Spausdinti

BALANDŽIO MĖN. 30 D.

     Kiekviena kelionės diena vis kuo nors įdomesnė ar ypatingesnė už praėjusią, bet ši turbūt nukonkuruos visas: važiuojam per Sinajaus pusiasalio dykumą! Jau vien už tai didelis ačiū tėvui Vaišniui, kad sukombinavo tokį nepaprastą maršrutą.

     Iš Cairo išvykom pora valandų vėliau, negu buvo numatyta. Kelionių agentūra nežinojo, šoferis pramiegojo ir t.t., ir t.t. Mes sėdėjom "Piramidžių” kieme ant lagaminų, paskutinį kartą žiopsodami į Cheopsą. Bet mūsų vargšai vadovai nervinosi ir spirgėjo, tartum ant keptuvės.

     Dabar jau visi esame nurimę, atlyžę ir patogiai atsilošę, nes galų gale važiuojam. Toli pasiliko triukšmingas, dulkinas, egzotiškas nepamirštamas Cairo! Be to, mums ypač linksma, kad atsirado mūsų "paklydė-lė” ponia Ida. Niujorke prarasta ir apgailėta, pagaliau mus pasivijo.

     Negaliu atsistebėt mūsų vyresnio amžiaus žmonėmis. Kiek jie turi energijos, kiek keliavimo ugnies, ištvermės ir noro! Kad ir ponia Ida. Pametusi pasą ir nebegalėjusi iškeliaut kartu su ekskursija, nepasiliko liūdėt namie, bet išsiėmė naujus dokumentus ir pasivijo mus kitoj "svieto pusėj”. Ar ne tiesa, kad gyvenimas prasideda nuo 6o?

     Mūsų kelias veda į Ismailia prie Sueso kanalo, netoli Raudonosios jūros. Aplink jau beveik dykuma. Vėjas siaučia pro atvirus langus. Darosi net vėsu. Pravažiuojam daugybę kariuomenės stovyklų. Tai palapinių ir barakų miestai, pilni besimankštinančių, bežygiuojančių kareivių. Tvarkingos uniformos, šautuvai, džypai, sunkvežimiai... Esu atpratusi matyti kariuomenę paruošty, ir darosi nejauku. O juk visa vaikystė Europoje prabėgo, stebint tokius, tada savaime suprantamus, vaizdus.

     Po smėlynų ir kareivinių monotonijos — žalsva vandens juosta — Suesas! Vėl viena ypatinga vieta, pagaliau išlipusi iš negyvų geografijos vadovėlių puslapių!

     Ant Sueso kranto išsikraunam visą mantą: kelsimės per kanalą ir toliau keliausim kitu autobusu. Ir mus, ir mūsų bagažą apspinta būrys vaikų. Viens per kitą jie siūlosi panešt lagaminus, traukia juos iš eilės ir, net po du užsikėlę ant galvų, svirduliuoja į krantinę prie kelto. Geraširdės mūsų ponios užpuola kartu važiavusį kelionių agentūros atstovą: kaip galima išnaudot tuos mažus berniukus? Jie per jauni dirbt tokį sunkų darbą! Atstovas nejaukiai šypsosi, trauko pečiais.

     "Jie taip papratę, madam! Jie užsidirba, madam! C’est la vie!”

Per Sinajaus dykumas.    N. Jankutės nuotr.

     Keltas per Suesą toks, kaip ir per Nilą — Ramzio laikų — girgžda, braška, o gal ir vandenį praleidžia... Tačiau keleivių pilnutėlis. Įlipu ir abstulbstu: prieš mane ant suolo visa eilė beduinių! Po juodais šydais oranžinės ir auksinės, glaudžiai galvą dengiančios, kepuraitės; oranžinėm ir geltonom juostom apsiuvinėtos juodos suknios, o vėjo nugairinti tamsūs veidai pridengti keistais šydais. Nuo kepuraitės per vidurį kaktos kabo plonas tinklelis, dengiąs nosį, burną ir kaklą. Ant jo prisiūti auksiniai pinigėliai. Su vėjo pūstelėjimu ar galvos krustelėjimu švelniai skamba ta nuostabi puošmena, patraukdama akį.

     Žiūriu į dykumų dukras, ir mano veidas turbūt rodo tokį nustebimą, kad jos ima tarpusavy kuždėtis, juoktis ir rodyt į mano kelnėtą figūrą. Man jų šydai su pinigėliais, joms mano vyriška apranga — nesibaigiančios nuostabos šaltinis. "Orient und Okzident wird sich niemals treffen” (Rytai ir Vakarai niekad nesusitiks), sakė Goethe. Susitikt susitinka, tik prasilenkdami — du keisti, nesuderinami pasauliai.

     Suesą perplaukėm labai greit, nors jis daug platesnis, negu įsivaizdavau. Ir jo vanduo grynas, žalsvai mėlynas, ir balto smėlio krantai ramūs, poilsingi, tartum kokio kurorto. Sunku įsivaizduot, kad nuo šio kanalo iškasimo čia įvyko jau daug kruvinų kovų, mažesnių ir didesnių karų ir kad šis ramus vaizdas labai apgaulingas. Virš tų žalių vandenų kabo neatslūgstančios įtampos debesys, kaip pritvinkus votis.

     Kitą krantą pasiekę, bandom fotografuoti iš kelto lipančias beduines. Bet jos nesileidžia: piktai erzėdamos, mosikuoja rankomis ir nusisuka. Vienu momentu jau galvojau, kad jos apmuš Ireną, kuri, nepaisydama piktų gestų, smarkiai "šaudė” savo foto aparatu.

     Mažieji bagažo nešikai vėl prisistato. Vienas kitą stumdydami, jie velka mūsų lagaminus iš kelto į autobusą ir dar gauna "ausų” nuo agentūros atstovo. Tai pamatę, ponios Jadvyga ir Alfa nebeišlaiko ir rimtai apibara tą žmogėną ir visus aplink stoviniuojančius arabus. Motiniškai susirūpinę, savo užkandį, skirtą kelionei per dykumą, jos išdalina apspitusiems berniūkščiams. Tie išdrasko dėžutes, griebdami saldainius ir pyragaičius, bet duonos-sūrio-mėsos sumuštinius meta į smėlį. Ne prie tokio "bakšiš” vaikai pripratę. Ne duonos alkis jų problema. .. Mūsų vakarietiškas rūpestis Sueso vaikais prašovė pro šalį...

     Už Ismailia miestelio pasukam į šiaurę iki EI Qantera, o nuo ten į rytus — į dykumą! Nors žemėlapy kelias eina Viduržemio jūros pakraščiu, bet iš tikrųjų jis tolokai nuo kranto, ir ilgą laiką vandens visai nematom. Penkios valandos — tik saulė, smėlis, vėjas ir siauras, vietomis užpustytas kelias. Smėlis čia baltas, smulkus, stipraus vėjo nešiojamas čiuožia skersai kelio, tartum pustomas sniegas. Esam tikroj dykumoj. Didelės ir mažos kopos — sustingusiu bangų goža — kiek akis užmato! Retkarčiais pravažiuojam oazes: iš baltos smėlio jūros kyšo pilkai žalsvas pasišiaušusių palmių šepetys. Pravažiuojam ir beduinų gyvenvietes, geriau sakant, stovyklas, kur nurudusių palmių šakų lapinė ar keli lankstytos skardos lakštai sudaro laikiną užuovėją ir šešėlį nuo saulės. Pakelėj dažnai matom vandens statines, kurias beduinams atveža valdžios sunkvežimiai. Aplink jas zuja apiplyšę vaikai, nešini plastikiniais vandens buteliais, guli melancholiški kupranugariai, šokinėja juodų ožkų būriai.

     Išskyrus plastikinius butelius ir skardines užuovėjas, čia viskas kaip buvo Mozei klajojant. Ne, ne viskas. Užmiršau paminėti tankų, džypų, sunkvežimių, pabūklų skeletus, kyšančius iš kopų, riogsančius pakelėj, lyg dinozaurų kaulus. Tai 1967 metų Šešių dienų karo palikimas. Kas jį laimėjo? Turbūt niekas, nes 1967-tųjų mūšius sekė 1973-jų, o tuos vėl kiti, ir taip, atrodo, čia įvyks dar daug kartų. Sinajaus dykuma tartum sutverta buferiu tarp Egipto ir Izraelio. Smėlin gali susigert daug kraujo; keliaujančios kopos gali lengvai palaidot didžiausių karų žymes...

Keliamės per Suezo kanalą.  N. Jankutės nuotr.


     Važiuojam ir važiuojam. Saulė, vėjas ir smėlis. Balta monotonija hipnotizuoja. Pamažu tyla mūsų pašnekesiai ir politinės diskusijos. Sumuštiniai suvalgyti, o vandenį geriam mažais gurkšniukais. Pradeda merktis akys ir linksėt galvos. Kažkas pusbalsiu dar šnekučiuoja, kaip buvo Lietuvoj. .. Ir mano akys apsunko, bet negaliu jų atitraukt nuo prabėgančio vaizdo: ant baltos kopos juodais šydais susisupus beduine varosi būrį ožkų. Maži juodi ožkiukai spardosi po smėlį, tartum pasakų kipšiukai. Nieko žalio aplink. Tik juoda ir balta. Tik saulė, smėlis, vėjo žaidimas juodoj skaroj ir begalinė erdvė!

     Autobusas kresteli ant smėlio slenksčio. Kažkas prie lango nubunda ir sako kaimynui: "Žinai, visai ne kaip Tauragėj. .

     Staiga tolumoj pradeda judėti kopos. Ne, tai ne kopos, o bangos! Viduržemio jūra! Vis artyn ir artyn į pajūrį krypsta mūsų kelias. Dabar jau važiuojam tartum milžinišku paplūdymiu. Pučia vėsus vėjas. Putotos bangų keteros dūžta į smėlį. Kaip būtų puiku sustot ir išsimaudyt!

     Artinamės prie EI Arish — Egipto-Izraelio sienos, kuri dalina Sinaujaus trikampį per pusę. Kelias labai išgražėjo. Tai garsusis Via Maris, besivingiuojąs jūros pakraščiu per palmių miškelius, kopas, pro vasarnamius ir gėlynus.

     Pasiekiam muitinę prieš pat uždarymą. Ryt penktadienis, šventoji mahometonų diena, kuri čia iš tikrųjų švenčiama ir yra poilsio diena (nejauku pagalvojus, kas pasidarė iš krikščionių sekmadienio...) Dar 15 min., ir būtumėm pasilikę nakvot dykumoj. Dabar pereinam muitinę rekordiniu greičiu: nekratyti, neklausinėti, neapžiūrėti.

     Nuo muitinės sienos žvelgia į mus liūdnas prez. Sadat veidas. Nepavydėtina jo aukšta pozicija, sunkus jo darbas, kaip Cheopso piramidė. Ypač jei Sadat yra teisingas žmogus ir turi šiek tiek idealizmo.

     Salaam Aleikum, Egipte! Nėra žodžių apsakyt, kaip man čia viešėti buvo įdomu! Niekada nepamiršiu!

     Izraelio pusėje mus pasitinka susirūpinęs naujas vadovas.

     "Žmonės, kur buvot pradingę? — klausinėja jis, — mes čia jūsų laukiam nuo ryto!”

     Ir Izraelio muitinė praleidžia mus be ilgų ceremonijų. Vėl patogus, naujas autobusas, ir vėl pirmyn per antrąją Sinajaus pusę.

     Mūsų šoferio vardas Abraomas, o vadovo — Jamil, t.y. Jokūbas. "Vadinkit mane Džimi, taip lengviau”, sako jis.

     "Kažin, ar jie žydai, ar arabai?” — įdomaujasi tėvas Vaišnys ir paklausia Džimį, iš kur jis į Izraelį atvykęs. Tas išplečia akis. "Aš gimiau Jeruzalėj”, — trumpai atsako, nepatenkindamas mūsų smalsumo.

     Džimis viduramžis, kresnas; juodi plaukai, žilstelėję paausiuos; nosis kumptelėjus. Angliškai jis kalba sklandžiai ir atrodo labiau simpatiškai, negu semitiškai.

     Saulė rieda vakarop, o mes riedam garsiąja Gazos juosta. Nors čia ta pati Sinajaus dykuma, bet į dykumą nebepanaši. Su kiekvienu kilometru žalumynai gausėja, smėlynai mažėja ir visai pradingsta po abrikosų ir apelsinų sodais, daržovių laukais ir didžiuliais gėlių šiltadaržiais. Sunkus darbas ir kietas noras žūt būt išsilaikyti, plius gausi finansinė parama net dykumą paverčia žaliu sodu. Tas sodas greit atiteks egiptiečiams. Izraelis Gazos juostą, pagal sutartį, turės grąžint Egiptui 1982 m. Džimis tą faktą pamini be komentarų.

     Artėjant į Tel Aviv, kelias platėja, įsilieja į geltonom šviesom apšviestą keturių linijų greitkelį ir sukinėjasi išvažiavimų rampomis. Žalios lentos skelbia miestų vardus ir kilometrus.

     "Tai ką, grįžtam iš Sandūnų Čikagon?” — į tuos kelius dairydamasis, juokauja Vytautas.

     Tel Aviv pasiekiam tik prieš 11-tą val. Aplink šviesos, krautuvių vitrinos, daugiaaukščiai viešbučiai. Tel Aviv šio šimtmečio miestas. Čia, kur kiekviena vietovė siekia biblinius laikus, jis dar neturi istorijos.

     Apsinakvojam moderniam viešbuty, vardu Dan. Už langų ošia Viduržemio jūra. Beveik po 12-kos valandų kelionės per Sinajų, puošniam viešbučio restorane valgydami upėtakius, šviežius agurkus ir braškes, jaučiamės jei ir ne mums pažadėtoj žemėj, tai bent verti pažadėto poilsio ištaiginguose kambariuose.

Iki kito laiško.

Jūsų Nijolė