Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1981m. 1 Sausis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXXII, NO. 1

LAIKO VERTĖ

1

 Juozas Vaišnys, S.J.

EILĖRAŠČIAI

4

 Dalia Staniškienė,
 Juozas Almis Jūragis,
 Karolis Milkovaitis

PALAIMINTAS, KAS NEPASIPIKTINS

5

 Chiara Lubich

KAM SVIESTI AKMENĮ...

6

 J. Strimaitienė

GYVENIMO STAKLĖS

7

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

MEILĖ, JOS PSICHOLOGIJA

10

 Aleksandras A.

“AMERIKOS OBERAMMERGAU” APLANKIUS

13

 Henrikas Stasas

SKYRYBOS: PRIEŽASČIŲ BEIEŠKANT (V)

15

 Danutė Bindokienė.

NETEKĖKITE, MERGAITĖS, UŽ SVETIMTAUČIŲ...

20

 Danutė Žilevičienė

VYRAI, AR JŪS SUPRANTATE MOTERIS?
MOTERYS, AR SUPRANTATE VYRUS?

62 

Vytautas Kasnis

HARMONINGA SANTUOKA

25

 D.S

VISUR REIKALINGAS SAIKAS

26

 A. S.

PO VIENERIŲ METŲ JĖZUITŲ NAUJOKYNE

26

 Andrius Valevičius

ĮDOMIAUSIAS MANO GYVENIMO ĮVYKIS

30

 Alvydė Eitutytė

MERGAITĖ LIKO VIENA

31

 E. Valmienė

TĖVYNĖJE

32

 Vytas Butvila

KALBA

35

 Juozas Vaišnys, S.J.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS EKSKURSIJA"

36

 Red.

Šis numeris iliustruotas dail. Eleonoros Marčiulionienėsdarbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

 

LAIKO VERTĖ

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Laiką matuojame metais. Pasibaigus vieniems ir atėjus kitiems metams, būtų pravartu pagalvoti apie laiko vertę. Pradėkime su arabų pasaka.

     Vienas žmogus ėjęs per dykumą ir įkritęs į prarają. Bekrintant pavyko jam pagriebti atskardyje augančią kero šaką, ir jis pakibo ore. Iš visos jėgos laikosi įsikibęs į tą šaką — gelbėtoją, bet jaučiasi ilgai taip neištversiąs. Bematant šaka nulūš ar pavargs ranka, ir jis nugarmės į prarają. "Ak, kad nors valandėlę ilgiau, kad nors vieną akimirksnį..." Bet — o baisu! Jis mato: balta pelytė, iš kažkur atbėgusi, ima graužti tą jo laikomą šaką... Pagraužus bėga šalin, o jos vieton atbėga juoda ir vėl graužia. Ir taip juodvi darbuojasi pakaitomis, nesiliaudamos. Šaka eina vis plonyn ir plonyn. ..

     Keleivis — kiekvienas žmogus. Šaka — tai mūsų gyvenimas šioje žemėje. Baltoji ir juodoji pelė — diena ir naktis — laikas.

     Nežinau, ar šią pasaką sukūrusieji arabai tikėjo, kad yra dar ir kitas, amžinasis gyvenimas, ar manė, kad, šio gyvenimo šakai nulūžus, žmogus neišvengiamai krinta į bedugnę, į amžiną mirtį, be jokios prisikėlimo vilties. Krikščionims, kurie tiki prisikėlimą, tas šakos nulūžimas nebūtų toks tragiškas. Krikščionis savo gyvenimą gal verčiau palygintų ne su šaka, už kurios užsikibęs laikosi, bet su virve, kuri jį laiko pririštą prie žemės. Kai tos dvi pelytės virvę nugrauš, jis nekris į prarają, bet pakils aukštyn į tą gyvenimą, kuris niekad nesibaigs.

     Tačiau to amžinojo gyvenimo laimė priklausys nuo to, kaip mes sunaudosime šiame gyvenime mums Dievo duotą brangiausią dovaną — laiką. Todėl visai teisingai sakoma, kad laikas yra toks brangus, kaip patsai dangus, nes tik gerai sunaudotas laikas mums dangų užpelnys. Kiekviena gerai sunaudota minutė mus vis labiau ir labiau artina prie dangaus, prie Dievo. Galima

ELEONORA MARČIULIONIENĖ   Močiutė (V. Noreikos nuotr.)

sakyti, kad laikas — tai Kristaus kraujo kaina. Jei Kristus nebūtų už mus miręs ir mūsų išganęs, tai laikas mums neturėtų jokios vertės, tai būtų tik siaubingas laukimas, kada, nulūžus gyvenimo šakai, krisime į prarają. Laikas mums būtų net kenksmingas, nes kiekviena minutė mus vis labiau ir labiau artintų prie mirties.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Dalia Staniškienė

LAUKŲ GĖLĖ

Laukų gėlė geltona,
Supama vėjelio,
Aplankyta bitės,
Liejama vasaros gaivinančio lietaus!
Tu matai dangą, debesis ir saulę!
Tu nejauti skausmo, nevilties ir baimės. . .
Graži, rami
         Vėjelio supama,
                  Bitutės aplankyta. . .

O aš kenčiu, bijau, bet ir myliu. . .
Tavo žiedelis atsuktas į saulę,
Bet saulė pasislėps už debesų,
Ir tu nulenksi galvą ir nuvysi. . .
Teliks tik rudas stagarėlis, kur buvai. . .

O aš tiesiu rankas į Tą,
Kurio valia žydėjai:
Laukų gėlės geltonos nebėra

Tik mažą valandėlę žiedo šypsena žavėjo...
         O aš, rankas iškėlusi į Jį,
                  Su juo gyvensiu amžinai.. .

Juozas Almis Jūragis

TAU AČIŪ, KŪRĖJAU!

Tau ačiū, Kūrėjau,
už margą, įvairią
gyvenimo knygą,
už spindulį laimės,
už sopuli dygų. . .

Tau ačiū, Kūrėjau,
kad, silpnas užgimęs,
turiu dangaus žymę,
kad dvasią nemarią
nešu žmogaus kūne,
kad sielą vilioja
aukštybių pasaulis

Skaityti daugiau:

PALAIMINTAS, KAS NEPASIPIKTINS

CHIARA LUBICH

     "Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi” (Mt n,6). Jėzus šiuos žodžius ištarė tada, kai Jono Krikštytojo pasiuntiniai Jį paklausė: " Ar tu esi tas, kurs turi ateiti, ar turime laukti kito?” Jėzus ta proga priminė pasiuntiniams, ką prieš keletą šimtmečių pranašas Izaijas pasakė, aprašydamas laiką, kada Mesijas turi ateiti: "Tada aklųjų akys atsidarys, kurčiųjų ausys atsivers. Šlubis šokinės kaip elnias... linksma naujiena bus paskelbta beturčiams. ..” Tuo laiku tie įvykiai pildėsi. Jis labai daug žmonių pagydė. Ženklas, kad išpranašautoji Izaijo Dievo karalystė jau prie vartų. Taip Jėzus įrodė, kad Jis yra tas, kurio Jonas Krikštytojas ir visas žydų pasaulis laukė. Jis dar pridūrė: "Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi”. Ar tai neatrodo labai stiprūs tie žodžiai? Ar galima suprasti, ką Jėzus jais nori pasakyti? Kas gali juo pasipiktinti? Bet kaip tik tais laikais galėjo tai atsitikti. Žydų tikėjimas ir viltis būsimuoju Mesiju buvo savotiški. Jie įsivaizdavo Mesiją pagal savo troškimus ir galvoseną. Jie laukė galingo karaliaus, kuris atsisėstų į Dovydo sostą; jie laukė antžmogio, kuris išvarytų romėnus ir atkurtų Izraelio valstybę; jie laukė tikros dangiškos būtybės, kuri sudrebintų dangų ir žemę. Vietoj to jie matė stalių ir taip kalbėjosi: "Bet ar jis ne staliaus sūnus? Ar ne Marija jo motina?” Ir evangelija priduria, kad juo pasipiktino. Žydai dar įsivaizdavo, kad Mesijas priverstų gerbti Dievo teises, būtų turėjęs pasmerkti nusidėjėlius, grasintų Dievo teismu ir išskirtų visus, kurie yra susitepę. O Jėzus bendravo su nepageidaujamais asmenimis, kurių būtų turėjęs vengti, kad nesusiteptų. Lankė tokius, kurie tuo laiku toje šalyje buvo laikomi Dievo nubaustais. Prisiartino prie raupsuotųjų, valgė su nusidėjėliais, skelbė evangeliją beturčiams. Kai Jonas Krikštytojas ir žydai laukia greitos, ant jų pakibusios Dievo rykštės ir keršto, Jėzus eina ieškoti paklydusios avelės, priima sūnų vėjavaikį. Toks Jėzaus gyvenimo būdas juos apstulbina ir jiems yra nesuprantamas. Dėl to Jis ir įspėjo: "Palaimintas, kas manimi nepasipiktins”.

Skaityti daugiau:

KAM SVIESTI AKMENĮ...

J. STRIMAITIENĖ

     Gaivi pavasariška žaluma, padabinusi gatvėse liepas, gražiai derinosi prie šventiškai pasipuošusių žmonių.

     Šalia manęs du jaunuoliai. Jis švelniai laiko jos ranką, ji kažką linksmai čiauška, ir abiejų akys sklidinos laimės.

     — Rado ką įsimylėti... Pažiūrėt į jį baisu, — kaip akmenį sviedė repliką čia pat stovinti moteris, kumštelėjusi savo kaimynę, kad ir ši atsisuktų. Paskui jau šnibždėjo viena kitai į ausį.

     Mergina atsisuko, aš taip pat atidžiau pažvelgiau į šią porą. Ji — lieknutė, švelnių veido bruožų, kažkuo miela ir patraukli. Jis — aukštas, tiesus, sportiško stiliaus, santūriai vyriškas ir... randais išvagotas kaklas, kurį šiek tiek slepia aukšta megztinio apykaklė. Ir rankų oda tokia pat. Neišdildomi nudegimo pėdsakai...

     Netiesa! Į jį pažiūrėt visai nebaisu, kitaip — argi galėtų taip šviesiai žiburiuoti merginos akys. Mestas "akmuo” pataikė ar nepataikė, nes mergina repliką girdėjo?

     Paplūdimys knibždėte knibžda. Šalia manęs kaitinasi saulėje dvi jaunos moterys, netoli abiejų vaikai stato smėlio pilis, krykštauja. Atrodo, kad tai išsilavinusios moterys. Ir staiga...

     —    Žiūrėk, kokia šlykštynė. Tokią figūrą žmonėms rodyt... Ir gėdos neturi.

     —    Nė su lazda manęs čia neatvarytų, jei taip atrodyčiau, — pritaria kita.

Skaityti daugiau:

GYVENIMO STAKLĖS

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Protarpiais lietuvių suruošiamos audinių parodos. Jų lankytojai grožėdamiesi pamato, ką gali padaryti kruopščios kai kurių audėjų rankos. Anksčiau mūsų šalies gyventojų veik viskas buvo audžiama namie: ir viršutiniai drabužiai, ir marškiniai, ir rankšluosčiai, ir lovos baltiniai, ir užtiesalai. Lietuvio sodybos negalėjai įsivaizduoti be staklių. Šiandien laikai pasikeitę: su mažomis išimtimis perkama, kas austa fabrikų.

     Bet taip dalykai pakito tik gamtinėje srityje. Antgamtinėje, arba Dievo karalystės, srityje jie liks, kaip buvo nuo amžių, būtent kad kiekvienas žmogus yra audėjas. Savo gyvenimo audinio nenusipirksime, nuėję į jokią krautuvę, jo negali už mus padaryti joks fabrikas. Mums skirta jį austis patiems.

     Kažin kas čia yra staklės, kas apmatai, kas šeiva ir šaudyklė, nytys ir skietas, rie-čiant apie veleną savo gyvenimo audeklą? Iš eilės į tai ir pažiūrėkime.

     Staklės — tai vietos, kuriose gyvename. Juk jose mes tartum sėdime, kaip audėjas staklėse. O mus supančios tų vietų sąlygos ir aplinkybės — tai gijos, kurios yra staklėse ištempti siūlai. Vieni žmonės iš savo gyvenimo sąlygų ir aplinkybių nusiaudžia puikų kilimą, dailią juostą, raštuotą drabužį: tokį audeklą, kad žvelgiame su pasigėrėjimu. Kitų staklėse, atvirkščiai, tokių pat ar panašių sąlygų ir aplinkybių gijos tepasidaro eilinė, niekuo nepasižyminti pilka medžiaga arba net tokia šiurkščiai grubi ir raižanti, kad kelia pasibaisėjimą. Paimkime porą pavyzdžių.

Skaityti daugiau:

MEILĖ, JOS PSICHOLOGIJA

ALEKSANDRAS A.

     Meilė—labai svarbus, reikšmingas žmogaus jausmas. Ir labai sudėtingas. Tai jausmų, intelektualių pergyvenimų, pojūčių, visapusiško aktyvumo kompleksas, kurio dėka žmogus peržengia savojo "aš” ribas. Susilieti su kitu žmogumi, ypatingu būdu jį pajausti, įsijausti į jį, tapti jo dalimi, neprarandant savo individualybės, savo "aš”.

     Kokios svarbiausios sudedamosios meilės dalys ir kokie jos požymiai?

     Visų pirma — tai pats neegoistiškiausias aktas, atsidavimas kitam žmogui be jokių sąlygų.

     Mylimam žmogui mes atiduodam savo jausmus, suvokimą, interesus. Ir kuo daugiau žmogus duoda, tuo daugiau visko lieka ir jam pačiam. Tai kito žmogaus ir savęs pažinimas per bendravimą su juo. Juo labiau, kad tai nepaprastas pažinimas. Tai žmogaus esmės pažinimas, jo pačių geriausių galimybių, jo asmenybės, apsivaliusios nuo atsitiktinio, praeinančio, pažinimas. Pagaliau tai pagarba kitam žmogui. Priėmimas jo tokio, koks jis yra, su jo teise į savąjį tobulėjimo kelią, laisvę, be bandymų pakeisti jį, perauklėti. Tai atsakomybė už tą žmogų, netgi didesnė už save. Tai rūpestis juo. Jeigu motina nesirūpina savo vaiku, mes nepatikėsime, kad ji myli jį. Taip ir su meile. Pabandykime iš jos atimti nors vieną anksčiau minėtų komponentų, ir ji taps nepilna.

Skaityti daugiau:

“AMERIKOS OBERAMMERGAU” APLANKIUS

HENRIKAS STASAS

     Šiltų spalvų kaskada driekiasi per Ozarkų kalnyną, skelbdama ten rudens pradžią. Kaip dailininko paletėje, žalių ir mėlynų spalvų dugne vietomis iškyla ryškūs, nesimetriški, raudoni, geltoni ir varinės spalvos lopai, kurie visą kalnyną padengia akį veriančiu kilimu. Tokia romantiška panorama tūkstančiais vingių veda kelias per mažąją Arkansas Šveicariją į septynių šaltinių miestą Eurica Springs. Magiškas šaltinių gydymas buvo žinomas jau indėnams. Jie šia gydymo galia labai tikėjo ir čia suveždavo ligonius nuo įvairių ligų pagydyti. Reikšdami nepaprastą pagarbą šaltiniams, net priešingų genčių vadai čia nedrįsdavo kelti kokių nors ginčų ar kovų. Mat jie bijojo, kad didžioji kalnų dvasia nesupyktų ir neišdžiovintų šaltinių.

     Tai, žinoma, buvo indėnų viešpatavimo laikais. Šiandien Eurica Springs kitom atrakcijom vilioja turistus. Šiandien ši vietovė virto Arkansas valstijos kultūriniu centru, kuriame ištisus metus kultūriniai meniniai renginiai sutraukia daugybę turistų iš viso krašto.

     Tad nenuostabu, kad Eurica Springs vis daugiau apsigyvena meniškai nusiteikusių žmonių ir čia randa tinkamą aplinką ir jaukią atmosferą savo kūrybai.

     Iš seno čia tarpsta įvairūs liaudies menai ir amatai: čia kalnų drožinėtojai ir liaudies skulptoriai į medį perkelia savo lakią vaizduotę, stiklo pūtėjai įvairiom formom išraito stiklo ornamentus, o ką bekalbėti apie muziką, kuri čia daugiausia reiškiasi liaudies muzikos ir šokių festivalių fone.

     Savotiška muzikinė atmosfera veikia čia visus gyventojus, kurie vakarais dažnai susirenka miestelio parkuose ir surengia koncertus, dažnai besitęsiančius iki vidurnakčio. Įvairių įdomybių šioje Arkansas Mažojoj Šveicarijoj yra be galo, ir kiekvienas čia randa ko nors savo jausmams ir skoniui patenkinti. Tačiau Eurica Springs būtų šiandien daug skurdesnė, jei Eina ir Gerald Smith nebūtų čia savo projektų įgyvendinę, kurie taip ryškiai yra pakeitę šio miestelio kultūrinį ir ekonominį veidą.

Skaityti daugiau:

Skyrybos: priežasčių beieškant (V)

Danutė Bindokienė ZINA PASAKOJA

     Aš atvirai pasakysiu — skyrybos yra šlykštus dalykas. Jau praėjo beveik treji metai nuo tos dienos, kai laisva išėjau iš savo advokato įstaigos, o vis dar dažnai pagalvoju: "kad būčiau žinojus..." Turbūt visas pasaulis žinojo, kad Antanas man netinkamas vyras, tik aš viena nenorėjau tikėti. Jis buvo gražus, išsimokslinęs, iš geros šeimos, turėjo gerą darbą, naują automobilį ir didžiausią būrį merginų. Net sapnuoti nedrįsau, kad Antanas mane pasirinks. Iš tikrųjų aš buvau tokia naivi, nesubrendusi, romantiška kvailiukė, nemalonu dabar net pagalvoti. Viena draugė prieš vestuves man tiesiai į akis pasakė, kad esu lyg jaunas vynas, per anksti užkemšamas buteliuose: ateis laikas, man pasidarys per ankšta ir susprogdinsiu stiklus, išsiliesiu. Matot, Antanas mano pirmoji meilė. Baigusi mergaičių gimnaziją, lankiau mergaičių kolegiją, niekad su bernu net į kiną išėjusi nebuvau. . . Taip pat niekad neteko dirbti įstaigoje, parduotuvėje, fabrike ar kur kitur. Niekas niekad man nerūpėjo. Gyvenimo visiškai nepažinojau. Užverčiau vieną dieną mokslo knygas ir užsirišau šeimininkės prijuostę. Buvau įsitikinusi, kad mano meilė nugalės visas kliūtis ir padarys iš manęs tobulą moteriškę: žmoną ir motiną.

     Iš pradžių taip ir buvo. Aš jaučiausi laiminga, tiesiog spinduliavau gyvenimo džiaugsmu. Pirmieji metai su Antanu buvo tokie gražūs, kad to prisiminimo nepajėgė nustelbti vėlyvesnieji nesutarimai. Juos ir šiandien su malonumu prisimenu.

     Mano vyras turėjo gana senoviškas pažiūras į moters rolę šeimoje. Tuoj po vestuvių pareiškė, kad jokio kito darbo man nereikia: užteks namų. Jis nenorįs mano dėmesiu, mano laiku dalintis su jokia įstaiga, su svetimais žmonėmis. Aš esanti jo ir tik jam vienam priklauso mano dėmesys, mano laikas, mano mintys ir darbai. Toks Antano nusistatymas man tada labai patiko. Buvau taip mylima, svarbi ir reikalinga! Mano draugės kėlėsi anksti, lėkė į darbus, o vakare mėgino šeimininkauti, auginti vaikus. Aš galėjau niekur neskubėti. Galėjau skaityti, siūti, dirbinėti rankdarbius, važiuoti į muziejus, į kinus. Galėjau ir nieko neveikti, nes mūsų mažuose namuose daug darbo nebuvo. Mokiausi virti, kepti, šeimininkauti. Pamažu nuo to augo svoris ir nuobodulys.

Skaityti daugiau:

dail. Eleonoros Marčiulionienės tapybos darbų nuotraukos

ELEONORA MARČIULIONIENĖ   Naktis (R. Kazio nuotr.)

Skaityti daugiau:

Netekėkite, mergaitės, už svetimtaučių. . .

Danutė Žilevičienė

     Šį sakinį, vaizdingai tariant, "įsiėdusi širdin” nešiojuosi jau gal du dešimtmečius. Įsidėmėjau jį gal ir todėl, kad tuo metu, būdama septyniolikmetė, ne per drąsiausiai apie vaikinus drįsau galvoti, o čia išgirdau patarimą vedyboms... Rodės, visai bereikalinga tai man...

     Mes, kelios studentės, į Panevėžį specialybės praktikos atlikti atvykome iš Vilniaus. Kitiems patarus, susiradome miesto centre vienišą moterį, kuri priėmė mus į savo butelį, o ir ne už dyką. Darbovietė už mūsų apgyvendinimą nuomą mokėjo. Buto savininkė, pasivadinusi teta Ana, metų gal keturiasdešimt, švariai ir tvarkingai nedideliame butely gyveno viena. Vakarais susirinkusias po dienos darbų teta Ana klausinėdavo, iš kur esam kilę, kas namuose pasilikę, ar savųjų pasiilgom. Kol pas ją gyvenom, ji motiniškai mus globojo, parūpindavo gardesnių kąsnelių. Nelengvi pokario metai buvo tuo metu Lietuvoje, augome ir mokėmės nelepinami gyvenimiškų aplinkybių. Tetos Anos rūpinimąsi mumis priėmėm su dėkingumu. Vieną kartą, kai jau mes buvome išsipasakoję mūsų nesudėtingo gyvenimo istorijas, teta Ana savo širdies nuoskaudas atvėrė.

     Pasakojimą pradėjo nuo "anų gerų laikų”, kai ji jauna ir graži buvo (mes tuo neabejojom, apie tai kalbėjo jaunų dienų fotografijos), su savo tėvais, turtingais Vokietijos ūkininkais, gražioje vietovėje gyveno.

     Ją, vienturtę dukrą, tėvai mylėjo, mokė įvairių užsiėmimų. Augo be rūpesčių, netgi lepinama. Kartą pas kaimynus į svečius atvyko nepažįstamas jaunuolis atostogų su tėvais iš Lietuvos. Intriguojanti pažintis. Abiem buvo įdomu arčiau susipažinti. Jaunuolis buvo karininkas, aukštas ir dailus, pramokęs nemažai vokiškai, puikių manierų. Susižavėjimas juo mergaitei augo kasdieną. Karininkas Gediminas neslėpė, jog panelė Hana patinka jam taip pat. Jį žavėjo josios grožis, švelnumas, išsilavinimas. O gal likimo ženklu buvo palydėti abu, kad, neilgoms atostogoms baigiantis, pasijuto viens kitam taip reikalingi, kad, rodės, išsiskyrus nebus laimės gyventi toliau. Skubino jų jausmus išpažinti arėjantis išsiskyrimo laikas, negreit numatomas susitikimas.

Skaityti daugiau:

Vyrai, ar jūs suprantate moteris? Moterys, ar suprantate vyrus?

Vytautas Kasnis

     Atostogaudami šiaurinėje Kanadoje, mes negalėjome atsidžiaugti turimu laisvalaikiu. Dienomis žuvaudami ir sportuodami, vakarus praleisdavome visi drauge su įvairiausia programa. Atvykus dar dviem šeimoms, buvo įnešta daug naujumo. Atvyko advokatė, rašytoja, gydytojas psichiatras ir psichologijos profesorius.

     Pradėdama vakaro programą, Jūratė pranešė, kad šis vakaras yra skiriamas išimtinai moterims, kurios sako, kad vyrai jų nesupranta, neatjaučia, ir jos ruošiasi surengti teismą, kaltindamos vyrus. Dabar jos dalyvaus generalinėje repeticijoje ir pasiruoš teismui.

     Įžanginį žodį tarė advokatė Kirlienė. Teisę ji studijavo Lietuvoje. Vokietijoje gilino studijas ir baigė daktarės laipsniu. Atvykus į Ameriką, turėjo pradėti studijas nuo A ir B. Dabar ji dirba vienoje teisinėje korporacijoje, kuri specializuojasi šeimų reikaluose.

     Štai jos ilgos kalbos trumpa santrauka: šeimų išsiskyrimas didėja; 75% be reikalo skiriasi; tik 25% šeimų turi rimtesnį pagrindą skirtis. Bet ir tą procentą galima būtų sumažinti iki minimumo, jei vyrai nebūtų kalti. Kai ji apkaltino vyrus, vyrija suūžė, kaip bičių spiečius, moterims plojant rankomis. Padėkojus vieniems ir kitiems, ji iš anksto įspėjo, kad kils dar didesnė audra, kai ji iškels kitą reikalą — bandomąjį vedybinį gyvenimą.

     Jai tai pasakius, pasigirdo čiučenimas. Prasidėjo vienų su kitais šnabždėjimas. Kaip tai? Ji, katalikė, tokia žymi veikėja, gali siūlyti bandomąsias vedybas?

     Po minutės, įsiviešpatavus tylai, ji tęsė savo pokalbį. "Maniau, kad nulinčiuosite mane, išgirdę taip kalbant. Dabar atidengsiu ir visas to bandomojo vedybinio gyvenimo paslaptis. Klausykite. Ateina jauna pora į mūsų įstaigą. Abu baigę aukštuosius mokslus. Juodu susipažino viename baliuje. Įsimylėjo. Susižiedavo. Vestuvių datos keitėsi mėnesiais. Atidėliojo ji, neatsiliko nė jis. Ji daug kartų grąžindavo žiedą, tiek pat kartų jis vėl jai jį padovanodavo. Pasikalbėję nutarėme, kad dabar susitiksime su kiekvienu atskirai. Jos vardas Elena. Atėjusi ji skundėsi galvos skausmais, nemiga. Ji myli Antaną. Labai myli. Ji turėjo daug simpatijų, draugų, bet abejoja, ar buvo kurį nors kitą taip įsimylėjusi. Dabartinė meilė nepalyginama su kitomis.

Skaityti daugiau:

Harmoninga santuoka

D.S.

     Vyro ir žmonos santykiai šeimoje yra sudėtingi. Mes norėtume šiuos du skirtingus individus panagrinėti psichologiniu požiūriu. Ir išsiaiškinti, ką reiškia charakterių "panašumas” ir "nepanašumas”.

     Žmogaus individualybę lemia specifinių ypatumų sutapimas poreikiuose, įsitikinimuose, idealuose, įpročiuose, temperamente ir charakteryje, t.y. jo asmenybės struktūroje. Ši struktūra susiformavo, vystėsi ir įsitvirtino žmoguje, jį auklėjant, jo gyvenimiškoje patirtyje. Ar egzistuoja visiškai tokie pat du žmonės? Tikslus dviejų ar daugiau individų sutapimas reikštų visų asmenybės struktūros elementų susiliejimą, vadinasi, visišką žinojimo, įgūdžių, įpročių, jėgų, santūrumo, jausmų, intelekto, siekių sutapimą. Jeigu atkreipsime dėmesį į visų šių elementų daugiareikšmiškumą ir į tai, kokiu sudėtingu keliu ir kokių skirtingų faktorių veikiami jie formuojasi ir kokie skirtingi jų tarpusavio ryšiai, bus visiškai aišku, kad ir teoriškai tai absoliučiai neįmanoma.

     Tokiu būdu atrodytų, kad ir ideali santuoka iš viso neįmanoma.

     Bet ideali santuoka — tai nereiškia, kad turi labai tiksliai sutapti abiejų sutuoktinių asmenybės, tačiau privalo būti skirtingų individualybių harmoninga vienybė. Šeimos laimę sudaro ne vienodos abiejų partnerių charakterių ypatybės, bet puikios, vykusios skirtingų ypatybių kombinacijos, kuriose gali sutapti tik kai kurie svarbiausių bruožų elementai.

Skaityti daugiau:

Visur reikalingas saikas

A. S.

     Daugelyje šeimų yra įsigalėjęs visiškai nereikalingas paprotys kelis kartus per metus ruošti dideles vaišes įvairiomis progomis: gimtadienų, vardinių, jubiliejų ir pan. Tokių švenčių metu vaišes ruošusias šeimininkes užgula ištisa rūpesčių ir darbų virtinė. Neapsieinama be gausybės svaigiųjų gėrimų, kurie skaičiuojami ne buteliais, bet dėžėmis. O apie valgius nėra ką ir kalbėti. Nuo jų gausumo ir įvairumo tiesiog lūžta stalai. Per netrumpą savo gyvenimą teko daugelyje tokių pokylių dalyvauti ir padėti juos ruošti. Viena, ką aš pastebėjau ir kas ypač krito man į akis — tai mūsų šeimininkių nesaikingumas, sakyčiau, savotiškas persistengimas, varžytinės. Šeimininkės, kurios gamina tokius valgius ir tiekia juos į stalą, labiausiai pavargsta. O visa tai dėl to, kad nori prašmatniau pasirodyti prieš kitus ir kad vėliau jų neapkalbėtų. Neretai ir valgių prigaminama net du kartus daugiau, negu sunaudojama. Šeimininkės vis bijo, kad tik netrūktų!

Skaityti daugiau:

Po vienerių metų jėzuitų naujokyne

Andrius Valevičius

     Prieš pradėdamas aprašyti savo įspūdžius bei pergyvenimus, norėčiau visų pirma pacituoti 31-jo visuotinio jėzuitų suvažiavimo (General Kongregation) nuostatus, kuriais yra nusakomas naujokyno tikslas: "Šio pirmo paruošiamojo laikotarpio prasmė yra apsprendžiama dvejopo jo siekio: jis yra bandymo ir kartu formavimo metas. Jo eigoje privalo išsiskleisti pašaukimo malonė ir tapti regimi pirmieji jos vaisiai”1.

     Jau metai, kai pirmą sykį žengiau pro didžiulius geležinius vartus, atskleidžiusius man vaizdą ne tik žaliuojančio parko, spal vingo daržo bei sodo, bet ir visiškai naujo gyvenime. Atsimenu, kaip skaičiau lentelę, kybančią ant vartų: Jesuiten PatresTėvai jėzuitai. Širdis suplakė truputį smarkiau; manyje kilo įvairių jausmų — neaiškumas, nežinojimas, netikrumas, kas bus už tų vartų... Bet taip pat jaučiau savotišką pasididžiavimą, pasitenkinimą ir net džiaugsmą, kad pagaliau pro tuos vartus žengiu.

     Jėzuitų naujokyne niekuomet nebuvau lankęsis. Iki šiol turėjau tik savo paties susikurtą vaizdą, kaip vienuolynas turėtų atrodyti: senas, niūrus, drėgnas pastatas. Todėl buvau nustebęs, regėdamas modernišką dviejų aukštų namą, žėrintį eile didžiulių langų, o šalia dar ir kitą, jungiamą su pirmuoju stiklinio koridoriaus. Pirmasis buvo man nurodytas kaip naujokų gyvenvietė. Pro jo duris žengiau tiesiog į salę, apšviestą saulės spindulių, krintančių pro langus, išeinančius į kiemą. Tuojau buvau penkių ar šešių asmenų pasveikintas. Susipažinome, klausinėjome vienas antrą, bet, nemokėdamas vokiškai, maža ką supratau ir į maža ką atsakiau. Mūsų šypsenos papildė žodžius.

Skaityti daugiau:

Įdomiausias mano gyvenimo įvykis

Alvydė Eitutytė

     Miela tėvelių žeme, kaip tave myliu, kaip tavęs ilgiuosi! Sėdėdama lėktuve, šluosčiau savo drėgnas rankas į sijono kraštą, o mintimis laksčiau nuo vieno praėjusio įvykio prie kito.

     Įsėdau į lėktuvą Čikagoje. Pirmą kartą savo gyvenime pakilau nuo žemės išskėstais plieniniais sparnais ir už poros valandų atsiradau Niujorke. Netrukus persėdau į kitą lėktuvą ir pasiruošiau kelionėn už jūrų marių. Buvo įdomu keliauti su saule, vienu žvilgsniu pamatyti dangų ir žemę. Aplink plaukiojo pūkuoti debesys, tolumoje matėsi tik mėlynė, ir ne kartą pagalvojau, ar tik neatsiradau danguje — man atrodė, kad niekada nebuvau žemės gyventoja... Po ramios kelionės nusileidau Helsinkyje, Suomijoje. Visai susimaišiau: laikrodis rodė vidudienį, o mane miegas traukė, akių atplėšti negalėjau. Net pagalvojau, kad buvau Amerikoje, tik žmonės keistai kalbėjo.

     Užsimiegojusi, su bendrakeleiviais nužygiavau prie lėktuvo, kuriuo skridome į Maskvą. Žmonės garsiai susijaudinę kalbėjosi, bet aš užsnūdau, niekuo nesirūpindama. Vėl po poros valandų nusileidome aerodrome. Keista buvo matyti tiek daug apsiginklavusių kareivių, bet, įvilkusi savo didžiulius maišus į muitinę, staiga atsibudau. Kareivių begalės, atmosfera šalta, rūsti, ir, stovėdama eilėje prie muitininko, su didžiausia širdgėla pergyvenau kiekvieną kratymą. Beveik kiekvieno net kišenes iščiupinėjo. Nesupratau, kaip aš neiškratyta praėjau. Praėjus šiuos "kryžiaus kelius”, miego nebenorėjau, bet džiaugiausi, kad jau nebetoli tikslo — Lietuvos. Reikėjo laukti kito ryto, ir kai lėktuvas pakilo Lietuvos link, labai nekantriai skaičiavau minutes.

Skaityti daugiau:

Mergaitė liko viena

E. Valmienė

     Dažnai spaudoje pasirodo straipsnių apie nusivylusias merginas. Jos skundžiasi, prašo patarimo, kaip toliau gyventi. Be mylimojo joms gyvenimas ne gyvenimas, tik tamsi duobė.

     Bet kaipgi mergina atsiduria toje tamsioje duobėje? Ar ji apie tai pagalvoja? Peteliškė, skrisdama į šviesą, taip pat nieko negalvoja, užtat nudega sparnelius, o kartais net žūsta. Nejaugi merginą galima sulyginti su peteliške? Ji protinga, mąstanti.

     Jeigu meilę mes suskirstysime į tris laikotarpius, tai pirmasis — pati pažinties pradžia, kai koks nors išorinis požymis prikausto dėmesį. Tada dar nieko ypatingo negalvoji, nesitiki ir nelauki, bet susitikti malonu. Tai pati meilės užuomazga. Ji šviesiausia vėlesniuose prisiminimuose.

     Vėliau jau reikalavimai didėja. Skiriami pasimatymai, kažko laukiama (žinoma, gero), tikimasi iš mylimo asmens. Čia jau vargu pakaks vien išorinio žavesio. Jau reikės įjungti ir vidines savybes. O kokios tos vidinės savybės? Trumpai pasakius: šiam laikotarpiui būdinga duoti daug, reikalauti maža. Dažnai perdėtai stengiamasi atrodyti geresniu, negu iš tikrųjų esama, daug pataikaujama ir veik nieko nereikalaujama. Tas jauną žmogų klaidina. Tai laikotarpis, kurį reikia kiek galima prailginti ir visapusiškai pažinti antrąją pusę. Čia negalima pasikliauti vien jausmais, reikalingas ir protas. Reikia mylimąjį stebėti įvairiose situacijose ir vietose. Šokiuose ir kine jis tikriausiai bus džentelmenas. O kai važiuosite namo ir suglaudę pečius sėdėsite, vargu ar jis matys arti stovinčią žilą moterį. Tai jau turėtų versti susimąstyti.

     Atsiminkite, kad po vestuvių lozungas dažnai pasikeičia: DAUG REIKALAUTI IR MAŽA DUOTI. Tai ir visa katastrofa.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė VYTAS BUTVILA

“TIESOS” LAIKRAŠČIO SKAITYTOJŲ NEAKIVAIZDINĖ KONFERENCIJA

     "Tiesos” redakcija kreipiasi į "brangius draugus skaitytojus”, dėkoja už bendradarbiavimą ir prašo atsakyti į septynis klausimus. Mes atsakome tik į pirmą klausimą: "Kas laikraštyje 1980 metais jus labiausiai sudomino, sujaudino? Kodėl?”

     Mus sudomino straipsniai apie "Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 40-tąsias metines”. Tie straipsniai mus sujaudino, nes žinome, kaip sunku žmogui, trokštančiam laisvės, "džiaugtis” per prievartą krašto okupacija, tikėjimo persekiojimu, rusinimu.

SKULPTORIUS IR POETAS

     V. Mačiuika, 1964 m. baigęs valstybinį darbo institutą, gabiai reiškiasi kaip skulptorius. Daugybė jo darbų yra įvairiose Lietuvos vietose. Jis taip pat nuolat dalyvauja parodose ir labai vaisingai reiškiasi kūrybiniame rašytiniame gyvenime — yra išleidęs tris poezijos rinkinius ir yra Rašytojų sąjungos narys.

ESTETINIS AUKLĖJIMAS AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE IR VISUOMENĖJE

     Henrikas Zabulis, rašydamas "Kultūros baruose” apie estetinį auklėjimą, iškėlęs jaunimo mokymo ir auklėjimo principus, rašo: "Nepraturtinęs savęs, niekas negali nieko duoti kitiems, o nieko neduodamas kitiems, žmogus išvis neturi teisės vadintis žmogumi: tik žvėrys gyvena vien savo labui...” (O kaip komunistai? V.B.).

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

TALPINTI, PATALPINTI, SUTALPINTI, TILPTI

     Šie veiksmažodžiai tiek mūsų spaudoje, tiek kasdieninėje kalboje kartais nevykusiai pavartojami. Štai keli jų netinkamo vartojimo pavyzdžiai: Ši statinė talpina trisdešimt litrų vyno. Koncertas buvo šio miesto salėje, talpinančioje apie du tūkstančius žiūrovų. Ši salė negalėjo sutalpinti visų, norinčių koncerte dalyvauti. Prašiau redaktorių, kad mano straipsnį patalpintų kitame laikraščio numeryje. Jau keli mano straipsniai tilpo šiame laikraštyje. Manau, kad ir šį straipsnį redaktorius patalpins.

     Ką nors talpinti gali tik žmogus. Tad galime sakyti, kad į salę sutalpiname du tūkstančius žiūrovų, į statinę galima sutalpinti trisdešimt litrų vyno, bet nei pati salė, nei pati statinė negali nieko sutalpinti ar talpinti, jose gali tik tilpti.

     Ne geriau yra ir su tuo tilpimu ar talpinimu laikraščiuose. Vietoj tų "talpinimų” reikia vartoti spausdinti arba įdėti. Tad minėti sakiniai taip galėtų būti pataisyti: Prašiau redaktorių, kad mano straipsnį išspausdintų kitame laikraščio numeryje (arba: įdėtų į kitą laikraščio numerį). Jau keli mano straipsniai buvo išspausdinti šiame laikraštyje (arba: įdėti į šį laikraštį). Manau, kad ir šį straipsnį redaktorius įdės (arba: išspausdins).

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

 

•    Filmą apie popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimą suka vienas žymiausių lenkų filmų režisierių — Krzystof Zanussi. Pagrindiniai filmo kūrimo darbai vyksta Krokuvoje, kur vyskupavo dabartinis popiežius. Vaidina anglai, italai ir lenkai aktoriai. Filmo pabaiga — vaizdai iš Popiežiaus sugrįžimo j gimtąjį kraštą.

•    Italijos katalikų labdaros organizacija Caritas pasiuntė į Teilandą 15 savanorių dirbti pabėgėlių stovykloje, kur prisiglaudę 30.000 Kambodijos pabėgėlių. Savanorių tarpe yra penki jėzuitai, keturi gydytojai, vienas pasaulietis ir keletas moterų.

•    Galilėjus buvo įžvalgus XVII šimtmečio mokslininkas. Florencijos bažnyčioje jam yra pastatytas paminklas. Jis pradėjo įrodinėti, kad ne saulė sukasi aplink žemę, o žemė skrieja aplink saulę. Tai buvo priešinga net ir vyraujančiai ano laiko astronomų nuomonei. Jis buvo pasmerktas. Dabar Vatikanas jo bylą naujai persvarsto.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Jau galutinai nustatyta, kad mūsų ekskursiją į Egiptą, Šventąją Žemę ir Graikiją bus 1981 m. nuo balandžio 25 iki gegužės 14 dienos. Išskrendame iš Čikagos ir Niujorko balandžio 25 d., šeštadienį, ir grįžtame gegužės 14 d., ketvirtadienį. Visos kelionės kaina, įskaitant pirmos klasės viešbučius, maistą, arbatpinigius, bus apie 2300 dol. iš Čikagos, o iš Niujorko, žinoma, bus dar pigiau.

     Egipte būsime 5 dienas, Šv. Žemėje — 7 dienas, Graikijoje — 4 dienas. Egipte aplankysime ne tik įdomius senovės muziejus, garsiąsias piramides ir Sfinksą, bet nuskrisime į Luxor, kur aplankysime Nekropolį — senovės karalių kapus Mirties slėnyje. Taip pat nuvyksime apžiūrėti nepaprastai įspūdingos Karnak šventyklos. Čia bus pakankamai laiko susipažinti su senovės Egipto kultūra, klestėjusią prieš kelis tūkstančius metų.

     Šv. Žemėje aplankysime visas Evangelijose minimas vietas, kur Kristus gimė, keliavo, mokydamas žmones, kentėjo ir mirė. Aplankysime muziejus, pamatysime tas vietas, kur neseniai prie Mirties jūros buvo atkasti pirmųjų amžių Šv. Rašto rankraščiai, pasimaudysime druska prisotintoje Mirties jūroje.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso tema — Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą. Kai kurie teisingai pastebėjo, kad šiame pavadinime slypi dvi temos: 1. šeimos vieningumas arba nesuardomumas, 2. šeimos lietuviškumas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik kuria nors viena tema, bet galima straipsnyje nagrinėti ir abidvi.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei tetefoną, atsiųstas redakcijai iki 1981 m. kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. Premijų mecenatai: I — J. K. Vembrė, II — Jonas Veselka, III — J. V. Vizgirda, IV — Stefanija Rudokienė.

     Premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 4 d., šeštadienį, Jaunimo Centro kavinėje. Meninę programą atliks estradinė dainininkė Linda Ruzgaitė ir jaunieji aktoriai.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Algirdas Landsbergis. TRYS DRAMOS. Barzda. Paskutinis piknikas. Sudiev, mano karaliau. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1980 m. Čikagoje. Aplankas Zitos Sodeikienės. Kieti viršeliai, 168 psl., kaina 8 dol.

Balys Gaidžiūnas. MANO KARTOS LIKIMINIAI METAI. Eilėraščiai. Išleista Lietuvos pavergimo 40 metų skausmui ir viltims paryškinti. Knygos grafinį meną sukūrė dail. Jonas Račila. Išleido BNG and Co. 104 psl., kaina 5 dol. Gaunama: 9038 Chardon Rd., Kirtland, Ohio 44094.

Anatolijus Kairys. VYSKUPO SODAS, trijų veiksmų, devynių paveikslų istorinė kronika. KRYŽKELĖ, trijų veiksmų pjesė. Išleido Lietuvių literatūros bičiuliai 1980 m. Aplankas dail. Petro Aleksos. 144 psl., kaina 5 dol.

Skaityti daugiau: