J. STRIMAITIENĖ
Gaivi pavasariška žaluma, padabinusi gatvėse liepas, gražiai derinosi prie šventiškai pasipuošusių žmonių.
Šalia manęs du jaunuoliai. Jis švelniai laiko jos ranką, ji kažką linksmai čiauška, ir abiejų akys sklidinos laimės.
— Rado ką įsimylėti... Pažiūrėt į jį baisu, — kaip akmenį sviedė repliką čia pat stovinti moteris, kumštelėjusi savo kaimynę, kad ir ši atsisuktų. Paskui jau šnibždėjo viena kitai į ausį.
Mergina atsisuko, aš taip pat atidžiau pažvelgiau į šią porą. Ji — lieknutė, švelnių veido bruožų, kažkuo miela ir patraukli. Jis — aukštas, tiesus, sportiško stiliaus, santūriai vyriškas ir... randais išvagotas kaklas, kurį šiek tiek slepia aukšta megztinio apykaklė. Ir rankų oda tokia pat. Neišdildomi nudegimo pėdsakai...
Netiesa! Į jį pažiūrėt visai nebaisu, kitaip — argi galėtų taip šviesiai žiburiuoti merginos akys. Mestas "akmuo” pataikė ar nepataikė, nes mergina repliką girdėjo?
Paplūdimys knibždėte knibžda. Šalia manęs kaitinasi saulėje dvi jaunos moterys, netoli abiejų vaikai stato smėlio pilis, krykštauja. Atrodo, kad tai išsilavinusios moterys. Ir staiga...
— Žiūrėk, kokia šlykštynė. Tokią figūrą žmonėms rodyt... Ir gėdos neturi.
— Nė su lazda manęs čia neatvarytų, jei taip atrodyčiau, — pritaria kita.
Žvilgteriu neiškentusi: gerokai apkūni, tačiau tvarkingomis glaudėmis apsivilkusi moteris su paaugliu sūnum mėto margaspalvį pripučiamą kamuolį. Greit prie jų prisijungia dar keli vasarotojai, ir žaidimai tęsiasi. Ta apkūni moteris atėjo čia ne savo figūros pademonstruoti, atėjo, kaip ir visi, pabūti prie jūros, pasimaudyti, pasideginti saulėje.
Kirpykloje eilutė. Visos moterys kantriai laukia. Ateina dar dvi merginos, kreipiasi į kirpėją, ar negalinti jas kaip nors greičiau sušukuoti — labai skubančios. Kirpėja purto galvą — ne. Merginos laukia. Į kėdę sėdasi garbingo amžiaus pasidabruotais plaukais moteris, po jos kita jos vienmetė.
— Dėl šitų žilių reikės tiek laukti.
— Ir kam tokioms šukuosenos?
Repliką girdėjo kirpėja. Dailiai sušukavusi senutes, ji grįžteli merginų pusėn ir taria:
— Tai pati madingiausia plaukų spalva. Ir svarbiausia — natūrali.
Senutės išėjo švytinčiais veidais.
Parko taku lėtai tipena du senukai. Netoli fontano ant suolelio prisėda. Senutė, užsidėjusi akinius, ima skaityti atsineštą žurnalą, jis trumpam laikui nueina į paviljoną ir grįžta su saldainių dėžele. Abu vaišinasi, šypsosi, malonu į juos žiūrėti.
— Irgi mat meilė... — išgirstu praeinančių moterų sviestą repliką.
— Ar seniai čia savąją užkasė. Šlykštynės. ..
Aš pažįstu šiuos žmones. Žinau, kad jie nuo seno gyveno kaimynystėje. Ji pirmiau, jis prieš metus palaidojo žmoną. Neseniai susituokė. Nejaugi žmonės neturi teisės būti kartu, kai jiems septyniasdešimt?