CHIARA LUBICH
"Jai atleidžiamos jos nuodėmės, nes ji labai pamilo” (Lk 7,47)
Ar niekada nepagalvojai, kad, nors su dideliu sunkumu išpažinai nuodėmes, jauteisi laimingas, lengvas ir laisvas, kaip paukštelis? Tada labai norėjai tik mylėti ir mylėti. Mylėti Dievą ir Jo daugiau nebeįžeisti, mylėti ir artimą. Gerai. Jei taip, tai reiškia, kad jautei savyje šiek tiek to, ką tą dieną jautė nusidėjėlė.
Buvo rytas, ir ji greičiausiai bus girdėjusi Jėzų kalbant sinagogoje ar kaimo aikštėje.
Apie ką Jis kalbėjo? Jis skelbė atleidimą visiems, kas tik nusidėjo.
Sukrėsta tokios Dievo meilės, kuri ją asmeniškai palietė ir kvietė su Juo susitaikyti, išėjo Jo ieškoti. Sužinojus, kad Jėzus yra pakviestas pietauti pas fariziejų Simoną, ji ten ir nuėjo. Priėjusi prie Jo, pradėjo ašaromis plauti Jo kojas, šluostyti savo plaukais ir tepti brangiu tepalu.
Nusidėjėlė šiuo savo elgesiu parodo nuoširdų dėkingumą: "ji labai pamilo”. Ji įsitikino, kad rado savo išganymą. Tepalas — pagarbos ženklas. Bučiuodama Jo kojas, tartum sakė: "Jis man išgelbėjo gyvybę”. Nebijo viešai parodyti savo plaukų. Rytietei moteriai tai yra paprastai gėda. Bet jai visa tai nesvarbu.
Aišku, fariziejus Simonas nesupranta nei jos, nei Jėzaus. Pagal įstatymą sąlytis su nusidėjėle yra uždraustas. Tada Jėzus paaiškina dviejų skolininkų palyginimą, kad labiau mylės tas, kuriam daugiau skolos dovanota. .. Tad Jėzus pritaria nusidėjėlės elgesiui ir turi šį tą asmeniškai pasakyti Simonui: "Atėjau į tavo namus, o tu nedavei man nė vandens kojoms nusiplauti, o ji savo ašaromis nuplovė man kojas ir savo plaukais nušluostė”. Simonas neatliko svetingumo pareigos. Jis laikė save teisingu, nes užlaikė įstatymą. Tačiau jam trūko tai, ką turėjo toji moteris — jam trūko dėkingumo ir meilės. Jis neturėjo jos sukrečiančio patyrimo, nesijautė Dievo išlaisvintas ir nejautė Jėzui ypatingos meilės nei reikalo atsiversti. Nusidėjėlė yra arti Dievo, o jis toli.
Kai kas tiems žodžiams duoda tokią reikšmę: kadangi ji daug mylėjo, daug jai buvo atleista. Tačiau šiame palyginime tos moters meilė — tai gauto kalčių atleidimo vaisius. Jos dėkingumas — tai ženklas, kad jai buvo atleista daug nuodėmių. Jėzus taip užbaigia palyginimą: "Tas, kuriam mažai atleidžiama, mažai myli”.
Ar kartais ir mums taip neatsitinka? Kaip tik patirdami Dievo meilę, kuri pirma ateina savo atleidimu, turime jėgos mylėti ir visuomet vėl iš naujo pradėti Dievo malonės gyvenimą. "Ji labai pamilo”. Nusidėjėlė Jį labai pamilo, nes patyrė parodytą Dievo meilę. Tad ji yra pavyzdys krikščionims, kurių pareiga yra meilė: mylėti Dievą ir artimą.
Tas šios moters atsivertimas prie Dievo ir Jo meilės nėra išimtinis atsitikimas. Tas pamokymas galioja visiems. Tai galima rasti ir kitų didžiųjų atsivertėlių gyvenime. Dievas neatsitolina nuo nusidėjėlio, kaip galvojo fariziejus Simonas. Dievas eina ieškoti to, kas prarasta. Jo širdis kreipiasi ypač į tuos, kurie labiausiai reikalingi Jo pasigailėjimo. Jėzus buvo nesuprastas ir apkaltintas kaip muitininkų ir nusidėjėlių draugas. Tokia meile Dievas sukelia meilę ir nustato santykį tarp savęs ir žmogaus, santykį gyvą ir asmeninį, ne biurokratinį. Ir tas santykis yra esminis, kad galėtume vadintis krikščionimis.
Iš italų kalbos išvertė
kun. Antanas Sabas