Spausdinti

     Jeigu 1944 m. spalio 7 d. netoli Žemaičių Kalvarijos granatos skeveldra nebūtų nutraukusi jaunos Vytauto Mačernio gyvybės, tai šių metų birželio 5 d. jis būtų atšventęs 60-tąją savo amžiaus sukakti. Tik 23 metus jis išgyveno, bet lietuvių literatūros istorijoje spėjo įamžinti savo vardą, kaip vienas gabiausių mūsų poetų. Jo sukaktį šiais metais mini ir Lietuvoje, ir čia, išeivijoje. Ir mes norime Vytautą Mačernį paminėti, įdėdami kelis jo eilėraščius.

*  *  *

Savo sielą, kaip alkaną žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegul ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkaut ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tą panterą plėšrią ir laukinę.

Kūno narve ji nervingai vaikšto,
Amžinybės sau, kaip grobio, geisdama.
Ilgis saule nužertųjų aikščių.

Kad galėtų, nemirtinga ir laisva,
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.

*  *  *

Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus
 -
Tavimi ir viskuo nusivylus.

Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.

Vėl dalykai niekingi patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.

Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu, . .
Nors. Tikrai nemeluotai turiu
Sielą, liūdną, skausmingą ir gilią.

*  *  *

Pasiilgau savo mylimos dukrytės,
Ji vadinasi Naktis

Jos plaukai tamsūs, ant akių užkritę,
Kaspinukais papuošti.

Mano kambarin jinai ateina tyliai,
Nusiteikusi rimtai.
Tėte,- sako ji,tave be galo myliu.
Tiek,
ir išskečia rankas.Matai?

Pabučiavusi veidan,
Žiūri į mane. . . staiga sušunka:
Ką? Skaitysi knygą man?

Mylimos dukrytės nematai?
Ir, sumaišiusi knygas, pasprunka,
Krykšdama ir sukdamos linksmai.

*  *  *

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios Žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.