Vytautas Kasniūnas
Po šokių šventės išėję į kiemą, susitikome būrelį pažįstamų ir, dalindamiesi dienos įspūdžiais, slinkome automobilių aikštės link. Man su draugu kiek atsilikus nuo būrio, pribėgo graži ponia ir, džiaugsmingai šaukdama mano vardą, apsikabino ir pabučiavo.
— Ko spoksai, ar manęs nepažįsti? — patraukė už rankos.
— Tyliu ir spoksau.
— Žiūrėk dabar man į akis, — sakė, nusiėmusi akinius.
Nesulaukusi atsakymo, priėjo prie žmonos. Pabučiavusi papurtė už pečių, laukdama atsakymo. Vėl tyla. Dabar visi trys spoksom ir tylim.
— Neprisimenat Danguolės? — šūktelėjo. — Vyteli, tu irgi žlibas pasidarei. Nebeprisimeni savo draugės, buvusios meilės...
Turbūt būčiau sužiebęs, jei visi trys nebūtume apsikabinę.
— Danguolyte, Dangute, — švokštė iššvokščiau...
Apsidžiaugę, išsiglamonėję, po trisdešimt metų nesimatę, rankomis susikabinę, atsidūrėme prie automobilio.
— Tu viena? — klausiu.
— Viena.
— Kur važiuojame? Pas mus?
— Kur nors toli, toli, į laukus, į miškus, — ji sako juokaudama. — Girdėjau, kad išsikėlėte iš miesto?
— Balsas Danguolės, dabar atpažįstu ir tavo judesius, artistiškus rankų mostus, bet veido neatpažinau, — sakau jai.
— Sužlibai, vaikeli, — rodos, laukais skrenda jos juokas. — Nori, kad padeklamuočiau man tavo parašytą meilės eilėraštį? Esu tikra, kad žmonai kitą parašei. O gal norėjai išsižadėti senos draugystės?...
❖ ❖ ❖
Mes trise sėdėjome verandoje, kurią iš vienos pusės supo ežeras, o kitoje pusėje dunksėjo miškas. Saulė sėdo žemyn, pažėrusi ežere raudonus spindulius. Papietavę restorane, gėrėme kavą ir siurbėme saldų "benediktiną”. Kalbėjome, juokavome, bet atviros šilimos nebuvo. Kažko trūko. O juk kadaise visi trys buvome labai geri draugai. Ir kai aš nuėjau atnešti kavos, pasivijusi žmona pakuždėjo į ausį, kad Danguolė turbūt nori ką nors pasakyti, bet nedrįsta. Taip jai bent atrodo. Pasiūlė pasilikti dviese.
Grįžę radome Danguolę, šluostančią ašarotas akis. Ji pasiūlė tostą už seną draugystę. Apsikabinę rankomis, pagal seną tradiciją, išgėrėme. Toliau kėlėme tostą už mielą viešnią.
Danguolė prisiminė, kai mes viešėjome jų ūkyje ir, pagal joniškiečių paprotį, turėjome išgerti stiklinę alaus.
— Pakirto mums kojas, ir sutūpėme kaip vištos, — ji juokėsi.
Ar tas tostas, ar tie linksmi prisiminimai mums atnešė tą liepsnelę, kuri mus uždegė. Juokėmės, kvatojome, vienas kitą prarėkdami. Vardai vijosi vardus, metai — metus.
— Beje, kur dabar gyvena Vytenis Augustaitis? — paklausiau Danguolę. — Jis buvo mergaičių pažiba, visų linksmybių vadovas. Prisimenu, kaip jis viliojo tave nuo manęs...
— Jūs nieko nežinote apie jį? — lyg rūsčiu balsu paklausė Danguolė.
— Nuo to laiko, kai jį iškėlė į provinciją, rodos, tardytojo pareigoms, nieko negirdėjau, — atsakiau į jos klausimą.
❖ ❖ ❖
Nakties tamsumą atlydėjo vėsuma, tad persikėlėm į salonėlį.
— Kai su tavim draugavau, niekados netikėjau tavo žodžiais, — pradėjo Danguolė. — Vis manydavau, kad tu juokauji, išdaigauji. O ką sakydavo Vytenis — tikėjau. Tikėjau kiekvienu jo žodžiu. Baigusi gailestingųjų seserų mokyklą, paprašiau būti perkelta į Šiaulius, kur jau gyveno Vytenis. Jį įsimylėjau. Nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio, bet palengva rusenanti. Jis pasakojo, kaip paviliojo mane nuo tavęs, nepagailėdamas tavęs visokiomis spalvomis nudažyti. Kėlė bei ryškino visų mūsų draugų ir pažįstamų blogybes, save statydamas lyg į šventuolėlių tarpą. Tas geria, anas rūko, šis mergišius ir t.t. O jau mergaitės tai visos varnos, tik karvelių plunksnomis pasipuošusios. Tik aš viena ta išrinktoji, laukiamoji, gražiausia, mieliausia, ištikimiausia. Ir kodėl aš jo žodžiais tikėjau, dabar pati nežinau. Gal dėl to, kad kvailai mylėjau. Jis vyniojo mane apie savo pirštą, o aš degiau laime. O kai liepsnos išsiplėtė, po karščio mane paliko.
— Jis tave vedė? —- paklausė žmona.
— Pažadais statė mūsų šeimos rūmą, pažadai pažadais ir liko, — atsakė Danguolė.
— Bet juk tu ištekėjai?
— Klausykite, dabar papasakosiu visą savo gyvenimo istoriją. Kai vykau į Ameriką, buvau nėščia. Pereinamoje stovykloje sutikau Vytenio tetą. Kartu plaukėme viename laive. Ji buvo Vytenio motinos sesuo ir jo krikšto motina. Aš jai pasisakiau, kad laukiu kūdikio ir kad Vytenis pasižadėjo mane vesti, kai tik atvyks į Ameriką. Su jo teta Andriuliene išsiskyrėme Bostone. Ji vyko į Waterburį, kur turėjo dirbti ūkyje.
Davė savo adresą ir pažadėjo, reikalui esant, padėti. Kai aš buvau septintame nėštumo mėnesyje, mane atleido iš darbo. Susirišau su Andriuliene. Ji pakvietė atvykti pas ją. Ūkininko šeima, kur ji su vyru gyveno, buvo labai gera. Jie vertėsi daržininkyste, ir aš gavau darbo. Gimė duktė, ir aš vis laukiau Vytenio, tikėdama jo žodžiais. Andriuliai vaikų neturėjo ir mergytę labai mylėjo. Andriulius vadinau dėde ir teta. Jiedu palengva mane ruošė, kad susigyvenčiau su realybe ir Vyteniu nepasitikėčiau. O aš, bent kiek pinigų susitaupiusi, vykau į Čikagą ir kitas lietuvių kolonijas, ieškodama Vytenio.
Skubėdama pasakoti, ji lyg pritrūkdavo kvapo. Toliau tęsė:
— Tuo tarpu Andriuliai man kūrė naują pasaulį. Šalia mūsų ūkio, kaimynystėje, atsikėlė jauna lietuvių kilmės šeima. Jis — buvęs lakūnas, karo veteranas, ji — mokytoja. Jie mylėjo vaikus, bet, jų neturėdami, ieškojo ką nors įsūnyti ar įdukrinti. Jiems labai patiko mano dukrelė Vitalija. Kai mes su Andruliais vykdavome į lietuvių renginius, jie siūlydavosi prižiūrėti mergaitę. Aš tada buvau 28 metų. Gyvenimas ūkyje buvo labai nuobodus, uždarbis liesokas ir, kas svarbiausia, jokios gražesnės ateities. Ilgos darbo valandos lauke per visus tris metų laikus, o žiemą — sandėlyje. Viena, ką pasiekiau, tai pramokau gana gerai anglų kalbos, nes, turėdama pagrindą iš gimnazijos laikų, neturėjau didesnių sunkumų. Mane slopino ilgesys. Pasidariau labai nervinga, dažnai skaudėdavo galvą, ir vakarus skandindavau ašarose. Pradėjau rūkyti ir gerti. Vytenis man buvo jau miręs. Jis greičiausiai kitai suko ar apsuko galvą. Nujaučiau, kad apie jį turi žinių teta. Ji apie Vytenį vis dažniau kalbėdavo, kuris, anot jos, tėvų išlepintas, buvo netinkamas šeimos gyvenimui. Mano nujautimas, kad jis išvyko į Australiją, vėliau pasitvirtino. Visa mano paguoda, fizinė ir dvasinė atgaiva buvo išvykos į didesnes lietuvių kolonijas, ką labai rėmė ir Andriuliai tiek žodžiais bei raginimais, tiek pinigais. Kankinama migreninių galvos skausmų, ne kartą pagalvodavau apie savižudybę. Nykau ir fiziškai. Prieš akis mačiau tamsią ateitį. Močiutės buvau išmokyta, kad jaunas mėnulis atneša laimę, tad vis naujus darbus reikia tada pradėti. Ką jis man atnešė, laimę ar nelaimę, tik vėliau sužinojau. Buvo jaunas mėnulis, kai vakare atėjęs ūkvedys pasiūlė važiuoti į Bostoną sunkvežimiu. Į netoli Bostono esantį daržininkystės ūkį, kur buvo gaminami vitaminai, jis turėjo nuvežti kažkokias vaistažoles, ir jam esanti reikalinga sekretorė. Kvietimą sutikau džiaugsmingai. Kelionė buvo sėkminga. Užtrukome keturias dienas, kol suvedėme visas buchalterines sąskaitas ir pasirašėme sutartį įvairių naujų vaistažolių auginimui. O vienos vakarienės metu savininko sūnus man pasiūlė pas juos gana įdomų darbą, ir aš, nė neaiktelėjusi, sutikau. Ir tik namo grįžusi pradėjau galvoti apie Vitaliją. Ką daryti?...
Į mus įbedusi akis, skausmo iškreiptu veidu Danguolė liūdnai pasakė:
— Tam pačiam jaunam mėnuliui šviečiant, man susimaišė protas...
— Ar susirgai? — gailestingai paklausė žmona.
— Ką padariau tą vakarą, kenčiu dabar ir kentėsiu visą gyvenimą. Kaimynai pasiūlė įdukrinti Vitelę, ir aš sutikau. Išsižadėjau dukters ir, kaip Judas, paėmiau pinigus, už kuriuos nusipirkau nelaimę — automobilį. Po dviejų mėnesių jį sudaužiau į šipulius ir ilgą laiką išgulėjau ligoninėje. Ten dirbdama ištekėjau už vyro, kuris buvo išsiskyręs. Tik viena, ką gero apie jį girdėjau, kad jis sumanus darbininkas. Kad jis šioks ir anoks, visokių blogybių prisiklausiau. Kad ris kelis kartus išsiskyręs, taip pat girdėjau. Bet jis man patiko kuo toliau, tuo labiau. Labiausiai jis mane sužavėjo, pasakydamas, kad nekalbėtume apie praeitį, neišpažintume nuodėmių, bet pradėtume kurti gyvenimą iš naujo. "Susirasim adatą, susirasim siūlą ir siūsime naują rūbą, o seną sudeginsime ir pelenus išbarstysime”, jis vis mėgo kartoti. Savo vedybas laikau vykusiomis. Mudu gražiai sugyvename ir auginame sūnų, kuris dabar turi 26 metus ir, mano džiaugsmui, nori vesti lietuvaitę. Mano vyras buvo žydų tikėjimo, dabar uolus katalikas. Vyro ir sūnaus lietuvių kalba, kaip mes mėgstame sakyti — "žydiška”. Susikalbėti galima. Dukra 32 metų, augina sūnų, kuris į mudvi labai panašus, o taip pat ir į mano sūnų. Jei jiedu kada nors susitiktų, neatskirtum, taip panašūs.
Po trumpos pauzės ji tęsė toliau savo gyvenimo istoriją:
— Dabar pasakysiu, kodėl jūs manęs neatpažinote, kas man sudarė džiaugsmo. Aš gyvenau ir gyvenu didelėje nuodėmėje, nes išsižadėjau ir pardaviau dukterį. Tik mirtis tą mano širdies skausmą išgydys. Visos mano mintys apie dukrą sukasi. Ją dažnai sapnuoju. Po šešiolikos metų aš ją sutikau, nuvykusi į Waterburj. Eidama gatve pro mokyklą, sutikau iš gimnazijos einančią savo dukrelę! Atsimenu tik tiek, kad akyse sužibo žvaigždutės, ir aš atsibudau ligoninėje po operacijos. Aš bėgau per gatvę, kad į akis nesusidurčiau su Vitalija, ir mane partrenkė automobilis. Sužalojo galvą ir veidą. Po galvos operacijos laukiau didesnės veido operacijos. Tada man kilo mintis paprašyti, kad chirurgas pakeistų mano veido išvaizdą. Po atviro išsikalbėjimo jis sutiko ir taip padarė. Kai po operacijos nuėmė nuo veido visus tvarsčius, nė mano vyras neatpažino. Sako, kad pagražėjau ir pajaunėjau. O aš labiausiai norėjau, kad manęs neatpažintų duktė, kuri buvo taip į mane panaši, kaip du vandens lašai.
Atsigaivinusi keliais gurkšniais kavos, tęsė pasakojimą:
— Dukters patėviai mirė. Ji vėžiu, o jis iš širdies skausmo. Aš Vitaliją aplankau gana dažnai, nes Waterburyje yra mūsų vitaminų įmonės skyrius. Žinoma, tik gatvėje ar krautuvėje. Žinau, kur gyvena, tad dažnai ir sukinėjuosi aplink. Mirė ir abu Andriuliai. Buvusieji daržininkystės ūkio savininkai gyvena Kalifornijoje. Tad ir čia, į seną darbovietę atvykus, niekas manęs neatpažįsta. Dabar esu 62 metų. Rengiuosi išeiti į pensiją. Noriu susitaikyti su Dievu. Kiek aš kalbėjau dėl savo praeities su kunigais, su psichologais, visų atsakymai buvo skirtingi. Noriu paklausti ir šio mano gyvenimo aprašymo skaitytojus: kokia jūsų nuomonė? Ar aš turiu viską atvirai papasakoti savo vyrui ir sūnui? Kai įdukrino Vitaliją, prašiau naujus tėvus pasakyti, kad jos mama lietuvė ir katalikė. Patėviai prašė, tad dukters nelankyčiau, kol jie bus gyvi. jie abu buvo baptistai, labai uolūs savo religijos išpažinėjai. Ar aš dabar galiu savo dukrai pasakyti visą tiesą?
— O jei, išbraukusi 32 metus, grįžtum anas dienas, ką darytum? — paklausiau.
— Jokiu būdu neišsižadėčiau dukters. Nei už milijoną, nei už aukso rūmus! — atsakė pakeltu balsu.
— Ar tie 27 vedybinio gyvenimo metai buvo laimingi? — įsiterpė žmona.
— Ačiū Dievui, gražiai sugyvenau su vyru, užaugo šaunus sūnus, bet. . . išsižadėjusi dukters, praradau savo gyvenimo džiaugsmą. Aš norėčiau pasakyti visoms netekėjusioms mergaitėms, kad jeigu jau atsitinka tokia bėda, — gyvenkite ir susigyvenkite su ta bėda... Tada nepatirsite mano kančių, kurios buvo baisesnės už bet kokią bėdą. ..
Redaktoriaus nuomonė. Šio aprašymo autorius prašė, kad redaktorius parašytų savo nuomonę šiuo jautriu ir kebliu klausimu. Autorius ne kartą yra pasisakęs, jog šiuose šeimų problemų aprašymuose jis pakeičia daugelį aplinkybių, kad neišduotų aprašomųjų šeimų ir asmenų. Tad ir iš šio aprašymo neaišku, kurios aplinkybės tikros, o kurios pakeistos. Nuo to labai daug gali priklausyti ir atsakymas. Labai svarbu būtų žinoti, ar mergaitei buvo pasakyta, kad ji yra įdukrinta, ar ji žinojo, kad ją auginusieji nebuvo jos tikri tėvai, ar jai tikrai buvo pasakyta, kad jos tikroji motina yra lietuvė ir katalikė? Iš aprašymo atrodo, kad taip, bet paprastai, ką nors įsūnijant ar įdukrinant, taip nedaroma. Tad labai tenka abejoti šios aplinkybės tikrumu.
Smulkiai ir tiksliai nežinant visų aplinkybių, būtų protingiau patarti, kad viskas būtų palikta taip, kaip buvo iki šiol — niekam nieko nesakyti. Norėtume tik nuraminti motiną. Ji neturi savęs laikyti išdavike. Daug yra motinų, kurios dėl vienos ar kitos svarbios priežasties atiduoda savo vaikus įsūnyti ar įdukrinti. Tai negalima laikyti nuodėme. Motinai patariame apie tai daug negalvoti, nusiraminti ir atsiminti, kad už savo buvusias klaidas jau pakankamai atkentėjo ir atsilygino. Dievas jos už tai tikrai neteis ir nesmerks.