Spausdinti

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

PIRMASIS DIEVO ĮSAKYMAS: AŠ ESU VIEŠPATS TAVO DIEVAS — NETURĖSI KITU DIEVU, TIK MANE VIENA

     193. Kodėl privalome Dievą išpažinti ir garbinti? Žmogaus vertybės šaltinis ir pagrindas yra pašaukimas bendrauti su Dievu. Pačia savo kilme žmogus yra kviečiamas kalbėtis su Dievu. Juk žmogus todėl ir egzistuoja, kad Dievas, jį iš meilės leidęs, jį palaiko, visada jį mylėdamas. Žmogus iš tiesų kaip reikiant negyvena, jeigu tos meilės laisvai nepripažįsta ir nepasiveda savo Kūrėjui. (Bažn. dab. pasauk, nr. 19; I, psl. 185).

     194. švenčiausiosios Marijos dalis žmonijos išganyme. Švenčiausioji Marija savo tikėjimu, viltimi, ugninga meile ir klusnumu padėjo Atpirkėjui įvykdyti savo uždavinį — atstatyti antgamtinį sielų išganymą. (Bažn., nr. 61; I, psl. 95).

     195. Kokie yra Švenčiausiosios Marijos santykiai su Bažnyčia? Švenčiausiosios Marijos santykiai su Bažnyčia yra tie patys, kaip ir su Kristum. Be to, Marija yra nuolatinis dorybių pavyzdys ir pagalba visų laikų žmonėms. (Bažn., nr. 63; I, psl. 96).

     196. Ar nuoseklu garbinti Mariją? Nuo seniausių laikų Bažnyčia garbina Mariją, kaip Kristaus motiną. Pildosi Marijos žodžiai: "Visos kartos vadins mane palaiminta, nes didžių dalykų padarė man Galingasis” (Lk 1,48). Marijos kultas nėra tas pat, kaip Dievo garbinimas. Marijos garbinimas pasitarnauja didesnei Dievo garbei. Mariją garbiname, kaip dalyvavusią Kristaus paslaptyje. Kristų garbiname labiau, negu Mariją. Jeigu negarbintume Dievo Šv. Trejybėje, Marijos garbinimas savaime išnyktų. (Bažn., nr. 66; I, psl. 98).

     197. Ar Mariją garbina tik katalikai? Yra daug nekatalikų, garbinančių Mariją. Tuo ypač pasižymi nuo Romos Bažnyčios atskilę rytų krikščionys. (Bažn., nr. 69; I, psl. 100).

     198. Ar yra nuoseklu garbinti šventuosius? Tikėdami pomirtiniu gyvenimu, mes meldžiamės už visus mirusius. "Šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius” (Mak 12,46). Bažnyčia visada tikėjo, kad apaštalai ir kankiniai yra labai glaudžiai sujungti Kristuje su mumis. Prie jų paskiau priskyrė ir kitus, artimiau sekusius Kristaus skelbta skaistybe, neturtu bei kitų krikščioniškų dorybių spindesiu. Savo gyvenimu ištikimai sekę Kristumi, tie žmonės yra mums paskatinimas siekti išganymo, nurodydami tikrą saugų kelią. Tačiau juos garbingai minime ne vien dėl jų pavyzdžio, bet ir norėdami, kad jiems reiškiama mūsų meilė sustiprintų visos Bažnyčios vienybę ir mus pačius labiau sujungtų su Kristumi. Dangaus gyventojų garbinimas yra nukreiptas savo prigimtimi į Kristų, o per jį į Dievą Tėvą. Garbindami šventuosius, drauge su jais vieninga garbės giesme aukštiname Dievą trijuose asmenyse. (Bažn., nr, 50; I, psl. 86).

     199. Koks yra deramas šventųjų garbinimas? Kad išvengtume klaidų, garbindami šventuosius, reikia visur žiūrėti Bažnyčios potvarkių ir pamokymų. Tikrasis šventųjų garbinimas remiasi ne tiek išorinių veiksmų gausa, kiek gilia, veiklia mūsų eile, kuria siekiame, kad jų gyvenimo pavyzdys mus patrauktų, kad jų draugystė mus palaikytų, kad jų užtarimas mums padėtų. (Bažn., nr. 51; I, psl. 87).

     200.    Ar yra nuoseklu garbinti šventųjų relikvijas, paveikslus ir švęsti jų šventes? Šventųjų relikvijos, paveikslai ir juos primenančios šventės padeda dažniau ir gyviau prisiminti jų gyvenimo pavyzdį ir pasiryžti ištikimiau vykdyti Dievo įsakymus, praktikuoti dorybes, siekti krikščioniško tobulumo. (Liturg., nr. 111; I, psl. 158).

ANTRASIS DIEVO ĮSAKYMAS: NETARK DIEVO VARDO BE REIKALO

     201.    Kaip mes išpažįstame ir garbiname Dievą? Krikščionys visais savo darbais teskelbia, koks geras yra tas, kuris juos pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2,4-10). Visi krikščionys, ištvermingai melsdamiesi ir garbindami Dievą (Apd 2, 42-47), teaukoja save, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, kiekvienoje žemės vietoje liudydami Kristų, tiems, kurie pageidauja, paaiškindami apie savyje esančią amžinojo gyvenimo viltį (1 Pt 3,15)-(Bažn., nr. 10; I, psl. 28).

     202.    Kaip nusikalstama antrajam Dievo įsakymui? Antrajam Dievo įsakymui nusikalstama ne tik tada, kai Dievui piktžodžiaujama ar Dievo vardu meluojama, neteisingai prisiekiant, bet ir minint Dievo vardą be reikalo, be pagarbos, juokais ir panašiai. Nusikalstama ne tik žodžiu, bet ir mintimi ar paniekos veiksmu. (Dict. Theol. p, 162).

TREČIASIS DIEVO ĮSAKYMAS: ŠVENTĄ DIENĄ ŠVĘSK

     203.    Ar reikia ir ar galima garbinti Dievą išoriniais būdais? Savo prigimtimi religija yra ypatingai išreiškiama valingais ir laisvais vidiniais aktais, kuriais kreipiasi tiesiog į Dievą. Tačiau visuomeninė žmogaus prigimtis reikalauja vidinius tikėjimo aktus išreikšti išoriniais būdais, religijos srityje bendraujant su kitais, išpažinti savo tikėjimą bendruomeniniu būdu. Pažeidžiama Dievo nustatytoji santvarka ir daroma neteisybė žmonėms, jeigu jiems paneigiama laisvė reikšti visuomenėje savo tikėjimą, kai toks išorinis reiškimas neardo teisėtos viešosios tvarkos. (Tik. laisvė, nr. 3; II, psl. 291).

     204.    Ar kas nors turi teisę drausti žmonėms išoriniais būdais garbinti Dievą? Religiniai veiksmai, kuriais žmonės privačiai ir viešai kreipiasi į Dievą, savo prigimtimi stovi aukščiau už žemišku ir laikinų dalykų plotmę. Todėl net ir pati pasaulietiškoji vyresnybė privalo pripažinti ir remti religinį piliečių gyvenimą. Ji peržengia savo kompetencijos ribą, jeigu kėsinasi religinius veiksmus tvarkyti ar trukdyti. (Tik. laisvė, nr. 3; II, psl. 291).

     205.    Ar visi žmonės turi poilsio teisę? Tvarkantiems visuomenės reikalus pirmiausia turi rūpėti, kad kiekvienas užaugęs asmuo turėtų jam deramą darbą ir iš to darbo padorų pragyvenimą. Darbui sąžiningai pašvęsdami savo talentus, laiką ir jėgas, visi dirbantieji turi teisę gauti poilsio ir laisvalaikio savo šeimyniniam, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui. (Bažn. dab. pasauk, nr. 67; I, psl. 247).

     206.    Kaip poilsis naudotinas? Laisvalaikiai turėtų būti tinkamai naudojami poilsiui, dvasios ir kūno jėgoms stiprinti. Tam tikslui tarnauja mėgstami užsiėmimai, švietimasis, kelionės, plečiant akiratį ir žmonių santykius. Visi šie ir kitokie poilsio būdai individui ir visuomenei yra naudingi, jeigu naudojami krikščioniška dvasia. (Bažn. dab. pasaul., nr. 61; I, psl. 238).

KETVIRTASIS DIEVO ĮSAKYMAS: GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ

     207.    Koks yra šeimos tikslas? Visų šeimos narių, o ypač gimdytojų pareiga ir tikslas — vieni kitus savo pavyzdžiu auklėti krikščioniškam gyvenimui ir krikščioniškai veiklai. Ypač mūsų laikais reikia, kad šeima savo gyvenimu parodytų ir įrodytų moterystės ryšio nesuardomumą bei šventumą, energingai pabrėžtų gimdytojų ir globėjų teisę bei pareigą krikščioniškai auklėti vaikus, ginti šeimos kilnumą ir jai priklausantį savarankiškumą. Visos krikščioniškos šeimos tesiekia, kad tos teisės būtų apsaugotos valstybės Įstatymais. (Pasaul. apaštalav., nr. 11; II, psl. 147).

     208.    Kokios yra šeimoje tėvų pareigos? Vyras ir žmona yra malonės nešėjai ir tikėjimo liudytojai vienas antram, savo vaikams ir kitiems šeimos nariams. Savo vaikams tėvai yra pirmieji tikėjimo mokytojai ir auklėtojai. Tad žodžiu ir pavyzdžiu jie teruošia juos krikščioniškai bei apaštališkai veiklai, išmintingai tepadeda jiems išsirinkti gyvenimo kelią ir ypač rūpestingai tepuoselėja juose pastebėtą dvasinį pašaukimą. (Pasaul. apaštal., nr. n; II, psl. 147).

     209.    Kokios yra vaikų pareigos? Vaikai yra gyvi šeimos nariai, todėl ne tik tėvai privalo rūpintis savo vaikais, bet ir vaikai savo tėvais. Savo gyvenimu vaikai tepadeda tėvams siekti šventumo. Už visa tai, ką gera iš tėvų patyrė, jie teatsilygina dėkingumu, meile ir pasitikėjimu. Vaikai tebūna gailestingi savo tėvams, ypač paliestiesiems vargo ar kokios nelaimės, sulaukusiems senatvės. (Bažn. dab. pasaul., nr. 48; I, psl. 222).

     210.    Kokios yra civilinės bendruomenės pareigos šeimai? Civilinės bendruomenės tvarkytojams ir visai bendruomenei turi rūpėti, kad visa santvarka ne kliudytų, bet padėtų tėvams gerai atlikti savo pareigas. Ne tik šeimoje, bet visose institucijose, skirtose jaunimui, auklėjimas tebūna toks, kad padėtų jaunimui suprasti savo atsakomybę, į-žvelgti savo pašaukimą, neišskiriant religinio, pasirinkti gyvenimo kelią. Visiems turi rūpėti, kaip deramai pakelti moterystės ir šeimos supratimo lygį. Pasaulinės valdžios atstovai telaiko savo svarbia pareiga pripažinti, saugoti ir ugdyti tikrąją vedybų ir šeimos prigimtį, rūpintis viešąja dora bei namų židinio gerove. Tėvams turi būti garantuota teisė turėti vaikų ir juos auklėti šeimos globoje. (Bažn. dab. pasaul., nr. 52; I, psl. 228).

     211.    Civilinės bendruomenės pareigos vaikams ir jaunimui, likusiems be šeimos globos. Vaikai ir jaunuoliai lieka be šeimos globos ne iš savo kaltės. Jų ateitis ir dabartis turi reikšmės bendruomenei, todėl bendruomneė turi rūpintis jų likimu. Tinkamais įstatymais ir įvairia veikla reikia ap-saugti jaunimą nuo blogos įtakos, padėti ne tik kasdieninio pragyvenimo globa bei pagalba, bet ir padėti pasiruošti savarankiškam gyvenimui. (Bažn. dab. pasaul., nr. 52; I, psl. 228).

     212. Pilnutinis vaikų ir jaunimo auklėjimas. Auklėjimas formuoja asmenį ir jo teisingą sąžinę įžvelgti dorines vertybes, į-stengti tobuliau pažinti ir pamilti Dievą, žiūrint galutinės savo paskirties ir gerovės tų bendruomenių, kurių jis yra narys ir kuriose vėliau turės atsakingai veikti. Tikrasis auklėjimas turi kreipti ypatingą dėmesį į asmens savybes, lytį, kultūrą ir paveldėtas tradicijas. (Krikšč. aukl., nr. 1; II, psl. 268).

     213. Koks yra ypatingas krikščioniškojo auklėjimo tikslas? Visi krikščionys turi krikščioniškojo auklėjimo teisę. O tas auklėjimas siekia, kad pakrikštytieji, palaipsniui supažindinami su išganymo paslaptimi, vis labiau įsisąmonintų į tikėjimo dovaną, išmoktų, ypač liturgijoje, garbinti Dievą dvasia ir tiesa (Jn 4,23), įprastų tikrai teisiai ir šventai gyventi, kaip nauji žmonės (Ef 4,13). (Krikšč. aukl., nr. 2; II, psl. 269).

     214.    Ar visi žmonės turi teisę būti auklėjami? Visi žmonės, kokia bebūtų jų rasė, padėtis, amžius, dėl savo asmens vertybės turi neliečiamą auklėjimosi teisę, atitinkančią kiekvieno siekiamą tikslą. (Krikšč. aukl., nr. 1; II, psl. 268).

     215.    Kas yra pirmieji žmogaus auklėtojai? Kadangi tėvai yra vaikus pagimdę, jie yra griežčiausiai įpareigoti juos ir auklėti. Todėl gimdytojus reikia laikyti pirmaisiais ir pagrindiniais auklėtojais. Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti. (Krikšč. aukl., nr. 3; II, psl. 270).

     216.    Kaip tėvai privalo atlikti šią pareigą? Tėvų uždavinys yra ugdyti tokią meilę bei pagarbą Dievui ir žmonėms, kuri vaikui padėtų pilnai išsiauklėti asmeniniu ir visuomeniniu požiūriu. Šeima turi būti pirmoji visoms bendruomenėms reikalingų dorybių mokykla. (Krikšč. aukl., nr. 3; II, psl. 270).

     217.    Kokios yra civilinės bendruomenės pareigos auklėjime? Asmens pilnutinis išsiauklėjimas beveik visada viršija šeimos pajėgumą, tad reikia bendruomenės pagalbos. Todėl, šalia teisių, priklausančių tėvams, kai kurios teisės ir pareigos tenka valstybei. Valstybė privalo įvairiopai rūpintis jaunimo auklėjimu: saugoti tėvų ir kitų auklėtojų teises bei pareigas ir jiems padėti; kai tėvų ir kitų bendruomenių pastangos yra nepakankamos, vadovaujantis pagalbos principu, imtis auklėjimo darbo, atsižvelgiant į teisėtus tėvų pageidavimus; pagaliau, kiek reikalauja bendroji gerovė, steigti mokyklas ir kitokias auklėjimo įstaigas. (Krikšč. aukl., nr. 3; II, psl. 271).

     218.    Kokios yra Bažnyčios pareigos auklėjime? Auklėjimas yra ypatinga Bažnyčios pareiga dėl to, kad ji turi visiems žmonėms rodyti išganymo kelią, perteikti tikintiesiems Kristaus gyvenimą ir nuolatos rūpintis jiems padėti, kad pasiektų to gyvenimo pilnatvę. Bažnyčia padeda visoms tautoms puoselėti pilnutinį asmens išvystymą, kelti žmonių bendruomenės gerovę ir kurti vis žmoniškesnį pasaulį. (Krikšč. aukl., nr. 3; II, psl. 171 - 172).

     279. Kokiais būdais Bažnyčia atlieka šią auklėjimo pareigą? Šalia bendrų auklėjimo priemonių Bažnyčia turi ir savų. Pirmiausia tokia priemonė yra katekezė, tai yra tikėjimo mokymas, Kristaus dvasios vadovaujamo gyvenimo stiprinimas, mokymas ir pratinimas sąmoningai ir aktyviai dalyvauti liturgijoje, skatinimas apaštalavimo veiklai. Bažnyčia stengiasi sukilninti ir kitas auklėjimo priemenes, pvz. mokyklas, organizacijas, įvairius dvasios bei kūno kultūros šaltinius ir būdus. (Krikšč. aukl., nr. 4; II, psl. 272).

     220. Mokykla. Mokyklos reikšmė auklėjime. Tarp visų auklėjimo priemonių ypatinga vieta tenka mokyklai, kuri, savo paskirtimi patvariai ir rūpestingai vykdydama proto galias bei brandindama sugebėjimą spręsti, veda į iš praeities paveldėtą kartų kultūros lobyną, ugdo vertybių nuovoką, paruošia profesijai. Suvesdama į artimą pažintį skirtingų sugebėjimų ir skirtingos padėties mokinius, mokykla padeda pagrindus vieni kitų supratimui. Mokykla yra tarsi centras, sujungiantis šeimas, mokytojus, įvairias kultūras, politines bei religines organizacijas, valstybinę bendruomenę ir visą žmoniją. (Krikšč. aukl., nr. 5; II, psl. 272-273)-

     221.    Kas yra katalikiška mokykla? Katalikiška mokykla yra tuo būdinga, kad stengiasi sukurti evangelinės laisvės ir meilės dvasia alsuojančią mokyklinės bendruomenės aplinką, padėti jaunuoliams tobulinti tą asmenybę, kokia jie tapo, priimdami krikštą, ir pagaliau visą žmogišką kultūrą sieti su išganymu, kad mokinių įsigyjamos žinios apie žmogų ir gyvenimą būtų apšviečiamos tikėjimu. (Krikšč. aukl., nr. 8; II, psl. 275).

     222.    Ar mūsų laikais katalikiška mokykla turi reikšmės? Katalikiška mokykla, deramai prisiderindama prie laiko pažangos, išmoko savo auklėtinius sėkmingai kelti žemiškosios bendruomenės gerovę ir tarnauti Dievo karalystės plitimui. Katalikiška mokykla gali labai sėkmingai padėti Bažnyčios ir žmonių pasaulinės bendruomenės naudingam pokalbiui. Ji tebėra labai svarbus veiksnys ir dabartiniame pasaulyje. (Krikšč. aukl., nr. 8; II, psl. 276).

     223.    Ar Bažnyčia turi teisę steigti ir palaikyti savas mokyklas? II Vatikano susirinkimas iš naujo pabrėžia Bažnyčios teisę, jau iškeltą daugelyje jos mokančiosios vadovybės dokumentų, laisvai steigti ir tvarkyti bet kokio pobūdžio ir laipsnio mokyklas. Jis kartu primena, kad tos teisės naudojimas paprastai prisideda prie sąžinės laisvės, tėvų teisių gynimo ir prie kultūros pažangos. (Krikšč. aukl., nr. 8; II, psl. 276).

     224. Kaip Bažnyčia ir visi jos nariai turi padėti jaunimui lankyti nekatalikiškas mokyklas? Yra griežta tėvų pareiga sudaryti sąlygas ar net reikalauti, kad jų vaikų religinis paruošimas vyktų greta su pasauliniu pasiruošimu. Labai yra vertintinos tos pasaulinės vyriausybės ir bendruomenės, kurios padeda šeimoms visose mokyklose taip auklėti vaikus, kaip reikalauja tėvų religiniai ir doriniai įsitikinimai. Kunigai ir pasauliečiai katalikai privalo panaudoti visas galimybes ir progas žodžiu bei gyvenimo pavyzdžiu, kad nekatalikiškų mokyklų mokiniams suteiktų ir krikščioniškojo mokslo žinių bei parodytų praktišką krikščionišką gyvenimą. (Krikšč. aukl., nr. 7; II, psl. 374 - 375)-

     225.    Ar tėvai turi pareigą rūpintis katalikišku vaikų auklėjimu, jeigu vaikai lanko nekatalikiškas mokyklas? Bažnyčia primena tėvams jų griežtą pareigą sudaryti visas sąlygas arba net ir reikalauti, kad jų vaikai, lanką nekatalikiškas mokyklas, galėtų naudotis teikiama krikščioniškojo auklėjimo pagalba ir kad krikščioniškasis pasiruošimas eitų lygiai su pasauliniu pasiruošimu. (Krikšč. aukl., nr. 7; II, psl. 275).

     226.    Ar tėvai turi teisę parinkti savo vaikams mokyklą? Tėvai, kuriems vaikų auklėjimas yra pirmoji pareiga ir neliečiama teisė, privalo turėti visišką laisvę parinkti savo vaikams mokyklas. Todėl valstybės valdžia, kurios uždavinys yra saugoti ir ginti piliečių teises, laikydamasi teisingumo principo, turi rūpintis taip paskirstyti švietimui skirtas lėšas, kad tėvai galėtų iš tikrųjų laisvai, sekdami savo sąžine, parinkti savo vaikams mokyklas. (Krikšč. aukl., nr. 6; psl. 273)-

     227.    Ar katalikai tėvai privalo leisti savo vaikus į katalikiškas mokyklas? Bažnyčia primena katalikams tėvams pareigą, kada tik gali ir kur gali, leisti savo vaikus į katalikiškas mokyklas, jas pagal išgales remti ir su jomis bendradarbiauti savo vaikų gerovei. (Krikšč. aukl., nr. 8; II, psl. 277).

     228.    Ar reikia remti katalikiškas mokyklas? II Vatikano susirinkimas karštai ragina ganytojus ir visus tikinčiuosius nesigailėti jokių aukų katalikiškoms mokykloms remti, kad jos galėtų vis geriau atlikti savo uždavinį, o ypač aptarnauti tuos, kurie stokoja medžiaginių gėrybių, arba kuriems trūksta šeimos paramos bei meilės, arba kurie gyvena be tikėjimo dovanos. (Krikšč. aukl., nr. 9; II, psl. 277).

     229.    Ko reikalaujama iš mokytojų katalikiškose mokyklose? Mokytojai teatsimena, kad daugiausia nuo jų priklauso katalikiškosios mokyklos pajėgumas vykdyti savo tikslus ir planus. Todėl jie tebūna rūpestingai pasiruošę, su reikiamu religiniu ir pasauliniu mokslu, gerai susipažinę su savo laiko pedagogika. Meilės ryšio jungiami tarpusavyje ir su mokiniais, pilni apaštališkosios dvasios, savo gyvenimu bei mokymu tebūna Kristaus Mokytojo liudytojai. Ypač tesistengia bendradarbiauti su tėvais. Kartu su jais visame auklėjimo darbe teatsižvelgia į lyčių, skirtumus ir Dievo apvaizdos joms skirtą vaidmenį šeimoje bei visuomenėje. Tesistengia ugdyti pačių mokinių iniciatyvą. Jiems baigus mokyklą, ir toliau tepadeda savo patarimais, draugyste ir net sukurtomis ypatingomis draugijomis, pasižyminčiomis tikra Bažnyčios dvasia. (Krikšč. aukl., nr. 8; II, psl. 276).

     230. Kitos valstybės pareigos mokykloms. Valstybės uždavinys yra taip pat žiūrėti, kad visi piliečiai galėtų deramai pasinaudoti kultūrinėmis gėrybėmis ir būtų gerai paruošti atlikti pilietines pareigas bei naudotis pilietinėmis teisėmis. Tad ji privalo saugoti atitinkamo vaikų auklėjimo mokykloje teisę, kontroliuoti mokytojų tinkamumą ir mokslo lygį, rūpintis mokinių sveikata ir plėtoti švietimo veiklą. Tačiau, tai darydama, ji privalo laikytis pagalbos principo ir vengti bet kokio mokyklų monopolio, kuris prieštarauja asmens teisėms, kultūros pažangai bei sklidimui.

     II Vatikano susirinkimas ragina Bažnyčios narius, kaip valstybės piliečius, padėti surasti tinkamus auklėjimo metodus, sukurti pažangią švietimo programą, ruošti mokytojus, sugebančius gerai auklėti jaunimą, ateiti į talką visam mokyklų darbui, pirmiausia jose teikiamam doriniam auklėjimui. (Krikšč. aukl., nr. 6; II, psl. 273-274).

• Princeton univ. religijos tyrimų centras skelbia, kad JAV-se katalikų procentas nuo 1947 m. paaugo iš 20% iki 29% visų gyventojų, tuo tarpu protestantų sumažėjo iš 69% iki 59%. Katalikų padidėjimo priežastis: gausesni gimimai ir meksikiečių imigracija.