Spausdinti

Birutė Boreišienė

     Kai "susikryžiuoja kalavijai” šeimoje, dažniausiai nukenčia trečias. Paprastai viskas prasideda nuo smulkmenų. Kažkas kažkuriam (žmonai ar vyrui) sugadino nuotaiką. Ar darbovietėje grubesnį žodį pasakė, ar autobuse kas pastūmė, gal užlipo ant kojos, ar bendradarbė tiesiog iš panosės nupirko madingą palaidinukę, būtent tą, kurią norėjote įsigyti jūs...

     Žodžiu, namo jau einate "įkaitęs (-usi)”. O ir namie viskas ne taip: virtuvės stalas apkrautas dar nuo pusryčių, koridoriuje mėtosi vaikų rūbeliai, arba šalta, o žmonos nuotaika be galo "rūgšti”.

     —    Galėčiau bent tvarką rasti namuose, —    burbtelėjai.

     —    Susitvarkyk, kas tau neleidžia. Rodos, abu kartu išeiname į darbą. O aš dar spėju pusryčius paruošti ir dukrą į darželį nuvesti, —    atšovė žmona.

     —    Aš gi nekaltas, kad gimiau vyru, — su ironija pareiškia jis.

     —    Bet gyveni ne viduramžiais, — nenusileidžia žmona, — nėra ko purkštauti, susitvarkysiu.

     Čia jau vyrui užverda kraujas. Ims dar žmona jį mokyti! Kur tai matyta!

     —    Baigi pasenti, tačiau vis dar neišmoksti padoriai gyventi. Matyt, kuprotą tik karstas išlygins, — su sarkazmu pastebi. O mintyse piktinies: darbe kabinėjasi, namie irgi negali pailsėti. Tačiau visai pamiršai, kad pats pradėjai ataką.

     —    Matei, ką imi į žmonas. Pagaliau, per ketvirtį amžiaus galėjai pasirinkti geresnę,

     —    kelia toną žmona.

     —    Nesiūlyk, nesiūlyk, kad paskui pati neverktum, kai išeisiu.

     —    Rado kuo gąsdinti! — susierzinusi šaukia žmona. — Niekam ne paslaptis, kad jau seniai spoksai į jaunų kojas...

     —    O čia jau ne tavo reikalas ...

     —    Kurgi bus mano, kai aš jau į tarnaites ir tai tau nebetinku. ..

     Trinkteli durys — parėjo vaikai. Mokinukė parvedė darželinukę, padėjo nusirengti. Abi sukluso, nes iš virtuvės ir kambario girdėjosi mamos ir tėvo barnis. Mergaitės susėdo koridoriuje ir išsigandusios laukė, kas bus toliau... Tuo tarpu tėvai net nepastebėjo savo dukrų... Abiejų kalbos tonas kilo, ir užgauliojimų srautas pylėsi kaip iš kibiro, žodžiais, kaip kalavijo smūgiais, kapojo vienas kitą. Kai baigė išskaičiuoti vienas kito trūkumus ir nusikaltimus, kibo į gimines ir artimuosius.

     —    Tokia jau tavo giminėlė, — ironizavo vyras. — Iš kaimo bėgusi, iki miesto nepribėgusi. Pirmoji karta nuo žagrės. Tik ir bendrauti jums su kiaulėm ir karvėm...

     —    O taviškiai geresni? Kombinatoriai ir sukčiai! Tik ir žiūri, ką išvilioti, ką paimti, —    nenusileido žmona.

     —    Maniškių neliesk, tu jų mažojo pirštelio neverta.

     —    Pagalvok tik, nuėmiau karūną. ..

     "Išanalizavę” artimuosius, gimines, perėjo prie tolimųjų — gyvų ir mirusių, ieškojo jų nusikaltimų, tapatino, keikė, pamiršdami, kad čia pat, už sienos, koridoriuje iš baimės susigūžusios sėdi pačios brangiausios, pačios artimiausios giminaitės — dukros, kurios išgąsčio kupinomis akutėmis žvalgosi tai į virtuvės, tai į kambario duris. . .

     Po vieno aštraus vyro "žodinio smūgio” žmona net iššoko į koridorių, norėdama iš arčiau jam deramai atsikirsti, tačiau, pamačiusi abi dukreles, lyg neteko žado, pastovėjusi grįžo i virtuvę ir staiga pravirko. Abi dukros puolė prie mamos. Iš savo "tvirtovės” išlindo ir vyras, nesuprasdamas kodėl ji nutilo. Pamatęs verkiančią žmoną ir prie jos prisiglaudusias dukrytes, nutilo ir jis. Įsiviešpatavo tyla. Sakoma, kad po audros visad ateina ramybė. Galbūt...

     Po audros. Betgi čia audra prasidėjo šaukšte, be jokios priežasties. Na ir kas, kad darbovietėje įvyko nedidelis konfliktas ar jus pastūmė autobuse. Be abejonės, per visą dieną jūs ir pavargote, ir pasinervinote, ir ne viską padarėte, ką norėjote. Žodžiu, diena neatnešė jums pasitenkinimo. Tačiau išlieti savo įtūžimo jums nebuvo ant ko. Juk ant viršininko nerėksi, autobuse taip pat ne-išsiplūsi, nes visi skuba, dauguma su krepšiais; tokie, kaip ir jūs. O ant saviškių galima — tegul ar vyras, ar žmona taps tuo "atpirkimo ožiu”. Štai jums ir konfliktas!

     Šeimyninė scena, kaip mes įpratę vadinti, sugadinusi ir taip nevykusią nuotaiką visiems šeimos nariams.

     Vieną kartą buvau panašios scenos liudininke ir kitą dieną paklausiau vyrą, negi jis iš tikrųjų taip galvoja apie savo žmoną ir jos artimuosius. Jis nustebęs pažiūrėjo į mane:

     — Ką tu, nieko panašaus. Žinai, kai užpyksti, ieškai kuo skaudesnio žodžio. Bet po pusvalandžio jau užmiršti.

     Kaip lengva — po pusvalandžio jau užmiršti, kad įžeidei žmoną — savo vaikų motiną, jos artimuosius (žmona atsilygino tuo pačiu!). O jeigu kitas žmogus nesugeba per pusvalandį pamiršti? Jeigu tokios nuosėdos kraunasi viena ant kitos, kol žmogui pasidaro nebepakeliamai sunku, ir jis ima ieškoti išeities — geriau skyrybos, negu tokie barniai! Štai jums panašių konfliktų logiška pabaiga! Tačiau ši pabaiga yra tarp dviejų suugusių žmonių, o vaikams kančios tik prasideda, nes jiems vienodai reikalingi tiek mama, tiek tėvas.

     Sakoma: "Žodis žeidžia, žodis glosto”. Taip ir yra. Kodėl viską, kas mums nemaloniausia, nešame į namus, o malonumus pasiliekame dažnai tik sau? Kodėl patį artimiausią žmogų — žmoną ar vyrą galime įžeidinėti, šūkauti ant jo (jos), nors dėl mūsų bjaurios nuotaikos jie visiškai nekalti?!

     Kad ir mano aprašytasis konfliktas — juk jo galėjo nebūti. Parėjai namo ir pasguodei žmonai:

     —    Šiandien visai be reikalo ant manęs grubiai užriko viršininkas... Tu nekreipk dėmesio, kad aš "surūgęs”.. .

     —    Laikykis, tėveli, visiems pasitaiko. Kai nusiraminsi, pamatysi, kaip viską išsiaiškinsite. . .

     Taip ar panašiai, tačiau be pykčio, be riksmo, be replikų.

     Pasaugokime vienas kitą! Pagailėkime vienas kito! Branginkime savo ir artimųjų sveikatą! Branginkime šeimą!