Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Turbūt niekas neabejoja nepaprastai didele spaudos reikšme įvairiose gyvenimo srityse. Be jos mums būtų beveik neįmanoma bet kokia pažanga. Be spaudos mūsų civilizacija ir kultūra būtų atsilikusios bent keliais šimtmečiais.

     Kas gaivino mūsų tautinę sąmonę prieš nepriklausomybės atgavimą — ar ne spauda, vadinama "Aušros”, "Varpo” ir kitokiais vardais? Ar galėtume įsivaizduoti dabartinę mūsų tautinę veiklą be spaudos? Kas gaivino mūsų tikėjimą rusų priespaudos laikais? Ar ne spauda, vadinama maldaknygėmis, kantičkomis ir kitais vardais? Koks smūgis būtų mūsų religiniam gyvenimui, jeigu neturėtume spaudos! Neseniai teko kalbėtis su būreliu kunigų. Iškilo klausimas, kaip kiekvienas jų surado savo pašaukimą. Beveik visi pasisakė, kad didžiausią vaidmenį čia suvaidino gera religinė spauda. Spauda šiandien yra mūsų draugas ir patarėjas visur.

     Bet kokia mūsų spaudos ateitis? Daugelis kelia šį klausimą ir nesuranda nuraminančio atsakymo. Dėkui Dievui, dar turime ir laikraščių, ir žurnalų, bet ar ilgai jie eis? Kur yra didžiausia grėsmė mūsų spaudai? Kai kas gal mano, kad kol bus pinigų, tai tol gyvuos ir spauda. Neatrodo, kad tai būtų tiesa. Pinigų bus tol, kol bus skaitytojų. Tiesa, kad skaitytojai vis mažėja. Laikraščiui, žurnalui ar knygai vis sunkiau ir sunkiau rasti kelią į mūsų išeivijos tautiečių namus, bet vis dėlto dar yra pakankamai skaitytojų, branginančių lietuvišką spausdintą žodį. Tad skaitytojų problema dar nėra tokia bauginanti ir grėsminga. Turbūt didžiausia problema bus redaktorių stoka. Jau ir dabar kai kurie laikraščiai dėl to dejuoja. Vyresnieji išeina į pensiją arba į kitą pasaulį, o jaunesniųjų nėra daug, kurie galėtų juos pakeisti, užimti jų vietą. Galima visai logiškai manyti, kad kuo toliau, tuo bus blogiau. Tad ką daryti? Ar jau nuleisti rankas ir laukti mūsų spaudos mirties?

Karališkoji Bavarijos Neuschwanstein pilis iš lauko ir iš vidaus.

     Padėtis, žinoma, sunki, bet nėra jau tokia tragiška, kad reikėtų galvoti tik apie mirtį. Mūsų jaunimas yra gabus, mokyklose dažnai pirmauja, puikiai išmoksta svetimas kalbas, tad dėl ko negalėtų išmokti tiek lietuvių kalbos ir žurnalistikos, kad sugebėtų redaguoti laikraštį ar žurnalą? Aišku, kad galėtų. Jau turime ir pavyzdžių. Jau daug metų man tenka dėstyti lietuvių kalbą Čikagoje Pedagoginiame lituanistikos institute ir Lituanistikos seminare, kuris jau septintą kartą praėjusią vasarą buvo suorganizuotas ir labai gerai pavyko. Pažįstu vieną kitą jaunuolį ar jaunuolę, kurie baigė Institutą, kelis kartus lankė Seminarą ir jau yra tiek pažengę, kad rašo beveik be klaidų; gal geriau, negu kai kurie dabartiniai mūsų laikraščių redaktoriai. Manau, kad jie galėtų kad ir šiandien perimti vieno ar kito laikraščio redagavimą. Kai kurie jau tai yra į-rodę. Žinoma, jų yra labai nedaug, vienos rankos pirštų pakaktų jiems suskaičiuoti. Bet jeigu jau tokių yra, tai gali ir daugiau atsirasti. Reikia tik noro.

     Taip, reikia tik noro ir pasiryžimo. Na, o jeigu jau turi noro, tai nuo ko pradėti? Tai, ką čia noriu pasiūlyti, nebus propaganda. Siūlau tik iš būtino ir degančio reikalo. Jauniesiems redaktoriams ruošti šiuo metu nieko geresnio negalėčiau pasiūlyti už dvi minėtas institucijas: Pedagoginį lituanistikos institutą ir Lituanistikos seminarą. Ir šios dvi institucijos, pažindamos čia minimą redaktorių problemą, galėtų atitinkamai pakreipti savo programas.

     Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenantieji jaunuoliai galėtų lankyti Čigakoje esantį institutą, o kitur gyvenantieji — neakivaizdinį jo skyrių. Norintieji gali kreiptis kad ir "Laiškų lietuviams” adresu, nes institutas yra po tuo pačiu stogu. Dabar institute kaip tik yra sustiprinta lietuvių kalba, tad per trejus metus tikrai galima padaryti nemažą pažangą.

     Lituanistikos seminaras taip pat duoda nepaprastai daug naudos. Čia nebuvusiems būtų sunku net įsivaizduoti, kokią pažangą galima padaryti nors ir tik per dvi intensyvių studijų savaites, kai atvykstama savanoriškai su tvirtu pasiryžimu išmokti. Kaip patys studentai vertina šį seminarą, galima pasiskaityti šio numerio Jaunimo skyriuje.

     Jeigu kuris nors, lankęs šias dvi lituanistikos institucijas, dar pakankamai nemokės lietuvių kalbos, kad galėtų redaguoti laikraštį ar žurnalą, tai bent žinos, kur reikia ieškoti medžiagos, jei nori pasitobulinti. Turėdamas po ranka gerų vadovėlių ir žodynų, galės pats tobulintis.

     Mūsų jaunimą, esantį tėvynėje, okupantas nori surusinti, bet jis labai spiriasi. Savo gimtosios kalbos jis neatsisakys. Ten išleidžiama daug gerų vadovėlių ir žodynų, kuriais galime ir mes pasinaudoti. Jie žiūri j mus, jie mus stebi, pasiryžę, kiek gali, padėti, kad nežūtų mūsų lietuviškoji spauda, o drauge su ja ir mūsų lietuvybė.