Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Dažnai nusiskundžiama, kad lietuviškoji visuomenė jau pradeda pavargti, besisukinėdama savo įprastosios veiklos kieme. Rengėjams kaskart sunkiau pripildyti koncertų sales; vertingų paskaitų ciklai, parodos, suvažiavimai nesusilaukia reikiamo dėmesio — žmonės pasidarė nerangūs ir saviems lietuviškosios kultūros pasireiškimams gana apatiški. Pagaliau tik pažvelkime į lituanistines mokyklas, pradedančias dar vienus mokslo metus nelabai optimistiškoje nuotaikoje. Vargu ar yra bent viena tokia mokykla išeivijoje, kur mokinių skaičius šį rudenį vėl nesumažėjęs, o mokytojai žengia į klases, pasiruošę vėl keisti mokymo metodiką ir net programas, nes mokiniams darosi per sunku lietuviškai suprasti.

     Kad taip kas išrastų lietuviškų vitaminų ir įpiltų kiekvienam tiesiai į širdį, atgaivindami, prižadindami, pakeldami ūpą veikti, didžiuotis tuo, kas lietuviška. Ypač daug kas norėtų tokių nuostabių vitaminų įleisti visam mūsų jaunimui, nors ir vyresniesiems nepakenktų, nes ne visuomet jų lietuviškumo supratimas atitinka realybės reikalavimus ir nėra tik asmeniškumo sumetimais varomas.

     Vis dėlto tokie lietuviškumo vitaminai jau seniai išrasti, ir tai nėra labai retas vaistas. Reikia tik mokėti juos panaudoti. Kaip ir kiekvieni vaistai, turintys tam tikrų trūkumų, šie lietuviški vitaminai geriau veikia jaunimui, negu suaugusiems, o galbūt mažiausiai veiksmingi yra mūsų vyriausiosios kartos atstovams. Tačiau pastaruosius prie lietuviškojo kamieno gana stipriai laiko prisiminimai, nostalgija, meilė tolimam savo kraštui, o dažnai ir neapykanta kitaip galvojančiam lietuviui, kitos partijos, kitų pažiūrų atstovui.

     Vidurinioji mūsų išeivių karta lietuviškumo vitaminų pasisemia nesunkiai, jeigu ją kas privaro prie to stebuklingojo šaltinio. Kasmetinė lietuviška

Michelangelo La Pietà

veikla: koncertai, parodos, gal net baliai, pakelia lietuviškumo laipsnį kraujyje. Žinoma, baliai ruošiami ne kultūriniais, o piniginiais tikslais. Lietuviškos kultūros juose neverta ir ieškoti. Žmonės tai supranta ir retas tekiausia, ar numatoma baliuje kokia programa, retas tesidomi kultūrinėmis vakaro vertybėmis: eina todėl, kad reikia paremti mokyklą, organizaciją, tautinių šokių grupę ar pan.

     Besvarstant apie lietuviškumo vitaminus rudenėjančioj gamtoj, mintys grįžta prie jaunimo. Tūkstančiai jo sėmėsi pasididžiuodami savo kilme, savo lietuviškumu Čikagos Amfiteatre šios vasaros pradžioje ir išvažinėjo į savo gyvenvietes apsilipinėję automobilius patriotiškais šūkiais, ženkleliais, skelbdami visai margai Amerikai, kad "štai, aš esu lietuvis ir savo kilme didžiuojuosi!” Ar reikia geresnių lietuviškų vitaminų už Vl-ją Tautinių šokių šventę? Nesvarbu, kad suvažiavusieji mūsų lietuviukai ne visuomet galėjo lietuviškai tarp savęs susikalbėti. Kiekvienas iš tų šokėjų ir žiūrovų gyveno ta pačia lietuviška dvasia, žėrėjo pasididžiavimu savo kilme ir nebuvo toje tūkstantinėje minioje nė vieno, kuris savo lietuviškumą būtų norėjęs nuslėpti. Dar daugiau, besiruošdami šventei, jie ne vieną mėnesį gyveno jos nuotaikomis ir ne vieną dar mėnesį gyvens jos prisiminimais. Tai lietuviškumo vitaminai, ir jų veikimas su labai teigiamais rezultatais. Jautė tą veikimą jaunimas, jautė net vaikai, prakaitavę pusę vasaros tautinių šokių repeticijose ir laimingi galėję šventėje dalyvauti.

     Žinoma, ne kiekvieną vasarą suruošiamos tokios didingos lietuviškumo demonstracijos, bet ir jų nereikia. Spragas gali užpildyti kiti svarbūs įvykiai: lietuviški ar net tarptautiniai. Tik prisiminkime, kaip mūsų jaunimas reagavo į Simo Kudirkos, Kalantos, Nijolės Sadūnaitės, disidentų teismų, Helsinkio konferencijos ir kt. reikalus. Prisiminkime Jaunimo kongresus, organizacijų vasaros stovyklas, sporto žaidynes ir pan. Tai vis lietuviško susipratimo spustelėjimas, atnešęs gerus rezultatus.

     Tačiau kyla klausimas, kaip pasiekti tuos, kurie nepasiekiami, kurie negali pasinaudoti tais lietuviškumo vitaminais, nes apie juos nežino? Jie tiek nutolę nuo visko, kas lietuviška, kad nebegali grįžti, nors dažnai norėtų. Ne kiekvienas jaunuolis ar jaunuolė drįsta ir sugeba nueiti į organizacijos susirinkimą, tautinių šokių repeticiją ar kurį kitą panašų uždaresnį renginį, kur visi jam svetimi, nepažįstami, ir tarti: "Štai aš!” Jeigu lituanistinėje mokykloje ir dar kiek laiko po jos užbaigimo turėjo būrį lietuvių draugų, tai studijuodamas nuo jų atsiskyrė ir nutolo. Studijų metu nebuvo laiko, nebuvo progos aktyviai jungtis į lietuvišką veiklą, o paskui — nebuvo kaip atrasti atgal prie savųjų takus. Tokių jaunuolių šiandien turime labai daug. Jie neslepia savo kilmės, neneigia savo lietuviškumo, tačiau jie stovi nuo visos veiklos nuošaliai, nes nemoka į ją įsijungti. Jeigu kas buvo skautas, ateitininkas, priklausė tautinių šokių grupei, bet, sakykim, prieš 5 metus, tai po tiek laiko jau sunku įsijungti lyg niekur nieko. Tokie mūsų jaunuoliai dažnai pasmerkti nubyrėjimui, nes kuria su svetimtaučiais šeimas ir pamažu pranyksta amerikietiškumo katile.

     Kaip prie jų prieiti, kaip juos įtraukti į savo tarpą? Tai, be abejo, geriausiai galėtų atlikti jų buvusieji draugai, bet taip pat organizacijos ir net lituanistinės mokyklos. Nėra jau taip labai sunku tokius jaunuolius atrasti, net ir adresams pasikeitus, o atradus reikia kontaktuoti, pakviesti į organizacijos sueigą, susirinkimą, pašnekesį, kavutę, vakaronę, susipažinimo pobūvį. Tokios progos gali būti sudaromos tiesiog dirbtiniu būdu, nereikia laukti kokios sukakties ar šventės. Lituanistinės aukštesniosios mokyklos ar Pedagoginis institutas gali ruošti buvusių tos ar kitos laidos jaunuolių pobūvius, kaip ruošiami tos ar kitos laidos gimnazijų suvažiavimai. Dažnai toks jaunuolis ateis, jeigu tikėsis rasti bent vieną pažįstamą žmogų, kuris jį globos. Svarbu tas pirmas nuėjimas ir nuoširdus priėmimas, o paskui jaunuolis jau pats galės apsispręsti. Įvairios organizacijos ar grupės turėtų jausti pareigą ruošti tokias specialias susipažinimo vakarones ir išsisklaidėlius pakviesti. Šie jaunuoliai, daugelis jau baigę universitetus, mūsų lietuviškai veiklai gali būti nepaprastai naudingi, nes jie atsineš naujų idėjų, naujo patyrimo ir šviežias pažiūras. Juos palikti nuošalyje ir tik dejuoti, kad lietuviškasis jaunimas nesidomi lietuviška veikla yra tikras nusikaltimas. Reikia dėti visas pastangas jiems susigrąžinti prie lietuviškojo kamieno.

Rudeniui atėjus, susikaupus vėl į energingesnę lietuvišką veiklą, reikia ne tik pagalvoti, bet ir daryti, kad atitolęs lietuviškasis jaunimas turėtų progos pasisemti tų lietuviškumo vitaminų ir tapti aktyviais kovotojais už savo tėvų žemės laisvę.