Spausdinti

Juozas Vaišnys, S.J.

    Kai prieš aštuonerius metus pirmą kartą buvo suruoštas Lituanistikos seminaras, tai jis visus maloniai nustebino: visi studentai kalbėjo tik lietuviškai, visur viešpatavo tokia nuostabi darbo dvasia, jaunimas ryte rijo lektorių jiems pateikiamas lituanistines žinias. Po seminaro viena studentė, jį aprašydama spaudoje, savo rašiniui davė tokią antraštę: "Su meile duota, su meile priimta”. Taip, tikrai! Visi lektoriai su meile stengėsi duoti studentams lituanistinio peno, o studentai su meile jį priėmė. Užtat ir seminaro pasisekimas, pasiekti rezultatai buvo nelaukta staigmena. Buvo sunku suprasti, kaip per vieną savaitę galima tiek išmokti. Tas pirmasis seminaras tęsėsi tik vieną savaitę, bet, pradedant antruoju, iki šiol jis tęsiasi po dvi savaites.

    Po pirmojo seminaro ne vienas pagalvojo ir net pasikalbėjimuose ne kartą išsireiškė, kad toji pirmojo seminaro dvasio ilgai nesitęs: organizatoriams nusibos, iš pradžių taip užsidegęs jaunimas greitai perdegs ir atšals. Tai rodo daugelis kitų panašių iniciatyvų, kur pradžioje atrodė, kad mūsų jaunimas, kaip erelis, nuolat į padanges kils, bet staiga vėl nutūpė ant žemės. Vis dėlto taip neįvyko. Kasmet matome tą patį entuziazmą, užsidegimą, norą vis daugiau ir daugiau išmokti.

    Leisime kalbėti pačiam jaunimui. Baigiantis kiekvienam seminarui, lietuvių kalbos ir kultūros kurso studentams duodama parašyti tema: "Ko iš seminaro tikėjausi ir ką gavau”. Čia duosime vieną kitą studentų pasisakymą iš paskutinio seminaro.

*  *  *

    Linas Balsys. Atvažiavęs į seminarą jau antrą kartą, maniau, kad aš jau viską žinau ir kad bus dvi nuobodžios savaitės. Bet mano nuomonė tuoj pasikeitė. Visi kursantai, ypač mergaitės, mielai priėmė į savo kompaniją, ir smagiai dvi savaites pabendravome, drauge dirbdami.

    Ir šiais metais kursai buvo labai įdomūs, man net labiau patiko negu pernai. Darbo buvo labai daug, bet to ir reikėjo tikėtis, nes mes čia atvažiavome ne atostogauti, bet patobulinti savo lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos žinias. Jeigu tik galėsiu, į seminarą atvyksiu ir ateinančiais metais.

    Daina Kojelytė. Tikėjausi išmokti taisyklingiau lietuviškai rašyti ir kalbėti, įdomių paskaitų pasiklausyti, su įdomiais žmonėmis susitikti ir gal truputį paatostogauti.

    Radau patogius namus ir jaukią aplinką, diktantus ir pratimus, istorijos vadovėlius ir eilėraščių pynes, "vatinę” duoną, pasaldytus kopūstus ir minkštas kėdes. Atostogų neatradau.

    Buvo smagu patauškėt, pasitart, pasikalbėt, pasiginčyt, kaip lygus su lygiu, ir su aštuoniolikmečiu, ir su didžiai gerbiamu universiteto profesorium. Tokių progų ne visuomet ir ne visur yra. Buvo smagu pajusti, kad Jablonskis ne tik pavardė, bet ir žmogus, kad istorija aiškesnė, bet prisipažįstu, kad poezijos vis tiek nelabai suprantu. Pasigedau daugiau lietuviškų dainų, kietos lovos ir "šviežios” lietuviškos spaudos. Sužinojau, kad Dievas linksniuojamas taip, kaip laukas, o mašina linksniuojama ir kirčiuojama taip, kaip mergina. Taip pat sužinojau, kad rusai ir vokiečiai labai švarūs žmonės, nes, kaip istorijos lektorius nuolat kartojo, jie, keliaudami per Lietuvą, vis "muilą nešė”.

    Vida Kuprytė. Nutariau važiuoti į seminarą dėl keleto priežasčių. Visus metus gyvendama bendrabuty ir labai retai lietuviškai kalbėdama, pastebėjau, kad man vis sunkiau išsireikšti lietuviškai. Maniau, kad seminaras padės prisiminti gramatiką ir praturtins žodyną. Taip pat mane domina istorija ir literatūra. Tikėjausi, kad seminaras duos bent šiokį tokį pagrindą, kad paskui pati galėčiau skaityti ir gilintis. Tikėjausi pabendrauti su rimtai nusiteikusiu lietuviu jaunimu.

    Seminare daugiau ar mažiau gavau, ko tikėjausi. Mane džiugino jo universitetinis lygis. Istorija buvo objektyviai dėstoma, literatūra moksliškai nagrinėjama. Ypač mane nustebino seminaro nuotaikos. Visi, be jokio raginimo, lietuviškai kalbėjo. To aš nesu patyrusi nė vienoje lietuviškoje stovykloje ar šiaip kokiame nors lietuviškame susibūrime. Visų entuziastiškas nusiteikimas ir darbštumas man įkvėpė norą mokytis ir gilintis lituanistiniuose moksluose. Aplamai seminaras man labai patiko. Tikiuosi, kad kitais metais vėl galėsiu atvykti.

    Danutė Račiūnaitė. Tikrai negalėčiau pasakyti, ko tikėjaus iš seminaro. Buvau girdėjusi iš buvusiųjų kursantų, kad reikia sunkiai dirbti. Tad buvau jau pasiruošusi išklausyti daug paskaitų ir rimtai atlikti uždavinius. Jau turėjau susidariusi apie seminarą tam tikrą vaizdą, bet nesitikėjau, kad taip smagiai ir sklandžiai prabėgs dvi įtempto darbo savaitės. Atvykus tuoj pamačiau, kad čia yra tikras seminaras, o ne eilinė stovykla. Visi dalyviai buvo rimtai nusiteikę ir nuoširdžiai ryžosi pasitobulinti bei pasisemti kuo daugiau lituanistinių žinių. Gyvenant ir bendraujant kartu, buvo daug progų vienas kitam padėti ir padiskutuoti įvairiais lituanistiniais klausimais. Labai įvertinu aukštą lektorių lygį ir pasiaukojimą mums.

    Aplamai kursai buvo puikūs ir labai vertingi. Manau, kad visi kursantai labiau įsimylėjo lietuvių kalbą. Visiems kilo noras daugiau skaityti lietuvių literatūros veikalus, o ne tik žinutes lietuviškuose laikraščiuose.

    Jūratė Raulinaitytė. Atvykau į šių metų lituanistikos seminarą, tikėdamasi pramiklinti lietuvių kalbos vartoseną ir daug lietuviškai rašyti bei skaityti. Jau seniai buvau lankiusi lituanistinę mokyklą ir per praėjusius dvejus metus gyvendama mažoje lietuvių kolonijoje, buvau atpratusi lietuviškai kalbėti. Su pasibaisėjimu jausdavau, kad, grįžusi į Los Angeles atostogų, jau nebepajėgdavau taip sklandžiai lietuviškai kalbėti, kaip anksčiau.

    Visi mano norai čia išsipildė, ir manau, kad gavau dar daugiau naudos, negu tikėjausi. Susitikau daug naujų draugų, su kuriais praleidau nemaža linksmų valandų. Per šias dvi savaites išmokau, kokių klaidų vengti rašant ar kalbant, kaip bandyt suprasti eilėraščius, kaip kritiškai skaityti dramas ir apysakas. Taip pat geriau susipažinau su tėvų šalimi — kokia ji buvo seniau ir kokia yra dabar.

    Buvau maloniai nustebinta visų lektorių aukštu lygiu. Ačiū jiems viesiems, kad tiek daug savo brangaus laiko mums paaukojo! Jaučiuosi šių kursų labai paskatinta neprarasti naujai atgauto sklandumo kalbant ir skaitant (su rašyba šiek tiek blogiau). Po poros seminaro dienų jau žinojau, kad tikrai norėsiu grįžti ateinančią vasarą. Tad iki pasimatymo!

    Linas Simonaitis. Žinoma, aš buvau pasirengęs dirbti, bet ne tiek daug! Dabar, žvelgdamas atgal, matau, kad per tas dvi savaites buvo užduoti tik septyni rašiniai — tai visai nebaisus skaičius, tačiau kai tie darbai dar buvo prieš akis, visai kitaip atrodė. Kartais abejodavau, ar man pavyks išsigelbėti iš tokios beviltiškos padėties. Jei kitais metais seminare dalyvausiu, jau žinosiu, kad nėra ko rūpintis — visi vargai išnyksta, ir lieka tik malonūs įspūdžiai.

    Visi penki kursai, kuriuos lankiau, man labai daug padėjo ir mane sudomino. Prof. Klimo "Etimologijos pradmenys” parodė, kokia kartais sudėtinga kai kurių mūsų žodžių kilmė. Mažai ką nusimaniau apie lietuvių literatūrą — niekad nebuvau skaitęs nei "Anykščių šilelio”, nei "Metų”, bet prof. Šilbajoris mane su šiais veikalais supažindino ir parodė, kaip reikia nagrinėti poeziją. Iš Vlado Šakalio daug ką sužinojau apie dabartinę Lietuvą ir lietuvius, apie jų padėtį ir veiklą. Prof. Mačiuikos kursas apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu man padarė didelį įspūdį. Niekad nebuvau girdėjęs, kiek daug priežasčių buvo Lietuvos tragedijai. Vis dėlto iš visų mano kursų kunigo Vaišnio kursas apie bendrinės lietuvių kalbos rašybą bei skyrybą ir kalbos kultūrą gal buvo pats naudingiausias. Per tas dvi savaites pajėgiau nusikratyti daug rašybos ir kalbos klaidų, bet žinau, kad dar ne visų, tad reikės ir ateityje lankyti seminarą.