Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1980m. 9 Spalis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1980 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXXI, NO. 9

MŪSŲ SPAUDOS ATEITIS

289

 Juozas Vaišnys, S.J.

II VATIKANO SUSIRINKIMAS... (VII)

291

 Vysk. V. Brizgys

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (VII)

296

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

REIKIA ĮEITI PRO ANKŠTUS VARTUS 

300

 Chiara Lubich

PER DEVYNIOLIKA DIENŲ KARTU (II)

301

 Al. Likanderienė

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ PER EUROPĄ (II)

304

 Birutė A. Vindašienė

SKYRYBOS: PRIEŽASČIŲ BEIEŠKANT (IV)

310

 Danutė Bindokienė

PIKTI VAIKAI

314

 Jonas Grudzinskas

PAPRASTA ISTORIJA

315

 Birutė Boreišienė

KAI SUSIKRYŽIUOJA KALAVIJAI ŠEIMOJE. . .

317

 Birutė Boreišienė

MOKYKIME UŽJAUSTI

318

 R. Norkūnaitė

SEPTINTASIS LITUANISTIKOS SEMINARAS

320

 Juozas Vaišnys, S.J.

APŽIŪRĖKIME IŠ VISŲ PUSIŲ

322

 Regina Venckutė

TRUMPAI IŠ VISUR

323

 J.Pr.

NAUJA “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

324

 Redakcija

BR. PETRO KLEINOTO, S.J., LAIŠKAS

324

 P. Kleinotas, S.J.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Europoje. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

MŪSŲ SPAUDOS ATEITIS

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Turbūt niekas neabejoja nepaprastai didele spaudos reikšme įvairiose gyvenimo srityse. Be jos mums būtų beveik neįmanoma bet kokia pažanga. Be spaudos mūsų civilizacija ir kultūra būtų atsilikusios bent keliais šimtmečiais.

     Kas gaivino mūsų tautinę sąmonę prieš nepriklausomybės atgavimą — ar ne spauda, vadinama "Aušros”, "Varpo” ir kitokiais vardais? Ar galėtume įsivaizduoti dabartinę mūsų tautinę veiklą be spaudos? Kas gaivino mūsų tikėjimą rusų priespaudos laikais? Ar ne spauda, vadinama maldaknygėmis, kantičkomis ir kitais vardais? Koks smūgis būtų mūsų religiniam gyvenimui, jeigu neturėtume spaudos! Neseniai teko kalbėtis su būreliu kunigų. Iškilo klausimas, kaip kiekvienas jų surado savo pašaukimą. Beveik visi pasisakė, kad didžiausią vaidmenį čia suvaidino gera religinė spauda. Spauda šiandien yra mūsų draugas ir patarėjas visur.

     Bet kokia mūsų spaudos ateitis? Daugelis kelia šį klausimą ir nesuranda nuraminančio atsakymo. Dėkui Dievui, dar turime ir laikraščių, ir žurnalų, bet ar ilgai jie eis? Kur yra didžiausia grėsmė mūsų spaudai? Kai kas gal mano, kad kol bus pinigų, tai tol gyvuos ir spauda. Neatrodo, kad tai būtų tiesa. Pinigų bus tol, kol bus skaitytojų. Tiesa, kad skaitytojai vis mažėja. Laikraščiui, žurnalui ar knygai vis sunkiau ir sunkiau rasti kelią į mūsų išeivijos tautiečių namus, bet vis dėlto dar yra pakankamai skaitytojų, branginančių lietuvišką spausdintą žodį. Tad skaitytojų problema dar nėra tokia bauginanti ir grėsminga. Turbūt didžiausia problema bus redaktorių stoka. Jau ir dabar kai kurie laikraščiai dėl to dejuoja. Vyresnieji išeina į pensiją arba į kitą pasaulį, o jaunesniųjų nėra daug, kurie galėtų juos pakeisti, užimti jų vietą. Galima visai logiškai manyti, kad kuo toliau, tuo bus blogiau. Tad ką daryti? Ar jau nuleisti rankas ir laukti mūsų spaudos mirties?

Karališkoji Bavarijos Neuschwanstein pilis iš lauko ir iš vidaus.

Skaityti daugiau:

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME (VII)

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

PIRMASIS DIEVO ĮSAKYMAS: AŠ ESU VIEŠPATS TAVO DIEVAS — NETURĖSI KITU DIEVU, TIK MANE VIENA

     193. Kodėl privalome Dievą išpažinti ir garbinti? Žmogaus vertybės šaltinis ir pagrindas yra pašaukimas bendrauti su Dievu. Pačia savo kilme žmogus yra kviečiamas kalbėtis su Dievu. Juk žmogus todėl ir egzistuoja, kad Dievas, jį iš meilės leidęs, jį palaiko, visada jį mylėdamas. Žmogus iš tiesų kaip reikiant negyvena, jeigu tos meilės laisvai nepripažįsta ir nepasiveda savo Kūrėjui. (Bažn. dab. pasauk, nr. 19; I, psl. 185).

     194. švenčiausiosios Marijos dalis žmonijos išganyme. Švenčiausioji Marija savo tikėjimu, viltimi, ugninga meile ir klusnumu padėjo Atpirkėjui įvykdyti savo uždavinį — atstatyti antgamtinį sielų išganymą. (Bažn., nr. 61; I, psl. 95).

     195. Kokie yra Švenčiausiosios Marijos santykiai su Bažnyčia? Švenčiausiosios Marijos santykiai su Bažnyčia yra tie patys, kaip ir su Kristum. Be to, Marija yra nuolatinis dorybių pavyzdys ir pagalba visų laikų žmonėms. (Bažn., nr. 63; I, psl. 96).

     196. Ar nuoseklu garbinti Mariją? Nuo seniausių laikų Bažnyčia garbina Mariją, kaip Kristaus motiną. Pildosi Marijos žodžiai: "Visos kartos vadins mane palaiminta, nes didžių dalykų padarė man Galingasis” (Lk 1,48). Marijos kultas nėra tas pat, kaip Dievo garbinimas. Marijos garbinimas pasitarnauja didesnei Dievo garbei. Mariją garbiname, kaip dalyvavusią Kristaus paslaptyje. Kristų garbiname labiau, negu Mariją. Jeigu negarbintume Dievo Šv. Trejybėje, Marijos garbinimas savaime išnyktų. (Bažn., nr. 66; I, psl. 98).

     197. Ar Mariją garbina tik katalikai? Yra daug nekatalikų, garbinančių Mariją. Tuo ypač pasižymi nuo Romos Bažnyčios atskilę rytų krikščionys. (Bažn., nr. 69; I, psl. 100).

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (VII)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Daug pasitarnavo žmonijai, kas išrado stiklą. Įstabi tai medžiaga, nes sulaiko visa kita, bet praleidžia šviesą. Ji griežtai pastoja kelią ir vėjui, ir vandeniui, ir vabzdžiui, ir orui, ir bet kokiai drėgmei, ir vagies rankai, neįkandama jokiai ėdančiai rūgščiai ir deginančiam šarmui, bet, būdama šviesos draugė, visada leidžia praeiti mūsų žvilgsniui. Kur tau! Ne tik leidžia jam praeiti, bet kaip įmanydama talkina: tinkamai sudėta į lęšius, tam žvilgsniui pritraukia daiktus, kurie toli, didina tuos, kurie maži, net paprasta akimi neįžvelgiami, dargi juos tiksliai užfiksuoja paveikslu nebedingstančiam prisiminimui, kaip matome iš teleskopo, akinių, mikroskopo, fotogarfijos aparato.

     Bet stiklas kartais apsineša. Tada per jį šviesa eina nebe taip ryškiai; reikia nuvalyti.

     Prasmingai ir tikėjimas vadinamas šviesa, kaip rodo Kristaus žodžiai įvairiose evangelijos vietose. Mūsų dvasios stiklus, pro kuriuos ji eina, kartais tartum apneša religiniai neaiškumai. Dėl jų ta tikėjimo šviesa darosi mažiau ryški. Jau per keletą šio žurnalo numerių tie neaiškumai valyti. Buvo raštu pateikti religinėje sueigoje mergaičių, bet aktualūs visiems. Išskaičiuoti 1978 m. 9 nr. Gal jų išsitęsęs nagrinėjimas kai kam jau net įkyrėjo. Čia bus paliesti paskutiniai du klausimai: vienas apie mirtį, antras apie bažnyčios puošmenis.

     Kodėl mano draugas (jauno vyro vardas ) mirė? Prieš porą metų mano dėdė mirė automobilio katastrofoje. Kodėl jam reikėjo taip mirti?

     Iš paties klausimo tono ryšku, kad jame į artimo asmens nelauktą mirtį žiūrima ne tik kaip į blogybę, bet ir lyg skaudžią neteisybę. Reikia pripažinti, kad toks reagavimas žmogui normalus ir suprantamas. Tačiau ne visa, kas normalu, yra gilu, pasiekta iki galo. Tai galime matyti iš aibės pavyzdžių. Sakysime, vaikui normalu būti mažam, bet nenormalu iš mažumo neišeiti, neaugti. Arba, kol kitaip nežinota, buvo normalu žvelgti į žemę kaip visatos centrą, apie kurį sukasi saulė, žvaigždės ir visa kita. Bet būtų nenormalu taip žiūrėti po to, kai Galilėjas ir Kopernikas parodė, jog yra kitaip.

Skaityti daugiau:

REIKIA ĮEITI PRO ANKŠTUS VARTUS

CHIARA LUBICH

     "Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs” (Lk 13,24). Taip Jėzus atsako vienam žydui, kuris jį klausė: "Ar maža bus išgelbėtų?” (Lk 13,23). Tarp žydų buvo tam tikro pesimizmo amžinojo išganymo atžvilgiu. Vienas jų pirmajame šimtmetyje po Kristaus rašė: "Aukščiausiasis iš meilės sutvėrė šį pasaulį daugeliui, bet busimąjį — mažai kam. Daugiau yra tų, kurie pražus, negu tų, kurie išsigelbės, nes ir banga yra didesnė už lašą”. Galimas dalykas, kad ir tas žydas, kuris kreipėsi į Jėzų, buvo tos nuomonės ir tos aplinkos įtakoje.

     Jėzus, kaip ir kitais atvejais, nesileido ;i diskusijas ir tiksliai nepasakė, ar bus mažai ar daug tų, kurie bus išgelbėti. Jis verčiau kviečia rimtai pasiryžti. Taip ir šiandien jis nenori, kad mes labai svarstytume ir spekuliuotume, ar bus daug išganytų. Mes turime pasiryžti veikti — įeiti pro siaurus vartus. Ką tai reiškia? Jėzaus minimi vartai veda į mesijaniškos puotos salę, t.y. į dangų. Norint ten patekti, reikia eiti pro siaurus vartus, kuriuos šeimininkas, tau nenumatant, gali uždaryti. Mūsų šioje žemėje turimas laikas yra labai trumpas. Jis nepermaldaujamai baigsis. Dėl to reikia stengtis ten įeiti, atsiversti prie Dievo, kol dar nevėlu. Norint tai padaryti, reikia pakelti gyvenimo kentėjimus, reikia juos kantriai priimti. Reikia pernešti daugybę bandymų, kaip evangelija reikalauja — reikia įeiti pro siaurus vartus.

Skaityti daugiau:

PER DEVYNIOLIKA DIENŲ KARTU (II)

AL. LIKANDERIENĖ

     Važiuojam iš Romos per Assisi į Florenciją. Assisi miestelyje — dviejų valandų stabtelėjimas. Paleido iš autobuso, ir mes tekini į vieną bažnyčią, į kitą katedrą, bėgam į kalną, bėgam į pakalnę. O ten viršuj — Šv. Klaros vienuolynas. Bėkim. Na, gal jau nebebėkim. Atlaidai bus tie patys, o atpasakoti visko vis tiek neatpasakosim, kas matė — matė, o kas nematė — mūsų pasakojimai nieko nepadės.

     Florencijoje prieš pietus apžiūrim miestą: Gioto varpinė, katedra, muziejus, Akademija, kur didelėje salėje stovi Dovydas, iškaltas iš vieno gabalo marmuro. Čia ne tas Dovydas, kuris nugalėjo Galijotą. Čia Dovydas — žmogus. Žmogus, kurio fizinė jėga turi paklusti protui; žmogus, iš kurio akių turi išskaityti: mesti akmenį, ar dar palaukti? Visa meno akademija — Dovydas ir dar Dovydas, šaltas, marmurinis, be rūbų. Tačiau čia Dovydas visur vaizduoja žmogų, kuris ant savo pečių neša visą pasaulį. Žmogų, kuris stengiasi išsiveržti iš jį supančios fizinės aplinkos, kurio fizinė jėga paklusta protui.

     Per pietų pertrauką radom laiko nueiti ant seno tilto, kur krautuvėse vien tik auksas. Venecijos atodūsių tiltas neprilygo mano dūsavimams ant šio Ponte Vecchio. Norai labai dideli, ir vienas daiktas gražesnis už kitą, tačiau piniginė nebuvo pritaikyta mano norams.

     Vakare, sumokėdami dar po 12.000 ly-rų, išvažiavome į tipišką italų kavinę. Italų orkestras stengėsi įtikti "amerikiečiams” ir grojo rock muziką, įmaišydami keletą polkų. Pagrojo tik dvi ar tris itališkas dainas. Apvažiavom Florenciją nakties metu, užvažiavom į kalną, kur stovi bronzinis Dovydas, tačiau po Čikagos, Niujorko ar kitų didžiųjų Amerikos miestų, apšviesta Florencija ar Venecija, Miunchenas ar Baden Badenas didelio įspūdžio nepadarė.

     Venecijos centrą iš Piazza di Roma pasiekėm laivu per didįjį kanalą — Gran Canale. Šv. Morkaus aikštėje labai apgailestavau, kad neturiu lietsargio. Balandžių tiek daug, kad galima jiems beveik ant uodegos užlipti. O ir nelaimių pasitaiko! Neišsiaiškinsi paskui su balandžiu, kas čia kaltas, o ir "mama mia” nieko nepadės. Vis dėlto nelaimių buvo išvengta. Plaukioti gondola atsisakiau. Reikėjo muzikos, romantikos, o dabar čia — dienos metu... be to, ir vanduo buvo toks pasišiaušęs, banguotas.

Skaityti daugiau:

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ PER EUROPĄ (II)

BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ

     Po keturių dienų Romoje sėdame į autobusus ir jau vokiečių vadovų vedami apleidžiame amžinąjį miestą. Keliaujame į Florenciją. Plati autostrada veda į šiaurę. Neilgai trukus, ant kalno išdygsta didžiulis Assisi pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia. Čia sustojame kelioms valandoms aplankyti šv. Pranciškaus bažnyčios ir kapo.

     Assisi senas miestas, gatvės siaurutės, todėl ir autobusas tik privežė prie kalno, o paskui ėjome pėsti. Prie krautuvių durų pristatyta suvenyrų, languose daug rankdarbių: mezginių, siuvinėtų daiktų, žalvario dirbinių, bet mes skubame aukštyn. Štai jau ir aikštelė. Į bažnyčios šventorių veda tiesūs, aukšti laiptai. Lipame į bažnyčią, o iš ten vėl leidžiamės laiptais žemyn prie šventojo kapo. Šv. Pranciškaus kapas tamsios koplyčios altoriuje, kurį galima apeiti iš visų pusių. Žmonės uždega žvakes, meldžiasi, bet fotografuoti neleidžiama.

     Po pietų pertraukos vėl važiuojame į šiaurę ir Florenciją pasiekiame jau vakarop. Mūsų viešbutis miesto pakraštyje. Gatvės plačios, statyba moderni, daugiabučiai namai.

     Rytą važiuojam apžiūrėti Florencijos. Autobusas sustoja prie Santa Maria del Fiore katedros. Čia trys nepaprastai gražūs spalvoto marmuro pastatai: katedra, krikštykla ir varpinė. Katedra buvo pradėta statyti 1296 m. ir užbaigta 1436 m. Prie jos statybos dirbo daug italų architektų. Katedra yra romaniško stiliaus su gotikos architektūriniais ornamentais, kurie jai suteikia pakilumo, linijų lengvumo ir grakštumo. Pastatas yra balto, žalio, rausvo ir pilko marmuro, natūraliai žėrintis spalvų raštais, užbaigtas kupolą virš didžiojo altoriaus. Jis pasižymi nepaprastu grožiu ir dominuoja visą Florencijos miestą. Jau seniai Florencijoje yra miesto nuostatas, kuris neleidžia statyti jokių kitų pastatų, aukštesnių už katedrą.

Skaityti daugiau:

nuotraukos iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Europoje

Kristaus kančios vaidinimai Oberammergau miestelyje.

“Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai.

Skaityti daugiau:

Skyrybos: priežasčių beieškant (IV)

Danutė Bindokienė

     Tai ketvirtas iš straipsnių serijos, spausdinamos "L.L.” apie dažnėjantį šeimų irimo ir skyrybų reiškinį išeivių lietuvių tarpe. Straipsniuose apie savo šeimos iširimo priežastis pasisako išsiskyrusieji: vyrai ir žmonos. Jų pasakojimai pateikiami be komentarų ir išvadų, tačiau labai kviečiame skaitytojus šiais klausimais pasisakyti ir taip pat siūlyti "vaistus” prieš skyrybų epidemiją, nes, lietuviškoms šeimoms yrant, silpnėja ir visa išeivijos lietuvių bendruomenė.

PASAKOJA ONA

     Šį rudenį būtume šventę savo vedybų sidabrines sukaktuves, jeigu mano vyras nebūtų nulėkęs paskui mano geriausios draugės sijoną. Girdėjau, kad Simas ją vedė. Kokios ten ir vedybos: prieš teisėją sumurmėjo kelis žodžius ir viskas. Žinoma, prieš Dievo altorių meilę galima prisiekti tik vieną kartą, o tai Simas jau darė su manimi prieš 25 metus. Kur jo priesaikos, kur meilės pažadai? Kitai tuos pažadus šnabžda, kaip man šnabždėdavo. Ar ji gali tikėti Simo žodžiais, kai jis vieną kartą jau sumelavo? Aš niekam blogio nelinkiu, bet labai norėčiau, kad ir ji pajustų kada tokį baisų širdies skausmą, kokį man suteikė.

     Simas buvo geras, religingas vyras. Eidavo išpažinties, priimdavo Komuniją, o dabar pasidarė atskalūnas. Mačiau aną kartą bažnyčioje: suole prieš Dievą ir visus žmones nesigėdijo su ta savo sugulove sėdėti. Mergaitės, mūsų abiejų dukros, atsikėlė ir išėjo iš bažnyčios, negalėjo iškęsti tokio pažeminimo. Aš pasilikau. Dievas mato, kad esu nekalta. Kodėl turėčiau bėgti?

Skaityti daugiau:

Pikti vaikai

Jonas Grudzinskas

     Aušrytė ilgai žiūrėjo, kaip Giedrės tėvelis atsinešė sūpynes, pririšo prie stovo ir, pasodinęs Giedrutę, leido jai smagiai pasisupti. Paskui, kai Giedrutei nusibodo suptis, tėvelis atrišo sūpynes, ir jie abu nuėjo namo. Aušrytė ir liko stovėti toje pačioje vietoje. Kai pagaliau mama pabandė ją išjudinti, ji spyriojosi, kartodama "ne, neisiu, ne, nenoriu”.

     Sauliuko kieme daug bendraamžių, tačiau jis visuomet laikėsi nuošaliai, žaisdamas dažniausiai vienas. Mama netgi džiaugėsi tokiu sūnaus elgesiu. Kiti vaikai labai judrūs, šėlsta, — ką žinai, kuo tai gali baigtis. Bet štai kartą, kai vienas iš vaikų atsidūrė netoli smėlio dėžės, kur kapstėsi Sauliukas, šis pasėmė saują smėlio ir žėrė į akis.

     Abu čia paminėti atvejai iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai paaiškinami. Tačiau nežiūrint skirtingo pobūdžio, jų priežastis viena ir ta pati. Ir Aušrytė, ir Sauliukas pergyveno vadinamąją frustraciją.

     Ši būsena kyla tais atvejais, kai vaikas negali patenkinti jam labai reikšmingų poreikių. Pirmajame pavyzdyje tai buvo noras pasisupti, antrajame — dalyvauti bendruose žaidimuose.

     Frustracija gali kilti ir tada, kai poreikį patenkinti faktiškai galima, bet vaikas šito nesuvokia arba subjektyviai priima objektyvias kliūtis kaip dirbtines kelyje į tikslą. Taigi frustracijos priežastys gali būti subjektyvios (priklausančios nuo vaiko pasitikėjimo savimi ir pan.) ir objektyvios (apspręstos išorinių veiksnių).

Skaityti daugiau:

Paprasta istorija

Birutė Boreišienė

     Atėjo ji vieną dieną pas mane į įstaigą. Jauna, daili, madinga, bet kažkokių negyvų akių žvilgsniu. Visuomet žmoguje aš pirmiausia pamatau akis. Kartais šneka, linksmai juokiasi, o akys žiūri pro tave ir nieko nemato. Iš akių matai, kad žmogus tuo momentu kažkur toli... Taip buvo ir su šia jauna moteriške. Pradėjo ji be jokių įžangų ir ašarų, tiesiai. Girdi, noriu pasikalbėti, noriu pati save išgirsti ir suvokti, kiek mano poelgiuose yra kaltės, noriu, kad jūs išgirstumėt mane. Man sunku, man reikia išsikalbėti.

     Istorija paprasta. Šiandien tokių daug. Ištekėjo iš meilės, būdama aštuoniolikos metų. Dabar jai trisdešimt. Augo pas tėvus vienturtė, gyveno gerai. Abu su vyru mokėsi viename kurse, abu kartu baigė. Vyras teturi tik tėvą, jo mama mirė anksti. Turi dabar dešimties metų dukrą. Pas mane ji atėjo tiesiai iš teismo, kur vyko jų skyrybų byla. Išskyrė. Dukra pasiliko pas tėvą gyventi. Kaip priversti ją grįžti pas motiną? Pabėgs, nebus.  O, rodos, taip mylėjosi.

     — Jau bedraugaudama su busimuoju vyru, mėgau komanduoti, — pasakoja ji.

     "Ateik, atnešk, paduok, nueik..Toks buvo mano žodynas. Patiko man Audrius, patiko kaip vaikinas, patiko ir savo paklusnumu. Taip ir įsivaizdavau: ištekėsiu, tai jis man dar pašokinės. Patiko, kai draugai sakydavo: "Ateina tavo nuolankusis tarnas!” Na, maniau, myli mane. Nes aš galvojau, kad didžiausias meilės pasireiškimas yra begalinis nuolankumas ir visų norų pildymas. "Jei myli — padarysi..ne kartą sakydavau. Ir jis darė, kartais juokais paprieštaraudamas, pasijuokdamas, bet darė. Neprašiau aš jo nuraškyti žvaigždžių nuo dangaus, bet nuo visokių žemiškų paslaugų neatsisakydavau. Patiko būti lepinamai. Mama man nuolat kartodavo: "Teisingai darai, dukrele, neduok vyrui valios. Žiūrėk, kaip aš su tėvu gyvenu”. Ir iš tikrųjų, mano tėtušis savo romumu galėjo būti pavyzdžiu. Mama kitaip jo ir nevadindavo, kaip "verši, tu mano verši!” Namie viską sprendė mama. Tėvas tik algą parnešdavo ir vėliau nedrąsiu balsu prašydavo mamos pietums poros dolerių.

Skaityti daugiau:

Kai susikryžiuoja kalavijai šeimoje. . .

Birutė Boreišienė

     Kai "susikryžiuoja kalavijai” šeimoje, dažniausiai nukenčia trečias. Paprastai viskas prasideda nuo smulkmenų. Kažkas kažkuriam (žmonai ar vyrui) sugadino nuotaiką. Ar darbovietėje grubesnį žodį pasakė, ar autobuse kas pastūmė, gal užlipo ant kojos, ar bendradarbė tiesiog iš panosės nupirko madingą palaidinukę, būtent tą, kurią norėjote įsigyti jūs...

     Žodžiu, namo jau einate "įkaitęs (-usi)”. O ir namie viskas ne taip: virtuvės stalas apkrautas dar nuo pusryčių, koridoriuje mėtosi vaikų rūbeliai, arba šalta, o žmonos nuotaika be galo "rūgšti”.

     —    Galėčiau bent tvarką rasti namuose, —    burbtelėjai.

     —    Susitvarkyk, kas tau neleidžia. Rodos, abu kartu išeiname į darbą. O aš dar spėju pusryčius paruošti ir dukrą į darželį nuvesti, —    atšovė žmona.

     —    Aš gi nekaltas, kad gimiau vyru, — su ironija pareiškia jis.

     —    Bet gyveni ne viduramžiais, — nenusileidžia žmona, — nėra ko purkštauti, susitvarkysiu.

     Čia jau vyrui užverda kraujas. Ims dar žmona jį mokyti! Kur tai matyta!

     —    Baigi pasenti, tačiau vis dar neišmoksti padoriai gyventi. Matyt, kuprotą tik karstas išlygins, — su sarkazmu pastebi. O mintyse piktinies: darbe kabinėjasi, namie irgi negali pailsėti. Tačiau visai pamiršai, kad pats pradėjai ataką.

Skaityti daugiau:

MOKYKIME UŽJAUSTI

R. Norkūnaitė

     Kitų skausmo ir džiaugsmo supratimas žmogui suteikia didžiausią pasitenkinimą — tarpusavio bendravimo džiaugsmą.

     Sugebėjimas suprasti, užjausti kitą žmogų — ne įgimtas žmogaus bruožas, nors tam kai kurias prielaidas ir suteikia gamta. Ankstyvoje kūdikystėje užsimezga būsimų emocinių kontaktų su žmonėmis pagrindai. O nuo 3 metų jie plėtojasi ypač intensyviai — trimetis vaikas užjaučia ne tik žmones ir gyvulius, bet ir daiktus.

     Vaikai gana anksti supranta, kad nereikia skriausti gyvuliukų, reikia gailėtis močiutės, tačiau jiems dar sunku įeiti į užjaučiamojo padėtį. Pažymėtina, kad vaikų užuojauta dažniausiai nepatvari.

     Kodėl vienas žmogus užjaučia, gailisi, o kitas — "nieko nenori žinoti”, stengiasi atsiriboti nuo kito bėdų, išsaugoti savo dvasios ramybę? Ką daryti, kad vaikas išaugtų žmogumi, galinčiu ir norinčiu užjausti, padėti, kad nebūtų abejingas senatvei, silpnesniam, mažesniam?

     Svarbiausias suaugusiųjų uždavinys išugdyti vaikuose draugystės, bendravimo su žmonėmis jausmą, išmokyti įsijausti į kitų žmonių reikalus. Sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje — pagrindinis žmonių tarpusavio bendravimo ir dorinių ryšių laidas.

Skaityti daugiau:

Septintasis lituanistikos seminaras

Juozas Vaišnys, S.J.

     Šią vasarą jau septintą kartą buvo suruoštas jaunimui Lituanistikos seminaras labai ramioje ir gražioje vietoje, netoli Akrono miestelio, Ohio valstijoje. Kaip kiekvienais metais, taip ir šiais lietuvių kalbos kurso studentams pradžioje buvo duota parašyti tema: "Dėl ko aš čia atvažiavau?”, o baigiantis seminarui — "Ar gavau tai, ko tikėjausi?” Šį lietuvių kalbos kursą lankė dvylika studentų: Julija Adamonytė, Laima Beržinytė, Vilija Dėdinaitė, Daina Kamantaitė, Rita Kazlauskaitė, Danutė Norvilaitė, Rūta Pakštaitė, Linas Palubinskas, Daina Penkiūnaitė, Linas Polikaitis, Danutė Saliklytė ir Gailė Tamošiūnaitė. Jie visi atvirai ir nuoširdžiai atsakė į tuos klausimus. Norėtume čia ištisai spausdinti jų straipsnius, bet daugelis jų yra labai panašūs vienas į kitą, todėl būtų bereikalingi pasikartojimai. Be to, tai užimtų nemaža vietos. Čia pateiksime tik vieną kitą originalesnę ištrauką.

     Į pirmąjį klausimą, "dėl ko aš čia atvažiavau”, beveik visų atsakymai buvo labai panašūs. Jie atvažiavo pasitobulinti, nes visi gerai suprato, kad jų lietuvių kalba toli gražu nėra tobula, ypač sunku be klaidų rašyti. Taip pat visi norėjo daugiau susipažinti su lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija. Dar kai kurie pridėjo, kad čia bus gera proga dvi savaites pabuvoti grynai lietuviškoje aplinkoje, kalbėti su visais tik lietuviškai, užmegzti naujas pažintis, įsigyti naujų draugų.

     Įdomūs buvo atsakymai į klausimą: "Ar gavau tai, ko tikėjausi?” Štai kelios ištraukos iš studentų pasisakymų.

     "Šiame seminare pamačiau, kad nemoku tiek lietuvių kalbos, kaip maniau. Šie kursai labai patobulino mano kalbą: išmokau geriau kirčiuoti, išmokau daug gramatikos taisyklių. Kalbant visuomet lietuviškai, labai sustiprėjo mano kalba. Visos paskaitos buvo gerai ir įdomiai pateiktos. Labai daug gavau iš literatūros ir istorijos pamokų. Manyčiau, kad ateinančiame seminare turėtų būti daugiau laiko skiriama lietuvių kalbos paskaitoms, nes daugumas čia atvažiuoja geriau išmokti lietuviškai” (J. Adamonytė).

Skaityti daugiau:

Apžiūrėkime iš visų pusių

Regina Venckutė

     Kiekvienos tautos kalba, būdama glaudžiausiai susijusi su tos tautos gyvenimu, lėtai, bet be paliovos kinta. Tai visiškai dėsninga, nes su naujais gyvenimo reiškiniais į kalbą ateina ir naujų žodžių tiems reiškiniams pavadinti. Kartais naujų žodžių nė nereikia darytis — pakankama suteikti jau turimam žodžiui papildomą (šalutinę arba perkeltinę) reikšmę.

     Turimų žodžių reikšmės praplėtimas apsaugo kalbą nuo besaikio naujadarų kūrimo. Tačiau nereikia užmiršti, kad kalba mėgsta pusiausvyrą. Pernelyg plėtotis turimų žodžių reikšmėms kalba taip pat neturėtų leisti. Žodžio reikšmės praplėtimas ar perkėlimas turi būti pagrįstas. Jis kalbai reikalingas, kai iš tikro kitaip pasakyti negalima, kai trūksta raiškos priemonių, bet kenksmingas, kai vyksta pagal svetimų žodžių semantinės raidos modelį ir verčia užmiršti savas raiškos priemones. Ta proga galima prisiminti žodžio “vystytis” triumfą, kaip jis mūsų kalboje nugalėjo žodžius "plėtotis”, "riedėti”, "rutuliotis”, net "augti” (plg. medikų pasakymą: "Vaikas vystosi normaliai”, kai reikėtų sakyti "Vaikas auga normaliai”). Vyresnės kartos lituanistai prisimena, kad J. Balčikonis aiškindavęs studentams, jog vystyti tinka tik vaiką: "Suvystyk vaiką”, "Vaikas pasispardė ir išsivystė iš vystyklų — menkai, silpnai buvo suvystytas”. Bet juk dabar viskas vystoma — ir žemės ūkis, ir pramonė, ir protas (kurį reikia lavinti, o ne vystyti), ir fizinė žmogaus veikla, ir dar daugiau kitų dalykų. Įteisintas žodis "vystytis” labai neapibrėžta reikšme šiek tiek nuskurdino mūsų kalbą.

     Atidžiau pastebėkime savo kalbą ir pamatysime, kad žodis "pusė” taip pat dabar gyvena savo "aukso amžių”. Ne tik jis pats, bet ir jo "vaikai bei vaikaičiai” — iš jo padaryti nauji žodžiai ("įvairiapusiškas”, "įvairiapusiškai”, "vienpusiškas”, "vienpusiškai”, "visapusiškas”, "visapusiškai”, "dau-giapusiškas”, "daugiapusiškai”), nors jie tikri griozdai, taip pat klesti. Taigi, gerbiamieji skaitytojai, "apžiūrėkime PUSĘ iš visų pusių ir pasvarstykime, ar visada deramai šį žodį vartojame, ar neišplečiame jo reikšmės, be gyvo reikalo, užmiršdami kitus labai gerus žodžius.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IS VISUR

•    Niujorke pranciškonas kun. Bruce Ritter, 52 m., yra įsteigęs vadinamus Covenant namus, kur globojami, valgydinami iš namų pabėgę, šeimos globos netekę nepilnamečiai. Maždaug šimtas tokių keliolikmečių kasdien čia gauna patarimus, pastogę, lovą, pavalgymą. Jiems padedama grįžti į šeimą arba susirasti kokį padorų pragyvenimo šaltinį. Kunigui talkina 215 tarnautojų štabas ir dar apie 150 savanorių talkininkų. Tos įstaigos adresas: Covenant House, 460 West 41st St., New York, N.Y. 10036.

•    JAV-se yra 49.812.178 katalikai, gyvenantieji 32-se arkivyskupijose ir 138-se vyskupijose. Vyskupų JAV-se yra 353, kunigų 58.621, seselių 126.517, broliukų vienuolių 7.941.

•    Kunigystei ruošdamiesi, JAV-bių seminarijose mokosi 8.552 studentai ir dar 4.674 lanko vienuolynų seminarijas.

•    JAV katalikų pradžios mokyklas lanko 2.316.200 moksleivių, aukštesniąsias — 846.559; veikia 8.149 katalikų pradžios ir 1.527 aukštesniosios mokyklos.

Skaityti daugiau:

Nauja “Laiškų lietuviams” ekskursija

     Po gerai pavykusios šių metų ekskursijos į Europą, organizuojame naują ekskursiją į Egiptą, Šventąją žemę ir Graikiją. Manome išvykti balandžio mėn. 27 d. ir grįžti gegužės 15 d. Vasarą vykti į Egiptą beveik neįmanoma, nes būna labai dideli karščiai ir smėlio pūgos.

     Egipte aplankysime įvairius muziejus, piramides, taip pat nuskrisime į Luxor, kur yra 4000 metų senumo karalių kapai, kur viskas dvelkia senąja Egipto kultūra. Šventojoje žemėje pavaikščiosime po tas vietas, kur vaikščiojo Kristus. Aplankysime Jeruzalę, Nazaretą, pasimaudysime Mirties jūroje, kurioje dėl druska prisotinto vandens negalima paskęsti, nors ir norėtum. Aplankysime Graikiją ir nuostabiai gražias kai kurias jos salas.

     Šioje ekskursijoje reikės daug vaikščioti ir laipioti, tad nepatartina joje dalyvauti tiems, kurių silpna sveikata ir nestiprios kojos. Kadangi Egipte labai karšta, tai pasistengsime užsakyti viešbučius su vėsinimu ir maudymosi baseinais.

Skaityti daugiau:

Brolio Petro Kleinoto, S.J., laiškas “Laiškų lietuviams’' skaitytojams

     Buvęs ilgametis "Laiškų lietuviams” administratorius brolis P. Kleinotas šiais metais švenčia savo vienuoliško gyvenimo 50 metų sukaktį. Šia proga jis nori kreiptis į mūsų skaitytojus ir kitus lietuvius.

     Gerbiamieji ir mieli čikagiečiai bei kiti lietuviai,

     Tikrai ne dėl mano nuopelnų Dievas suteikė man malonę būti broliu jėzuitu ir jau 50 metų išgyventi Jėzaus draugijoje. Už tai turiu būti dėkingas Dievui, savo vyresniesiems ir kitiems tėvams bei broliams jėzuitams.

     Iš tų 50 metų trys dešimtmečiai prariedėjo Čikagoje. Daug kartų patyriau ir įsitikinau, kad daugelis Čikagoje ir apylinkėse gyvenančių lietuvių yra man labai palankūs ir nuoširdūs. O pažįstu ir dažnai aplankydavau daugelį. Neprisimenu, kad kuris nors būtų mano priešas. Tad šios šventės proga norėčiau Jus visus, mieli lietuviai, sutikti ir Jums už viską padėkoti.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

XXII “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame konkursą, parašyti straipsniui tema “Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą”. Straipsnyje reikėtų panagrinėti šeimų suirimo (išsiskyrimo) ir nutautimo priežastis, ar lengviau šiuo keliu pasuka mišrios šeimos ir t.t.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiustas redakcijai iki 1981 m. kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: 1 — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. Jau turime III-čios premijos mecenatą — J.V. Vizgirdą ir IV-tos — S. Rudokienę. Tikimės, kad atsiras mecenatų ir kitoms dviem premijoms.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Bronius Kviklys. LIETUVOS BAŽNYČIOS. I — Telšių vyskupija. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 3001 W. 59th St., Chicago, Ill. 60629. Daug iliustracijų, kieti viršeliai, 400 psl. Planuojama išleisti dar 5 knygas apie kitų vyskupijų bažnyčias. Kai komunistai naikina Lietuvos bažnyčias, šiomis knygomis stengiamasi apsaugoti bent jų nuotraukas.

Juozas Brazaitis. RAŠTAI. I tomas. Šiame tome surinkti Brazaičio raštai apie Tumą-Vaižgantą, Dambrauską-Jakštą, Donelaitį, Daukantą, Valančių, Baranauską ir Pietari. Redakcinė komisija: Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius. Aplankas ir viršelis Ados Sutkuvienės. Išleido “Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti” 1980 m. Kieti viršeliai, 550 psl., kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: