KĄ GALVOTI APIE VELNIĄ?
Mielas Kunige Redaktoriau,
Parašiau erezija atsiduodantį straipsnį, bet ne ereziją. Apie velnius ne tik teologinėje literatūroje nebekalbama, bet nekalbama nė bažnyčiose. Velnias, mano nuomone, buvo suasmenintas blogis, daugiau nieko, Tos sąvokos turėjo kitą reikšmę, negu mes dabar suprantame. Juk ir pasaulio sukūrimą dabar mes kitaip suprantame, negu jis buvo suprastas anais laikais. Daug dalykų turėtų būti kitaip interpretuojama, jei norime, kad tikėjimas būtų suprantamas šių laikų žmogui. Aš nenoriu būti eretikas, jeigu manote, kad mano straipsnyje yra kas nors eretiška, tai pataisykite — aš dar kartą apsvarstysiu šias tiesas.
Perskaičiau Aniceto Tamošaičio, S.J., straipsnį “Velnias traukia Dievo vežimą” (š.m. birželio mėn. numeryje) ir labai pasipiktinau, kad jis į Dievą ir į šėtoną žiūri kaip į du partnerius, žaidžiančius šachmatais, kur vieną kartą vienas laimi, kitą kartą kitas, o pasaulis ir žmogus dėl to kenčia. Man atrodo, kad Dievas, Tamošaičio pavaizduotas, yra beširdis tironas. Jo panaudotas pavyzdys apie popiežiaus vežimą traukiantį šunelį, vardu Šėtonas, yra visiškai ne vietoje. Juk tas šunelis nėra joks blogio simbolis nė pats blogis, tai kodėl jį tik dėl vardo tokiu laikyti?
Tie seni teologai visiškai nesupranta nei Evangelijų esmės, nei žmogaus dvasios gelmės; kartoja senas tezes, nežinodami, kur ir kaip jas pritaikyti, ir galvoja, kad apaštalauja. Nuo tokio apaštalavimo sklinda tik bedievybė.
Jūsų A. Mauragis
A. TAMOŠAIČIO ATSAKYMAS
Dr. Mauragis atrodo susipažinęs su naujųjų teologų mokymu. Būtų sveikintina, kad įsigytų žinių pateiktų ir “Laiškų lietuviams” skaitytojams. Žinoma, ką nors teikiant, reikėtų nepašykštėti argumentų, kuriais tas mokymas remiasi, nes vien mokymo naujumas dar toli gražu nereiškia jo sveikumo. Atvirkščiai, šv. Paulius įspėja, jog metimasis į naujybes kaip tik ženklina, kad sveikas mokslas žmonių braukiamas šalin. “Ateis toks laikas, — sako jis 2 Tim 4, 3-4, — kad žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms”.
Maritenas, vienas šviesiųjų mūsų amžiaus krikščionijos mąstytojų, Garonos kaimiečio veikale po II Vatikano susirinkimo vykusiai nurodė, kad toks laikas dabar tikrai atėjęs. Beje, savo Istorijos filosofijoje jis nepagaili minties, kad pasaulio istorijos vyksme ryšku, kaip velnias prieš savo norą tarnauja Dievo planams. Nejaugi ir tokio kalibro vyras būtų skirtinas prie atgyvenų?
A. Tamošaitis, S.J.
REDAKTORIAUS ATSAKYMAS
Malonu, kad A. Mauragis domisi teologiniais klausimais ir net spaudai pateikia savo svarstymus, nepretenduodamas į neklaidingumą. Jo minėto straipsnio nespausdiname, nes pagrindinę to straipsnio mintį jau yra išreiškęs ir A. Tamošaitis A. Mauragio cituotame straipsnyje. Štai ką jis ten rašė: “Nestinga žmonių, net krikščionių tarpe, kurie apie velnią girdėti nenori arba, apie piktąssias dvasias kalbant, klausosi šypsodamiesi, nes jų buvimą laiko pasaka. Bet kaip tada su Šv. Rašto vietomis, kur velnias minimas? Tiems žmonėms tai nesudaro problemos. Iš anksto išdidžiai žinodami, kad velnių negali būti, ir geriau už svarius teologus nusimanydami, kaip aiškinti Šv. Raštą, atsako, jog ten minimas velnias reiškia žemėje esantį blogį, bjaurumą, skurdą, kentėjimą, ligas ir panašius dalykus, tik jokiu būdu ne gyvas neregimas būtybes, apdovanotas protu ir valia” (187 psl.).
Bažnyčia dar nėra atšaukusi savo iki šiol buvusio mokslo apie angelus ir velnius. Netiesa, kad teologai savo raštuose ir kunigai bažnyčiose jau niekad jų neminėtų, tačiau tiesa, kad dabar jie minimi labai retai. O dėl ko juos turėtų taip dažnai minėti? Geriausia juos visai ignoruoti. Bet jeigu mes šiandien paneigsime velnių buvimą, tai rytoj reikės paneigti angelus, na, o paskui gal ateis eilė ir pačiam Dievui. Jeigu kokiu nors religiniu klausimu mums kyla abejonės, jeigu kokios nors tiesos nesuprantame, tai nebūtų protinga ją tuoj atmesti. Tikėjimas suponuoja ir tam tikrą abejojimą. Jeigu nebūtų jokio abejojimo, tai negalėtų būti kalbos apie tikėjimą. Tai jau būtų ne tikėjimas, o žinojimas. Juk argi man reikia tikėjimo suprasti, kad du ir du yra keturi?
A. Mauragio palyginimas šio klausimo su pasaulio sukūrimu čia ne visai tinka. Juk teologai jau ir seniau aiškino, kad tos šešios Šv. Rašte minimos pasaulio kūrimo dienos reikia suprasti kaip atskiri ilgi periodai, kurie galėjo tęstis tūkstančius ir milijonus metų. Velnias Šv. Rašte labai daug kartų minimas. Ten paminėti net keli atvejai, kai Kristus juos išvarė iš žmonių. Juk ir dabar net knygos rašomos apie velnių apsėdimus. Ar tai tikėti? Čia vėl tas pats tikėjimo ir abejojimo klausimas.
Nežinau, kaip A. Mauragis susidarė įspūdį, kad T. Tamošaičio atvaizduotas Dievas yra beširdis tironas. Man atrodo, kad iš jo minėto straipsnio negalima pasidaryti tokios išvados. O kai kalbama apie pavyzdžius ir palyginimus, tai reikia žinoti, kad jie būna daugiau ar mažiau pavykę, daugiau ar mažiau tinkami, bet jų niekad nereikia imti visiškai pažodžiui. Pavyzdys ar palyginimas nėra tapatybė su norimu įrodyti ar paaiškinti dalyku, bet tik analogija.
Savo laiško pabaigoje A. Mauragis sako, kad nuo kai kurių tezių aiškinimo ar pritaikymo sklinda tik bedievybė. Deja, labai gerai žinome, kad yra žmonių, kurie, nesuprasdami kokios nors tikėjimo tiesos, numoja ranka į visą religiją ir nusigrįžta nuo Dievo. Tai nėra protingas elgesys. Kaip jau minėjome, tikėjimo klausimuose visuomet bus abejonių ir neaiškumų. Žinoma, kiek įmanoma, reikia religiją studijuoti ir stengtis tuos neaiškumus pašalinti, bet jų visų niekuomet nepašalinsi. Kiekviename moksle yra neaiškumų ir paslapčių, tai dar daugiau religijos moksle, kur negalima tikėjimo tiesų įrodyti eksperimentais.
Norėčiau baigti linksmu pavyzdėliu. Man, gyvenant Italijoje, teko išgirsti dviejų vyrukų karštą ginčą apie Švenč. Trejybės paslaptį. Abudu susijaudinę diskutavo ir pagaliau vienas sušuko: “Tai kaipgi pagaliau — ar yra vienas Dievas, ar trys?” Tada kitas, kuris tų diskusijų klausėsi, labai šaltai pasakė: “Na kogi, vyručiai, jūs čia taip jaudinatės ir karščiuojatės? Koks jums skirtumas, ar ten bus vienas, ar trys — vis tiek jums nereikės jų maitinti ir išlaikyti. . .” Tada visi nusijuokė, ir ginčas buvo baigtas. Ir mums būtų pravartu prisiminti, kad kai kuriais religiniais klausimais neverta per daug sukti galvos. Mums viskas paaiškės, kai būsime amžinybėje.
KAM PRITARIU, KAM NE
Skaičiau “Atgarsių” skyriuje pasisakymą, kad nepatinka, kai straipsnyje būna per daug visai nereikalingų, nieko bendra su pagrindine mintimi neturinčių puošmenų ir ilgų aprašymų. Aš su tuo visiškai sutinku. Tokie straipsniai paprastai nebūna perskaitomi iki galo.
Skaičiau straipsnį apie stebuklus Lansinge (birželio mėn. numeryje). Norėjome ten užsukti ir įsitikinti, bet mano dukra pasakė, kad neverta. Ji mano, kad ten tik apgaudinėjami silpno tikėjimo žmonės. Tad ir nenuvažiavome. Kažin ar reikėjo tokį straipsnį dėti į rimtą žurnalą?
Ona Vasienė