Spausdinti

Danutė Bindokienė ZINA PASAKOJA

     Aš atvirai pasakysiu — skyrybos yra šlykštus dalykas. Jau praėjo beveik treji metai nuo tos dienos, kai laisva išėjau iš savo advokato įstaigos, o vis dar dažnai pagalvoju: "kad būčiau žinojus..." Turbūt visas pasaulis žinojo, kad Antanas man netinkamas vyras, tik aš viena nenorėjau tikėti. Jis buvo gražus, išsimokslinęs, iš geros šeimos, turėjo gerą darbą, naują automobilį ir didžiausią būrį merginų. Net sapnuoti nedrįsau, kad Antanas mane pasirinks. Iš tikrųjų aš buvau tokia naivi, nesubrendusi, romantiška kvailiukė, nemalonu dabar net pagalvoti. Viena draugė prieš vestuves man tiesiai į akis pasakė, kad esu lyg jaunas vynas, per anksti užkemšamas buteliuose: ateis laikas, man pasidarys per ankšta ir susprogdinsiu stiklus, išsiliesiu. Matot, Antanas mano pirmoji meilė. Baigusi mergaičių gimnaziją, lankiau mergaičių kolegiją, niekad su bernu net į kiną išėjusi nebuvau. . . Taip pat niekad neteko dirbti įstaigoje, parduotuvėje, fabrike ar kur kitur. Niekas niekad man nerūpėjo. Gyvenimo visiškai nepažinojau. Užverčiau vieną dieną mokslo knygas ir užsirišau šeimininkės prijuostę. Buvau įsitikinusi, kad mano meilė nugalės visas kliūtis ir padarys iš manęs tobulą moteriškę: žmoną ir motiną.

     Iš pradžių taip ir buvo. Aš jaučiausi laiminga, tiesiog spinduliavau gyvenimo džiaugsmu. Pirmieji metai su Antanu buvo tokie gražūs, kad to prisiminimo nepajėgė nustelbti vėlyvesnieji nesutarimai. Juos ir šiandien su malonumu prisimenu.

     Mano vyras turėjo gana senoviškas pažiūras į moters rolę šeimoje. Tuoj po vestuvių pareiškė, kad jokio kito darbo man nereikia: užteks namų. Jis nenorįs mano dėmesiu, mano laiku dalintis su jokia įstaiga, su svetimais žmonėmis. Aš esanti jo ir tik jam vienam priklauso mano dėmesys, mano laikas, mano mintys ir darbai. Toks Antano nusistatymas man tada labai patiko. Buvau taip mylima, svarbi ir reikalinga! Mano draugės kėlėsi anksti, lėkė į darbus, o vakare mėgino šeimininkauti, auginti vaikus. Aš galėjau niekur neskubėti. Galėjau skaityti, siūti, dirbinėti rankdarbius, važiuoti į muziejus, į kinus. Galėjau ir nieko neveikti, nes mūsų mažuose namuose daug darbo nebuvo. Mokiausi virti, kepti, šeimininkauti. Pamažu nuo to augo svoris ir nuobodulys.

     Po kiek laiko pradėjau atsargiai užsiminti Antanui, kad norėčiau grįžti į mokyklą, užbaigti studijas, bet jis nė girdėti nenorėjo. Mano vyras greitai užsidegdavo pykčiu ir tokiais atvejais aš jo tikrai bijodavau. Ne, ne, jis niekuomet nėra manęs mušęs, bet daugelį kartų tikėjausi fiziškos bausmės už savo "nusidėjimus”.

     Pamažu tapau belaisve savo namuose. Antanas vis daugiau ir daugiau kontroliavo mano laiką, užsiėmimus, ryšį su išoriniu pasauliu. Likau visiškai jo valioje, priklausanti tik nuo jo norų ir užgaidų. Vilkėjau tai, kas mano vyrui patiko, valgiau tą, kas jam buvo skanu, bendravau tik su tokiais žmonėmis, kuriuos Antanas man parinkdavo. Jis buvo mano viešpats, o aš pavaldinė. Jis parnešdavo man algą, aš gyvenau iš jo malonės, iš jo kišenės. Kažkur praradau savo asmeniškos vertės pajautimą. Ne, man niekuomet nekilo pagunda suskaldyti "jauno vyno butelį”, kaip ta draugė pranašavo. Vynas butelyje nustojo gyventi ir tik užėmė vietą pasaulyje.

     Vaikų nesusilaukėme. Antanas buvo nevaisingas. Tai jis, pasirodo, žinojo net prieš vestuves, bet man nepasakė. Jis buvo sunkiai sirgęs ir tapęs nevaisingu. Įsivaizduokite, visą eilė metų jis mane kaltino, kad neturėjome vaikų. Kiek prisimeldžiau, kiek stengiausi, kiek verkiau. .. Šeimos aš tikrai norėjau. Tada mano gyvenimas būtų gavęs prasmę.

     Kai pagaliau mano vyras prisipažino, kad jis kaltas dėl šeimos nepadaugėjimo, aš buvau nusistačiusi jį palikti. Tikiu, kad santuokos panaikinimą būčiau gavusi. Juk jis mane apgavo, nepasakė apie savo nevaisingumą. Rimtai galvojau apie skyrybas, bet pagaliau nusprendžiau likti su Antanu. Aš tuomet jau buvau trisdešimt metų: be mokslo, be pasiruošimo bet kokiam darbui. Kur būčiau dingusi? Tėvų nebeturėjau, iš valdžios juk negalėjau pašalpos prašyti, o iš Antano paramos nesitikėjau. Buvau pripratusi gyventi puikiai, turėjau puošnius namus, gerų drabužių, nuosavą automobilį. Visko atsižadėti buvo sunku. Sukandau dantis, uždariau skausmą savyje, ir vėl gyvenimas ėjo sena vaga. Man labai sunku apie tai kalbėti, nes matau pasipiktinimą Jūsų veide. Taip, aš tarytum pardaviau save. Tuo nesididžiuoju. Tačiau reikia viską papasakoti, kitaip ši istorija nebus pilna, turės nesuprantamų spragų. Tik dar pridėsiu, kad už savo nutarimą turėjau skaudžiai užmokėti. Suiro sveikata ir truko eilė metų, kol išsikapsčiau iš didžiausios depresijos.

     Kurį laiką Antanas stengėsi būti švelnesnis, malonesnis, bet netrukus vėl grįžo prie įprastos laikysenos. Aš nebeturėjau jokio savo gyvenimo, jokių teisių, jokio pasirinkimo. Buvau tik jo šešėlis, jo nesibaigiančių norų veidrodis.

     Jaučiu, kad Jus tebekamuoja klausimas: kodėl Antanui nusileidau? Kodėl pasidaviau jo įtakai ir praradau savąjį aš? Kodėl nepasipriešinau, nemaištavau, nesiginčijau?

     Atsakymų aš dar ir šiandien tebeieškau, nors Antanas jau nebevaldo mano gyvenimo. Beveik juokinga, kad šiais moderniais laikais iškyla panaši situacija šeimoje. Juk dabar lygių teisių ir moterų laisvės amžius. O vis dėlto taip buvo man atsitikę. Pradžioje aš Antaną labai mylėjau, tai iš meilės stengiausi jam pataikauti. Vėliau jo bijojau ir taip pat bijojau savarankiško gyvenimo. Nors turėjau daug daug paaukoti, bet buvau finansiškai saugi. Argi mano pažįstamos, kurios dirbo, neturėjo paaukoti dalį savęs dalykams, kurie joms buvo nemalonūs? Toks jau gyvenimas!

     Vis tikėjausi, kad, metams slenkant, Antanas suminkštės, prisitaikys, bus sukalbamesnis. Žinojau, kad jis niekad nėra buvęs man neištikimas ir tai teikė paguodos. Tačiau Antanas nesikeitė. Jis darėsi dar piktesnis, priekabesnis. Niekaip neįstengiau į-tikti. Gyvenimas pasidarė visai nepakenčiamas. Aš Jums galėčiau papasakoti tūkstančius epizodų — Antanas nepraleisdavo nė mažiausios progos manęs neįžeidęs, nepaniekinęs. Vadino mane išnaudotoja, dėle, įsikibusia į jo kišenę visam gyvenimui ir dar daug kartų baisiau.

     Nežinau, kodėl vieną dieną aš griežtai pasakiau: gana! Ne Antanui, ne. Sau. Matyt, atėjo laikas man pagaliau užaugti ir apsispręsti. Jaučiau, kad atvirai savo vyrui pasipriešinti nepajėgsiu, tai nutariau gelbėtis gudrumu. Čia jis man pats padėjo, uždarydamas visą dieną namuose be darbo. Dienos buvo ilgos ir tuščios. Galėjau jas užpildyti, kaip tik norėjau. Aš panorau vėl mokytis. Užėjo toks nenugalimas troškimas grįžti į mokyklą, kad ėmiau ir pasidaviau. Buvau 40 metu su viršum, neturėjau nė cento, kuris nepriklausytų mano vyrui. Žinojau, kad jis pasipriešins tokiam mano norui, tai nieko ir nepasakiau. Jūs nustebtumėt, kiek yra kursų, paskaitų, pamokų, duodamų veltui, arba beveik veltui. Kai pradėjau teirautis, net linksma pasidarė. Pasirinkimas buvo didžiausias, bet man prie širdies prilipo stenografija - sekretoriavimas. Užtruko beveik dvejus su puse metų, kol užbaigiau visus kursus. Gavau diplomą ir eilę darbų pasiūlymų. Mat pasirodžiau gabiausia iš didelės grupės studentų, nors jie už mane jaunesni buvo 10-15 metų!

     Antanas nė nenujautė, kad jo beteisė tarnaitė įsigijo profesiją. Mūsų kasdienybė nepasikeitė. Aš kantriai tylėjau, visus pažeminimus iškenčiau, kaip visuomet.

     Tačiau mokykloje aš gavau dar vieną svarbią pamoką: išmokau pasitikėti savimi ir gerbti savo žmogiškumą. Dėstytojai ir kiti studentai juk nieko nežinojo apie mano šeimos situaciją. Čia turėjau stovėti tik ant savo kojų, pasitikėti tik savimi. Prisipažinsiu — man sekėsi. Dirbau daug, stengiausi. Buvau įvertinama, pagiriama net viešai klasėje. Man tai patiko ir dirbau dar uoliau.

     Užbaigusi kursus, nuėjau į vieną bendrovę, siūliusią darbą. Ėjau tik šiaip sau, norėdama įsitikinti, ar gaučiau pageidaujamą vietą. Visus egzaminus išlaikiau be jokių pastangų ir gavau darbą. Atlyginimas ir kitos darbo sąlygos buvo tokios geros, kad visai neabejodama sutikau bendrovėje dirbti.

     Linksma parėjau namo ir ėmiau laukti savo vyro. Daugiau jo nebijojau. Buvau tvirtai nusprendusi savo gyvenimą tvarkyti pati.

     Kad būtumėt mačiusi jo išraišką, kai papasakojau visas savo naujienas! Maniau, kad sprogs iš nustebimo. Tačiau buvau pasiruošusi. Užsivilkau apsiaustą, pasiėmiau rankinuką ir pasakiau sudiev. Išėjau net neatsisukdama.

     Nepasakysiu, kad nuo tos dienos mano gyvenimas tekėjo kaip pieno ir medaus upė. Buvo labai sunku kurtis po tiek metų, sunku įprasti savimi rūpintis. Tačiau man padėjo naujieji bendradarbiai, padėjo nauji pažįstami. Pamažu ėmė grįžti savo vertės pajautimas. Nors šiandien dar toli gražu nėra išnykę visi vedybinio gyvenimo baisumai, bet jau galiu pasigirti savo sugebėjimais tvarkytis.

     Ar grįžčiau pas Antaną? Dar labai neseniai būčiau pasakiusi labai griežtą "ne!” Šiandien taip tvirtai atsakyti negalėčiau. Žinoma, negrįžčiau į savo pirmykštį vedybinį gyvenimą. Ne, jokiu būdu! Dabar esu visai kita moteris, kuri nesutiktų gyventi po vyro padu. Tačiau atrodo, kad ir Antanas keičiasi. Mudu pasikalbam, kartais net išeinam kur į restoraną ar teatrą. Jis pradėjo su manimi elgtis kaip su sau lygiu žmogumi. Kas žino, kaip ateityje viskas susiklostys? Dabar aš tuo dar nesirūpinu.

ANTANAS PASAKOJA

     Zinos pasakymas, kad daugiau su manimi negyvens, tiesiog iš kojų išmušė. Niekad nebūčiau tikėjęs, jog ji iš viso gali ką nors savarankiškai padaryti. Zina daugelį metų buvo lyg mechanizuota lėlė: liepi pakelti ranką — pakelia; liepi eiti — eina. Be mano paraginimo ji turbūt nebūtų pavalgiusi ar nusipraususi. Aš su ja gyvenau tik dėl to, kad prieš altorių buvau prisiekęs drauge gyventi iki mirties. Kur Zina be manęs būtų dingusi?

     Prieš vestuves ji, rodos, buvo judri, apsukri ir protinga mergaitė. Gal kiek gyvenimo patirties trūko, bet aš tuo net džiaugiausi. Zina augs ir bręs kartu su manimi, mano akivaizdoje. Aš būsiu jos mokytojas, patarėjas ir globėjas. Juk buvau vyresnis, daugiau išsimokslinęs, daugiau gyvenimo patyrimo turįs.

     Deja, Zina nesubrendo. Manot, kad buvo gera gyventi su tokiu bevaliu vaiku? Dėl mažiausio menkniekio apsipildavo ašaromis, jokio sprendimo pati nepajėgė padaryti. Reikėjo pasakyti net ką virti pietums, kokios spalvos rankšluosčius prausykloje pakabinti...

     Per eilę metų dingo mano meilė Zinai, bet pirma dingo pagarba jai. Tam tikras rėmimasis vyru šeimoje suteikia žmonai žavaus moteriškumo, bet Zina buvo visiškai užsikorusi man ant pečių, lyg koks slogutis. Kažkada, bendro gyvenimo pradžioje, buvo užsiminusi apie norą grįžti mokyklon. Tuo metu laikas buvo nepatogus, nes mano darbovietė kėlėsi į naujas patalpas ir persitvarkė, o mes buvome beperką namus. Nebuvo atliekamų lėšų. Patariau Zinai kiek palaukti. Ji tik apsiverkė ir nutilo. Atrodo, kad laukė net penkiolika metų!

     Žinau, ji norėjo vaikų. Turėjau, be abejo, prieš vestuves pasakyti, kad negaliu tapti tėvu. Nepasakiau, nes bijojau Zinos netekti. Vėliau taip pat tylėjau. Dabar prisipažinsiu, kad nelabai tikėjau gydytojų tvirtinimais apie mano nevaisingumą. Vis vyliausi, kad jie klydę. Juk buvau sveikas, stiprus, normalus vyras. Kai pagaliau pats įsitikinau, kad gydytojai nemelavo, papasakojau viską savo žmonai. Ji pakėlė tikrą pragarą, lyg aš būčiau didžiausias pasaulio nusikaltėlis. Maniau, kad paliks mane, bet pamažu aprimo. Tada pradėjau suprasti, kad Zina su manimi gyvena ne iš meilės, bet iš baimės. Ji bijo savarankiškumo, bijo netekti finansiško saugumo, kurį turi, būdama mano žmona. Galite įsivaizduoti, kad tokia situacija mane gerokai pritrenkė, pažeidė mano savigarbą. Prasidėjo nesutarimai. Kartais aš ir aštresnį žodį pasakydavau, pasitrankydavau durimis. Zina tik verkdavo. Darėsi dar bailesnė, tylesnė, uždaresnė. Ateitis atrodė gana tamsi. Mudu dar tebebuvome apyjauniai, todėl galėjome tikėtis ilgo bendro gyvenimo. Tik tas gyvenimas darėsi vis nemalonesnis ir tuštesnis.

     Kai Zina "iškepė” man savo nutarimą skirtis ir praėjo pirmasis mano nustebimas, buvau net patenkintas. Pagaliau kaip nors išsikapstysiu iš tos vedybinės klampynės! Aišku, buvo pikta, kad ji drįso mane palikti. Ta privilegija priklausė man. Tiek metų kenčiau nepakenčiamą gyvenimą su Zina, o ji štai ėmė ir išėjo. Aš svajodavau apie skyrybas ir ramų, be erzelių gyvenimą, tik neturėjau drąsos pasakyti "sudiev”. Kaip Zina būtų gyvenusi be manęs?

     Praėjus pykčiui ir nustebimui, atsirado netikėtas jausmas: pagarba sumišusi su nusistebėjimu. Tiesiog norėjau paspausti Zinai ranką, paploti per petį ir pagirti, kad sugebėjo ką nors viena pati be mano patarimo įvykdyti.

     Galima sakyti, kad mudviejų skyrybos buvo gana draugiškos. Zina galėjo pasiimti viską, ko tik norėjo. Aš nesipriešinau. Namą pardavėm ir pinigus pasidalinom. Juk jie abiejų, tai ko čia ginčytis. Kai kiek nuslūgo skyrybų įtempimas, aš paskambinau savo buvusiai žmonai ir pakviečiau į teatrą. Ji sutiko. Nuo to laiko jau keletą kartą buvome išėję pietauti ar šiaip kur papramogauti. Negaliu atsistebėti Zinos pasikeitimu. Ji ne tik neklausia mano nuomonės dėl kiekvieno mažmožio, bet dar paprieštarauja, pasiginčija, jeigu mano nutarimas nepatinka. Anksčiau nebūtų išdrįsusi tai padaryti. Dabar Zina yra įdomi ir patraukli. Tikrai įdomesnė negu prieš vestuves (ir daugelį metų po vestuvių). Kas žino, gal mudu vėl sueisime drauge gyventi. Neskubame su greitais sprendimais, kad vėl nepadarytume klaidos.

     Viena aš tik noriu pridurti: šeimoje turi būti sugyvenimas, bet tam sugyvenimui nereikia paaukoti žmogaus tapatybės. Zina man tiek pataikavo, kad nustojo pati egzistuoti. Man nereikėjo mechanizuotos lėlės, o žmonos su savo nuomone, savais norais, savo asmenišku gyvenimu. Zina visa tai buvo praradusi. Tada ji prarado mano meilę ir pagarbą. Ji pati savimi buvo tiek nusivylusi ir nepatenkinta, kad tas jausmas atsispindėjo ir manyje.