Spausdinti

J. v.

     Paprastai vaikams knygas rašo suaugusieji. Bet kartais rolės pasikeičia: suaugusiems knygą parašo vaikai.

     Tokia 550 psl. knyga pasirodė Italijoje vardu "Juvenia” — vaikų liudijimai, patirtis, pastabos. Kaip ši knyga atsirado? 1979-ji metai buvo "Tarptautiniai Vaiko Metai”. Ta proga buvo sumanyta paraginti Romos katalikiškų pradžios ir vidurinių mokyklų mokinius, kad jie savo rašiniais ir piešiniais pasisakytų, ką jie mano — kokie turėtų būti žmonės, koks turėtų būti pasaulis.

     Iš 100.000 mokinių darbų buvo atrinkta 1.800, ir jie pateko į "Juvenia” — knygą, dedikuotą pop. Jonui Pauliui II. Romos Vikaras kard. Ugo Poletti parašė knygai trumpą įžangą, kur sako: "Tai yra atskleidimas, kaip žmonės turėtų atrodyti ir gyventi”. O Romos universiteto docentas ir vienos bažnyčios klebonas, recenzuodamas "Juvenia”, sako: "Tai yra enciklopedija, kokios iki šiol nebuvo, parašyta pačių vaikų. Ir iš tikrųjų kas gali geriau suprasti poetišką, nekaltą vaiko sielą, jei ne patys vaikai?”

     "Juvenia” atskleidžia rodos jau ištyrinėtą, tačiau vis pilną staigmenų vaiko pasaulį, jo galvojimą, jo norus, iš ko gali pasimokyti ir suaugusieji. Tai vaikų pasaulis, ne vien nuotykiais apipintas, o pilnas problemų, kurios kankina ir suaugusius. Ar iš vaikų galvojimo suaugusieji pasidarys sąžinės sąskaitą ir pažvelgs į pasaulį nekaltomis vaikų akimis?

     Suprantama, kad "Juvenia” knygoje dominuoja vaikų jausmų pasaulis: motina, metų laikai, gamta, naminiai gyvulėliai. Bet šalia jų yra rimtų, tiesiog dramatiškų problemų: badas pasaulyje, didžiųjų miestų problemos, teroristai, narkotikai, smurtas ir pan. Vienas kitas pavyzdys.

     Dešimties metų Danielius rašo "atvirą laišką pasaulio didžiūnams”: "Aš esu dar mažas, klausau ir domiuosi viskuo, kas vyksta aplink mane. Tarptautinių Vaiko Metų proga norėjau, kad šį mano laišką paskaitytumėte visi. Norėčiau, kad daugiau susidomėtumėte broliška meile, kuri dingsta ten, kur yra karas ir smurtas. Neužsigaukite, kad aš galvoju kaip vaikas, tačiau mano žodžiai gema mano širdyje. Jūsų rankose yra tautų, o gal ir visos žmonijos likimas. Nors mes, vaikai, neturime patyrimo, bet jūs kartais elgiatės blogiau negu vaikai. Vaikai nėra blogi, o jūs, "suaugusieji vaikai”, savo kalbose raginate būti draugais, bendradarbiauti, netgi būti broliais, bet po jūsų gražiais žodžiais yra tik tuštuma”.

     "Juvenia” knygoje paliečiama ir tokia skaudi tema, kaip abortai. Viena devynerių metų mergaitė rašo: "Aš turiu šeimą, kuri mane myli; mamą, kuri, prieš man gimstant, nenusikratė manimi”. Ypač vyresnio amžiaus vaikai labai jaučia ir supranta abortų tragediją. Trylikos metų mergaitė, gimnazijos III klasės mokinė, parašė "Negimusios mergytės dienoraštį”, kurį čia ištisai paduodame.

     Spalio 5 diena. Šiandien aš pradėjau gyventi. Mamytė ir tėtis to dar nežino. Aš esu tokia mažutė, kaip aguonos grūdelis, tačiau jau esu nepriklausoma būtybė. Visi psichiniai ir psichologiniai duomenys jau yra nustatyti. Pvz. aš turėsiu tėčio akis ir geltonus, garbanuotus mamytės plaukus. Dar ir kiti dalykai jau nustatyti: aš būsiu mergytė.

     Spalio 19 d. Pasirodė pirmasis mano kraujas, pirmosios kraujo venos. Kadangi mano organai dar nėra pilnai išsivystę, mane mamytė turi palaikyti savuoju krauju ir savo gyvybine energija. Ir kai vėliau, kada būsiu gimusi, to nepakaks, ji kurį laiką maitins mane savuoju pienu.

     Spalio 23 d. Mano burnytė jau atsivėrė. Po metų galėsiu juoktis, šypsotis, kai mamytė ir tėtis pasilenks prie mano lopšelio. Mano pirmasis žodis bus MAMA! Argi ne juokinga sakyti, kad aš nesu savarankiška žmogiška būtybė, kad aš esanti tik mano motinos kūno dalis?

     Spalio 26 d. Mano širdis jau pradėjo plakti. Ji plaks, niekad nesustodama, nepailsdama, ligi mano gyvenimo pabaigos. Ar tai ne didelis stebuklas?

     Spalio 3 o d. Jau pradeda augti mano rankos ir kojos. Ir augs tol, kol bus pilnai išsivysčiusios ir galėsiu jomis naudotis. Jos dar augs ir man gimus.

     Lapkričio 12 d. Dabar mano rankose jau pasirodė pirščiukai. Jais aš galėsiu veikti pasaulyje ir dalyvauti žmonių darbuose.

     Lapkričio 20 d. Šiandien mano mamytė pirmą kartą pastebėjo turinti mane po savo širdimi. Manau, kad ji labai apsidžiaugė.

     Lapkričio 25 d. Dabar jau matyti, kad aš būsiu mergytė. Mamytė tikrai galvoja, kokį vardą reiks man parinkti. Įdomu žinoti, kaip mane pavadins.

     Lapkričio 28 d. Visi mano organai jau yra išryškėję. Jie jau pakankamai išsivystę.

     Gruodžio 2 d. Man jau auga plaukai ir blakstienos. Mamytė bus labai patenkinta savo dukrele.

     Gruodžio 13 d. Greitai galėsiu matyti. Tačiau mano akys bus dar tartum užsiūtos. Šviesa, spalvos, gėlės.. . Kaip bus puiku visa tai matyti! Bet ypač džiugina mane mintis, kad galėsiu matyti mamytę. .. Gimsiu rugsėjo mėnesį. Kaip sunku laukti! Dar daugiau kaip šeši mėnesiai.

     Gruodžio 18 d. Mano širdelė yra visiškai sveika. Yra kūdikių, kurie gema su ligota širdimi. Tokiais atvejais reikia jiems daryti širdies operaciją. Ačiū Dievui, mano širdis sveika. Būsiu mergytė, pilna jėgos ir sveikatos. Visi džiaugsis manimi, ką tik gimusia.

     Gruodžio 24 d. Šiandien, kada visas pasaulis džiaugiasi ir mini mažojo Kūdikėlio Jėzaus gimimą, mano mamytė pasakė tėčiui, kad ji laukianti manęs. Tėtis baisiai užpyko. Mamytė verkia.

     Jau kelios dienos tėtis negrįžta į namus, net telefonu nepaskambina.

     Gruodžio 28 d. Šiandien mama mane nužudė!!!

    Reikia stebėtis, kad vaikų savisąmonėje yra iškilusios problemos, apie kurias prieš keliolika metų nebuvo galima nė pagalvoti. Visuomenė, taip staiga pasikeitusi, negalėjo neveikti nė vaikų pasaulio. Juk įvairūs įvykiai, dažnai baisūs ir skaudūs, yra nuolat prieš vaikų akis televizijos ekrane. Trylikos metų mokinė Adelė rašo: "Žmonės stengiasi nukariauti pasaulį: jie veda karus, pajungia mokslą atomui suskaldyti, pasiekia mėnulį, bet visa to vaisius — nepasitenkinimas ir baimė”.

    Tokio pasaulio akivaizdoje 12 metų Aleksandra rašo: "Neskubėkime augti, nes augant tykoja pavojai, ypač narkotikai, kurie, kaip rašoma, yra taip pavojingi jaunuoliams”. O 12 metų Paulė konstatuoja: "Gyvename pasaulyje, kuriame negalima pasitikėti nė draugais, nes vos jais pasitikėsi, pateksi į spąstus”.

    Aišku, kad ne visi vaikų rašiniai "Juve-nia” knygoje yra tokie pesimistiniai. Daugelis vaikų tikisi ir nori, kad pasaulis būtų gražesnis, kad būtų jame galima rasti laimės ir džiaugsmo. Suaugusieji turi išgirsti vaikų SOS. Mažas 8 metų Steponas prašyte prašo suaugusiųjų daryti visa, kad "pasaulis būtų naujas, linksmas, paprastas, aiškus, kuriame nuolat šviestų saulė”.