Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Artėjant arba prasidedant gruodžiui, ateina šventasis advento metas. Daugelyje šalių bažnyčios tada pasipuošia jo simboliu — dailiai nuo lubų pakabintu vainiku su keturiomis žvakėmis, tartum pranešti, kad už keturių savaičių ateis džiugus Kūčių vakaras ir Kristaus gimimo šventė. Šis advento vainikas bažnyčioje, kur mūsų dvasia atsiskleidžia mąstymui, gali jai nemaža pasakyti.

     Kai tokiu būdu mąstydami į vainiką žvelgiame, matome, kad jis vaizduoja ir Dievą, ir žmogų, ir daiktus. Dievą vaizduoja tuo, kad vainike, kuris apskritas, mes nematome nei galo, nei pradžios — kaip Visagalyje, kuris visada buvo, visada bus, kuriame nėra nei praeities, nei dabarties, bet visa apimta vienos džiugios, niekada nesibaigiančios dabarties. Toliau, vainikas vaizduoja mus pačius. Būdamas apskritas, aprašė ratą: iš vienos vietos prasidėjęs, vėl į tą pačią vietą grįžo. Gal ne taip yra ir su mumis? Mes esame išėję iš Dievo rankų ir po šio žemės gyvenimo vėl esame skirti pas jį grįžti. Pagaliau vainikas vaizduoja ir mus supančius gamtos bei pasaulio daiktus. Vainikas gražus. Bet tai, iš ko jis padarytas, — lapai, šakutės, žiedai, — nesusirišo įjį patys, o buvo nuskinti ir surišti vainiką pynusių rankų. Taip yra ir su daiktais, kurie mus supa: jie atsirado ne patys, kaip klaidingai teigia Dievą neigiantys ateistai, bet buvo padaryti Kūrėjo rankų.

     Gal todėl, kad vainikas savo pavidalu ir kilme toks prasmingas, jis žmonių pasirenkamas išreikšti savo kilniausiems vidiniams jausmams. Bene svarbiausia, vainikas jiems reikšti naudojamas trimis atvejais: puošiant, gerbiant ir bebaigiant.

     Viena, vainikas naudojamas puošimui. Žiūrėk, mergaitė nueis į pievą ar šilą, kur auga lauko gėlių, tai jos pirštai ir imasi pinti vainiką, kurį deda

Lapkritys   Algimanto Kezio, S.J., nuotr.

sau ar draugėms ant galvos puošimuisi. "Vainikėlį pyniau, ant galvelės dėjau”, dainuoja liaudis. Vainikais šventiškomis progomis puošiamos menės, salės, pastatai. Savaime aišku, vainikas, mūsų šalyje iš rūtų, puošia jungtuvių dieną jaunąją. Antra, vainikas naudojamas gerbimui. Čikagos Jauni mo centro sodelyje įvairiomis minėjimo  progomis padedamas vainikas prie laisvės kovų paminklo pagerbti žuvusiems už mūsų tėvynę. Panašiai parodome pagarbą savo brangiems asmenims kapinėse. Laurų vainiku nuo senovės buvo pagerbiami pasižymėję rašytojai, ypač poetai. Trečia, vainikas naudojamas baigimui. Lietuvoje, baigus statyti namą, kai viršuje jau būdavo sudėti gegnės ir grebėstai, ant karties darbininkai iškeldavo vainiką. Ankstyvesniais laikais, kai būdavo švenčiamos rugiapjūtės pabaigtuvės, darbininkai pareidavo namo su daina ir iš rugių varpų nupintu vainiku. Vainiko ryšys su baigimu tiesiog įsiaudęs į žmonijos priežodžius. Romėnai sakydavo: Finis coronat opus — pabaiga vainikuoja darbą.

     Adventas, kaip pats žodis sako, reiškia atėjimą — Dievo žadėtojo Mesijo. Senojo Testamento žmonės laukė Kristaus ateinant į žemę. Naujajame Testamente, kadangi Kristus į žemę jau atėjo, advento metu laukiame arba, tiksliau, žadiname savyje ilgesį, kad Kristus giliau ateitų į mūsų gyvenimą. Advento vainikas, kaip sakyta, vaizduoja mus pačius. Todėl jis gali mums patarti, kaip Viešpačiui Kristui leistina giliau į savo gyvenimą ateiti — pagal anuos tris tikslus, kuriems vainikas naudojamas.

     Viena, sakėme, vainikas naudojamas puošimui. Ar norime, ar ne, mes savo veiksmais, žodžiais, mintimis ir planais piname savo gyvenimo vainiką. Todėl advento metu nebloga pažvelgti, ar į tą mūsų gyvenimo vainiką neįsipina visokių negražių žabų, stagarų, šiaudų, virvagalių, trumpai, kokio nors laužo ir griozdo, kuriems vainike ne vieta, nes jį darko, gadina puošnumą.

     Antra, sakėme, vainikas naudojamas gerbimui. Aišku, reikia žiūrėti, kad vainike nebūtų, kas jį bjauroja. Bet to neužtenka. Vainiko vertingumą nustato ne tai, ko jame nėra, bet jame esančios gėlės ir žalumynai. Kitais žodžiais, svarbu ne tik vengti to, kas bloga, bet ir daryti daug gerų darbų. Advento metas yra gera proga ryžtis jų į savo gyvenimo vainiką įpinti kiek galima gausiau, kad būtų kiek galima daugiau pagerbtas Dievas, pagal gražų mūsų Atpirkėjo linkėjimą Kalno pamoksle: "Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.

     Trečia, sakėme, vainikas naudojamas baigimui. Žinome, kad daug kur kas daryti nebaigta. Taip yra ir su atpirkimo darbu, kuris Kristaus žemėje dar nėra baigtas, bet tebetęsiamas. Šiam savo darbui tęsti — didžiai mūsų garbei — jis imasi talkon žmones. O buvo ir tebėra atperkama kentėjimu. Todėl advento metu gera pažvelgti, kaip mes savo gyvenime pasitaikančią kančią priimame. Jei į mūsų gyvenimo vainiką Dievo pirštai tarpais nepašykšti įpinti kentėjimo, stenkimės prieš tas kančios gėles nespurdėti, o jas priimti, nes ko gera aname pasaulyje pamatysime, kad iš visų kitų tame mūsų gyvenimo vainike šios buvo vertingiausios.