ŽMOGAUS GYVENIMO PRASMĖ — TAPTI VIS PANAŠESNIU Į DIEVĄ

A. MAURAGIS

     Šiais laikais, kada visų tikėjimas labai sumenkėjęs, o kai kurie jo visai neturi, gyvenimo prasmės klausimas kaip ir neegzistuoja. "Vis tiek nesuprasime”, ne vienas numoja ranka. Bet ar iš tikrųjų žmogaus gyvenimo prasmės klausimas yra žmogui toks nesuprantamas? Jei tai būtų tiesa, kad žmogus negali suprasti savo gyvenimo prasmės, tada žmogaus gyvenimas taptų beprasmis. Priėmus tokią pažiūrą už tiesą, žmogus taptų nieko nevertas sutvėrimas. Tada turėtų išnykti ir tikėjimas, ir humanizmas, ir bet kokios žmogų idealizuojančios idėjos.

     Žmogus, kaip gyvulys ar kaip daiktas, neturintis jokios aukštesnės vertės, gali būti išnaudojamas kitų stipresnių veiksnių, gali būti išjuokiamas ir sunaikinamas. Vienintelė realybė, valdanti pasaulį, tampa jėga, ir nebėra pagrindo jai priešintis. Tada ne tik žmogus, bet ir pasaulis ir bet kokia idėja netenka prasmės. Tokia pasaulėžiūra veda žmoniją į susinaikinimą. Ant tokios platformos ir stovi šių dienų "pažangieji” bedieviai.

     Juokingas yra žmogus, kai nieko didesnio ir vertingesnio nemato už save patį. Tokia narciziška puikybe apsigaubęs, žmogus nežino, kas jį pašaukė gyventi ir koks jo gyvenimo tikslas. Tokiais dalykais jis visiškai nesirūpina. Save jis laiko agnostiku, ir to jam užtenka.

     Svarstant gyvenimo prasmės klausimą, yra labai svarbu žmogui suprasti, kad ne savo noru ir valia yra į šį pasaulį atėjęs ir ne savo valia iš jo išeis. Nieko ateidamas neatsinešei ir nieko neišsineši. Viskas, ką tu turi, yra ne tavo, nors tu ir tariesi esąs savininkas. Tavo paties įstatymai tau nuosavybės iliuziją sukūrė, kurią tu pasisavinai kaip tiesą ir kurioje ieškai gyvenimo prasmės.

     Jei žmogus gerai suprastų šią tikrovę, jis taptų visai kitu žmogumi, taptų tikrai tikinčiu. Be Dievo žmogus tampa beviltiška menkyste.

     Gyvenimo prasmės klausimas yra pats svarbiausias tikinčiam žmogui, nes tik jį gerai suprasdamas gali siekti savo tikslo ir būti sąmoningas krikščionis. Deja, skaitydamas katekizmą, tokio aiškumo aš pasigendu. Į klausimą, kam gyveni šioje žemėje, katekizmas duoda tokį atsakymą: "Šioje žemėje gyvename tam, kad Dievą pažintume, jį mylėtume, jam tarnautume ir pagaliau gyventume su juo amžinai” (plg. Katalikų katekizmas, vertė kun. P. Manelis). Man atrodo, kad šis aptarimas nėra paimtas iš Apreiškimo, bet teologų sukurtas. Šis aptarimas sako, kad žmogus yra sutvertas būti Dievo tarnu. Geri tarnai įeis į dangaus karalystę, o blogi ne. Žinoma, to neigti negalima, bet man atrodo, kad Apreiškimas kitaip šį klausimą nušviečia.

Apreiškimas sako, kad Dievas sutvėrė žmogų panašų į save. Tai yra didžiausia dovana žmogui. Tai yra be galo didelė privilegija būti panašiam į Dievą. Ar mes tai suprantam, ar apie tai pagalvojam? Apie tai turbūt žmogus yra mažiausiai svarstęs ir galvojęs. Iš tikrųjų žmogaus panašumas į Dievą yra žmogaus esmė ir gyvenimo tikslas — laimė ir čia, ir amžinybėje. Niekas negali būti laimingesnis ar labiau išaukštintas, kaip tas, kuris yra panašus į Dievą. Tai yra viskas, ko žmogus gali norėti ir kas geriausio gali būti jam suteikta.

     Tas žmogaus panašumas į Dievą buvo suterštas gimtosios nuodėmės. Tačiau čia nėra neatitaisoma tragedija. Kristus mums užpelnė galimybę vėl tą panašumą atgauti ir jį didinti. Bažnyčia Didžiojo šeštadienio liturgijoje nuodėmę vadina "felix culpa” (laiminga kaltė), nes ji buvo proga ateiti Išganytojui. Žmogus nusidedamas parodė, kad jis yra laisvas, galįs pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Laisva valia tai ir yra ta didžioji Dievo dovana, kuri žmogų daro panašų į Dievą. Kiti tvariniai laisvos valios neturi.

     Žmogus, blogai panaudodamas savo laisvę, nusidėjo, sudarkė savo panašumą į Dievą, bet jis gali vėl laisvai pasiryžti grįžti prie Dievo ir savo pastangomis nuolat didinti savo panašumą į jį.

     Tas panašumas į Dievą nėra žmogui prievarta primestas. Žmogus gali jį priimti arba atmesti. Jeigu Dievas nereikalautų iš žmogaus pastangų tam panašumui priimti ir išlaikyti, tai šis pasaulis mums būtų nereikalingas. Mes galėtume būti dori ir skaistūs kaip angelai, be jokių savo pastangų. Bet ne toks yra žmogaus gyvenimo tikslas. Dievas leido pačiam žmogui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Dievas nepaliko žmogaus be galimybės pačiam susigrąžinti panašumą į Dievą. Jis padarė viską, kad žmogus galėtų grįžti į Dievo panašumą, tačiau laisvės žmogui negalėjo panaikinti, nes laisvė priklauso dieviškajai esmei, kitaip žmogus nebūtų panašus į Dievą.

     Kristus mums paliko palyginimą apie talentus (Mt 25,14-30). Ten jis sake: "Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną — kiekvienam pagal jo gabumus — ir iškeliavo”. Toliau Kristus pasakoja, kas atsitiko, kai grįžęs šeimininkas pareikalavo apyskaitos. Pirmieji du tarnai atėjo ir, grąžindami talentus, pridėjo uždarbį — palūkanas. Šeimininkas pagyrė ištikimus tarnus: "Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius”. Prisiartino ir tas, kuris talentą buvo užkasęs į žemę. Tada šeimininkas jam sakė: "Tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi”.

     Šis pamokantis palyginimas mums atskleidžia žmogaus gyvenimo prasmę. Dievas nori, kad jo duoti talentai būtų naudojami, o negulėtų užkasti žemėje. Dievas nori, kad žmogus pats savo pastangomis siektų tobulėjimo — būti vis panašesniu į Dievą. Tie bus laimingesni, kurie bus arčiau Dievo, o arčiau bus tie, kurie bus labiau į jį panašūs.