, bet netrukus aprimo: ne diplomai svarbu, o žmogus, žmogaus charakteris. Prieš mano sprendimą labai purkštavo Nijolės tėvai, nes matė, kad mudu gana rimtai draugaujame. Jie uždraudė net su manimi susitikinėti, bet Nijolė buvo nepėsčia: juo daugiau draudė ir barėsi, tuo labiau ji man į rankovę ir į širdį kibo. Pagaliau nutarė žūt būt už manęs ištekėti, nors ir be tėvų palaiminimo. Aš tokio žygio kiek bijojau, bet su jos norais neįstengiau nesutikti. Matote, aš Nijolę tikrai mylėjau ir neįsivaizdavau be jos gyvenimo. Ji nuolatos tvirtino, kad svarbu mano charakteris, asmenybė, širdies tyrumas, meilė ir net išvaizda (kuri jai labai patikusi), o mano uždarbis, darbovietė ar mokslo laipsniai visai nesvarbu. Aš, įsimylėjęs asilas, visais jos žodžiais tikėjau.

     Susituokėm slapčia, tik su draugų būreliu. Jos tėvams nieko nesakę, išvažiavome aplankyti mano šeimos Bostone. Aš turbūt neminėjau, kad turiu dvi seseris ir brolį. Tėvas mirė prieš trejus metus, o motina dabar gyvena pas vieną seserį. Žmona savo tėvus painformavo laišku apie mūsų vestuves.

     Kai grįžom atgal, paskambino mums Nijolės vyresnioji sesuo ir pakvietė juos aplankyti. Ilgai abu svarstėme, bet pagaliau nuvažiavome. Jos tėvai verkė, priekaištavo, barėsi, bet pagaliau pasibučiavome visi ir susitaikėme. Bent iš paviršiaus taip man atrodė.

     Pirmuosius penkerius metus negalėjome turėti vaikų. Lakstėme pas daktarus, ieškojome visokių stebuklingų patarimų, bet veltui. Nijolė dirbo tai vienoje, tai kitoje įstaigoje, nors aš būčiau galėjęs ją išlaikyti ir iš savo algos. Pirkome namelį, susipirkome baldus. Abu buvome vieklūs lietuviškoje visuomenėje, turėjome daug draugų. Žodžiu, gyvenome, kaip daugelis gyvena.

     Tada gimė Rimutė, o vėliau Andrius ir Virgius. Gyventi taip lengva jau nebuvo. Nijolė vis padūsaudavo, kad mažai uždirbu, kad nieko gyvenime nepasieksiu, toje braižyklėlėje sėdėdamas. Kiti perka rezidencijas, važinėja po Europą, žmonos auksu varva, o mes — nieko. Kad aš patenkintas savo dalia ir neturiu skrandyje žaizdų, tai jai nieko nereiškia. Kad mūsų vaikai sveiki, o aš nelakstau paskui kitus sijonus, tai nesvarbu.

     Kaip tyčia pasitaikė proga, apie kokią Nijolė vis svajodavo. Mano bendrovė susijungė su kita ir kėlėsi į priemiestį. Man pasiūlė skyriaus viršininko vietą. Nors ir labai nenorėdamas, žmonos ir jos tėvų spaudžiamas, sutikau.

     Priemiestyje su naujomis pareigomis mūsų laukė ir naujas gyvenimo būdas. Reikėjo pirkti ištaigingus namus, vaikus leisti j privačias mokyklas, reikėjo priklausyti klubams, svečiuotis ir patiems dažnai svečius kviestis. Nijolė pasijuto labai laiminga, būdama aukštesniosios klasės amerikiečių visuomenės dalis. Jos dienos sukosi apie lauko teniso pamokas, kavutes, subuvimus, išvykas. Viskas buvo svarbu, visko reikėjo. Vaikams į lituanistinę mokyklą nuvežti trūko laiko ir pinigų, o golfui, baliams — ne.

     Ką turėjo kaimynai amerikiečiai, to reikėjo ir Nijolei. Kai aš papriekaištaudavau, kildavo baisūs erzeliai. Jos akyse aš buvau prastas, neišsimokslinęs, neišauklėtas bernelis, kuriam kažkokiu būdu pavyko "prasimušti” gyvenime. Jeigu jau pasitaikė laimė, kaip aklai vištai grūdas, reikia pasinaudoti jos vaisiais. Tik kvailys (toks, kaip aš) nesugeba moderniškai gyventi.

     Aš kiek galėdamas laikiausi įsikabinęs senųjų nusistatymų. Vežiau vaikus į šeštadieninę mokyklą, sekmadieniais vėl tempiau į skautų sueigas. Padėdavau skautams, priklausiau komitetuose. Žinoma, vaikai netrukus pradėjo išnaudoti situaciją. Rimutė šeštadienio rytais dažnai susirgdavo ir negalėjo į mokyklą važiuoti, bet apie vienuoliktą jau būdavo sveika ir galėdavo su motina trankytis po krautuves. Berniukai pradėjo blogai mokytis, o Nijolė nė piršto nepajudino jiems padėti.

     Mūsų intymieji santykiai sugriuvo, išsikėlus į priemiestį. Nijolė pasidarė man nepatraukli. Nors ji mėgdavo tvirtinti, kad mane myli, bet viskas buvo panašu į melą. Iškeikusi, išburnojusi, suniekinusi mane, prieidavo ir mėgindavo bučiuoti, o man — nors spjauk į veidą. Taip prasitąsėme apie trejus metus ir išsiskyrėme. Nijolė man buvo kelis kartus sakiusi, kad taip sutvarkys mane, kad atsiminsiu visam gyvenimui. Na ir sutvarkė! Su naujųjų draugų amerikiečių advokatų pagalba ji gavo vaikus, namus, baldus ir viską. Išėjau visai tuščiom rankom. Nijolė nepražus. Gavo darbą per draugų protekcijas vienoje chemikalų firmoje. Daug uždirba. Tikriausiai susiras ir naują vyrą. Ji dar labai gražiai atrodo.

     Nijolė atėmė iš manęs viską, ką sukroviau per 22 metus, bet ji ir subtilesniu būdu mane apvogė. Vaikų lietuviškumas, kuris man buvo taip svarbus, tikriausiai dings, nes jokio bendravimo su lietuviškomis organizacijomis, su mokykla neliko. Man pačiam patikdavo dirbti su jaunimu, su skautais, bet, vaikams iš organizacijos išnykus, turėjau ir aš išeiti. Viskas, kas man buvo brangu: vaikai, šeima, lietuvybė, pasirinkimo laisvė — pranyko. Nijolė vis tvirtino, kad aš be ambicijų, be didelių siekių, kad prastas esu. Aš toks buvau laimingas. Negaliu būti kuo kitu. Esu toks, o ne kitoks. Aš žinau, kad Nijolės tėvai daug prisidėjo prie mūsų vedybų iširimo. Jie manęs nuo pat pradžios nemėgo. Ar sutikčiau vėl gyventi su Nijole? Nežinau. Ji man visiškai svetima ir nemaloni, bet vaikų baisiai gaila. Kaip pradėti gyvenimą iš naujo, kada jau esu 53-jų metų?

NIJOLĖS PASAKOJIMAS

     Atleiskit, kad rūkysiu kalbėdama. Pripratau prie cigarečių per visus tuos nemalonumus ir dabar negaliu sustoti. Rimutė — ji mano penkiolikmetė duktė — vis tvirtina, kad plaučių vėžį gausiu nuo rūkymo.

     Turbūt Alfa apie mane baisių dalykų pripasakojo, ir tikėjotės tikros raganos? Iš tikrųjų aš esu labai tyli, taiki ir nedrąsi moteriškė. Mano net balsas visą gyvenimą buvo labai švelnus. Žmonės vis negalėdavo girdėti, ką sakau. Prieš porą metų ėmiau dailaus kalbėjimo pamokas, nes negalėjau daugiau savo balso pakęsti. Dabar kalbant, visi klausosi. Net ir darbą gavau, kur reikia malonaus, įtakingo balso.

     Čia ir buvo didžiausias skirtumas tarp Alfos ir manęs. Aš pripažįstu pagerinimą to, kas netobula, o jam viskas ir taip gerai. Jeigu nemoki virti, eik ir išmok; jei prastai šoki, imk pamokas; jeigu nori gyvenime pasiekti aukštesnės vietos, geresnio atlyginimo, eik, dirbk, mokykis, ir viskas bus tavo. Alfa buvo toks susitupėjęs, kad nieko nenorėjo.

     Per tą ilgą eilę metų jo asmenybė, jo sugebėjimai nė trupučio nepasistūmė pirmyn. Jis buvo niekas, kai ištekėjau, jis nieku ir liko. Subtiliausios, meiliausios mano pastangos nieko nepadėjo. Būtų toje savo įstaigėlėje ir likęs iki pensijos, jeigu ne pats likimas. Šitokia proga pasitaikė! Jis mielai būtų atsisakęs ir braižęs ten sau toliau. Šį kartą nepadėjo joki atsikalbinėjimai: kėlėmės į priemiestį, pradėjome gyventi, kaip kiti žmonės. Pagaliau mano motina galėjo užčiaupti burną savo amžiniems priekaištams. Matot, mano sesuo gavo daktarą ir gyvena taip, kaip mama vis man linkėdavo gyventi. O mano šeima skurdo tokiam aplūžusiam, termitų sugraužtam namukyje. Alfai nesvarbu — jis patenkintas savo darbu, atlyginimu, padėtimi visuomenėje. Vis prie lietuviškos veiklos plakėsi, o ką ten gavo? Žinau aš tas veiklas. Pati buvau aktyvi, ir kokia iš to nauda? Nė atlyginimo, nė garbės nesulauksi. Mano vaikai tegul auga nevaržomi dvikalbiškumo ir dvitautiškumo problemų. Kai suaugs, patys galės apsispręsti už lietuviškumą ar prieš jį.

     Nemanykite, kad esu tokia didelė materialiste, kad mano reikalavimai yra nepatenkinami. Jau senokai įsitikinau, kad mano vyras buvo pirmos eilės tinginys. Ne dėl savo būdo ramumo jis neturėjo ambicijų ir norų kai ką gyvenime pasiekti, geriau įsikurti, pakeliauti, prasigyventi ar pan. Jis tik tingėjo pasijudinti, kaip apsamanojęs kelmas. Ištekėdama aš tvirtai tikėjau, kad Alfa pasikeis, kad su mano pagalba atsikratys savo sudribimo, išsivystys į sėkmingą žmogų. Aš jį mylėjau visa širdimi, kitaip nebūčiau tiek metų kartu kentėjusi. Alfa yra pats patraukliausias vyras, kokį aš kada esu sutikusi. Net ir po visų barnių, po išsikeikimų, šviesoms užgesus, aš norėdavau prie jo prisiglausti. Žinoma, jis nusisukdavo nuo manęs. Jis buvo nepaslankus ir meilės dalykuose. Net pačioj pradžioj vedybinio gyvenimo jis toks buvo. Gal mes dėl to ir vaikų taip ilgai negalėjome turėti. Kai aš pasikalbėdavau su draugėmis apie jų intymiuosius vedybinius santykius ir paskui palygindavau su savaisiais, didžiausią skirtumą rasdavau.

     Jokio stebuklo negali tikėtis iš žmogaus, kuris kaip galima pasyviau plaukia per gyvenimą. Bet tada aš buvau tokia jauna, naivi, labai įsimylėjusi ir vis tikėjausi, kad Alfa pasikeis.

     Jis turbūt sakė, kad aš tik pora metų jaunesnė. Dėl to nesijaudinu: mano daina dar nesudainuota. Aš gyvenu ir gyvensiu gerai. Gavau darbą, turiu draugų ir gerbėjų. Jeigu bus sunku, niekam neparodysiu, bet stengsiuos kliūtis nugalėti. Alfai taip gerai nebus. Jis dabar gana pasimetęs. Tegul pavargsta, tegul pamato, kad reikia kovoti už gyvenimą. Pasroviui plaukia šiukšlės. Tegul Alfa sau plaukia su atmatomis, man reikia jachtos.

     Ar gyvenčiau vėl su juo? Galbūt, jeigu gerokai pasikeistų. Mano akyse šeima yra nedaloma, vaikams reikia abiejų tėvų. Man taip pat reikalingas vyras, bet stiprus ir vyriškas. Esu dar pakankamai jauna ir energinga, kad mokėčiau susikurti tokį gyvenimą, kokio man reikia. Jeigu Alfa nenorėjo būti to gyvenimo dalimi, tai labai gaila.

     Gal turite dar vieną cigaretę? Mano dėžutė vėl tuščia...