ANDRIUS VALEVIČIUS. S.J.

     Vasara — karšta ir tvanku. Prislėgta žmogaus egzistencija. Skubančios kulnys kaukši ant įkaitinto, dulkėto šaligatvio. Automobiliu banga ūžtelia, susikemša, susigrūda ir vėl trumpam pranyksta. Iš visų pusių matyti tiktai kojos, skubančios kojos. Žmogus eina, giliai galvą nulenkęs, kažkas ir jam skamba ausyse. Jo mintys skuba, nervai įtempti, galva plyšta, kantrybė palaužta, prakaitas pila, viską mato pro ūkus, tvanka dusina. Ir skamba ausyse.

     Trinktelia durys, didelės, sunkios geležinės durys. Ir nebematydamas tų durų, jis atpažįsta, kas įvyko. Jam nereikia jų matyti, pats trenksmas, kuris vien šitom durim priklauso, yra jam pažįstamas, kažkada buvęs net ir gerai pažįstamas. Jis pakelia savo nuliūdusią sunkią galvą ir regi: akmuo — ir skamba ausyse.

     Akmuo, kažkoks nesuprantamas. Labai paprastas ir labai nepaprastas — šaltas, kietas, tylus ir sunkus. Nežiūrėdamas šių nejaukių kokybių, vis tiek žmogus nori prie akmens glaustis, už jo slėptis, nes akmuo teikia ramybę ir apsaugą. Jis yra pačios žemės pagrindinis pradmuo. Žmogus jame randa jėgą ir pastovumą. Jis yra skaitęs Senąjį Testamentą, kad dažnai akmenyje yra vaizduojamas Dievo artumas. Jis yra skaitęs, kaip nusilpęs ir išvargęs Jokūbas ant akmens rado poilsio savo nuliūdusiai galvai. Ir mūsų žmogus regi: akmuo prasideda nuo žemės ir kyla aukštyn, aukštyn — ligi dangaus. Jis stengiasi išvysti smailą viršūnę, bet stiprūs akinantieji saulės spinduliai padaro vaizdą neryškų. Ašarotos akys vėl krenta žemyn. Skambėjimas ausyse didėja, didėja ir garsėja. Jis vėl pakelia galvą. Balandžiai sklandžiai varstosi, kyla, krenta, nardo tarp saulės spindulių, skambėjimo lydimi. Šis vaizdas, šis skambėjimas jį užburia. Bet akmuo stovi; tvirtas, pastovus, kantrus, ramus, galingas, mirgančios aplinkos nepaliestas. Žmogus eina prie iškilmingų katedros durų ir įeina vidun, žiūrėdamas, stebėdamas, suklusdamas. Pasaulio triukšmas nyksta — vėsu, lengva kvėpuoti. Lieka tik skambėjimas ausyse, daug artimesnis, pažįstamesnis, paguodžiantis.

     Kolonos, suolai lydi jo žvilgsnį priekin. Daugelis nepažįstamų šventų asmenų žėri iš abiejų pusių, dešinėje ir kairėje, vitražuose. Jie žvelgia priekin, susijaudinę, tarsi regėtų kažką netikėta, stebuklinga. Žiūri nustebę altoriun. "Sakykite man..prabyla jis jiems ir nežino, ką daugiau sakyti. Sustingsta, kaip paraližuotas. Bet jie neatkreipia į jį jokio dėmesio. Čia yra Kitas, kuris jį pridengia savo šešėliu. Skambėjimas aštrėja, virsdamas giedojimu. Taip, jis dabar aiškiai atpažįsta tą skambėjimą. Mūsų žmogus paskendęs, tarsi būtų kitame pasaulyje, sunkiomis kojomis prislenka prie suolo ir atsisėda. "Iš kur tas giedojimas? Iš kur tie virpantieji jautrūs balsai?” Klausia savęs, ar nebūtų sapnas. Ar nebūtų jam taip, kaip į-vyko Jokūbui — ypatingas sapnas; sapnas, kuris jį jungia su Dievybe? Savo sapne Jokūbas regėjo kopėčias, siekiančias dangų. Tiesioginis ryšys tarp žemės ir Dievo, ir Dievas pats yra kopėčių viršūnėje, ant jų pasirėmęs ir jas laikąs. O kopėčiomis užžengia ir nužengia Dievo angelai. Nužengdami žemyn, jie teikia žmonėms Jo patarimus ir pagalbą. Jie primena Jo nuolatinį rūpestį savo kūriniais. Užžengdami jie neša žmogaus troškimus ir maldas prie pat Dievo sosto. Taip, sapnas, bet sapnas, kuris gimė visiškai savaime, kildamas iš jo pačios širdies: netikėtas, nelauktas, neapmąstytas, bet ano Kito įžiebtas. . . Žmogus trina išvargusias savo akis. Pirmą kartą gyvenime jis tikrai suvokė ir prabilo: "Iš tikrųjų Viešpats yra šitoje vietoje, ir aš nežinojau... Čia ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai” (Pr 28, 16-17).

• Apie 6 milijonai afrikiečių kasmet tampa krikščionimis. Net apie 70% Afrikos katalikų vyskupų yra vietiniai — negrai.