Spausdinti

 (Žvilgsnis į "Alšėnų kunigaikštytę”)

A. Tyruolis

     Istorinis romanas lietuviu literatūroje turi tam tikrą tradiciją. Pradedant V. Pietario "Algimantu” ir baigiant naujesniaisiais tos rūšies romanais, bandyta praeities problemas sieti su dabartinių laikų rūpesčiais. Tų romanų siužetai imti daugiausia iš lietuvių susidūrimo su artimaisiais kaimynais iš rytų, pietų ir vakarų.

     Šiemet Lietuviškosios knygos klubas išleido Jono Vizbaro-Sūduvo romaną "Alšėnų kunigaikštytė”, kurs laimėjo "Draugo” 30-tojo romano konkurso premiją. Romane vaizduojamas 1830-1831 m. sukilimas prieš anuometinę carinę rusų okupaciją Lietuvoj. Romano veiksmo eiga sukasi apie vietoves, esančias už kelių dešimtų kilometrų į pietus ar pietryčius nuo Vilniaus, taigi apie senuosius Alšėnus (Alšionis), Ašmenos apskrity, kur kadaise, dar XIII amžiuje, buvo garsi to vardo kunigaikščių pilis.

     Į istorinį sukilimo vyksmą čia įpinta ir meilės istorija: Sidabravos dvaro administratoriaus Karolio Žibarto, žemaičių bajoro, sūnus Kazimieras yra pamilęs to dvaro savininko Boleslovo Binkevičiaus giminaitę, Alšėnų kunigaikštytę Olympią. Ši yra B. Binkevičiaus brolio Vladislovo, gyvenančio Lenkijoj, duktė.

     Romano veiksmas prasideda Lietuvos-Lenkijos sukilimo prieš rusus išvakarėse. Antirusiškos temos, daugiausia iš Adomo Mickevičiaus raštų, pasigirsta Olympios ir Kazimiero mokslo baigimo proga surengtame baliuje. Bet dėl paties sukilimo plano bajorija nevieninga: lenkuojantieji nenori duoti lengvatų baudžiauninkams, o be liaudies kova nebus laimėta. Kazimieras Žibartas kelia Lietuvos bajorų reikšmę Vilniaus universiteto istorijoj. Paaiškėja, kad rusai jau daro kliūtis to universiteto veiklai, ir K. Žibartas su kolega Vaitkevičium rūpinasi, kaip gauti ginklų. Čia pagelbsti ir grafaitė Emilija Platerytė. Iškilmingo baliaus proga, sužavint pasižymėjusiai balerinai, apgaunamas rusų kapitonas Kudrevičius, kuris pasirašo ginklų išdavimo faksimilę. Bet vyriausiu sukilimo vadu Lenkijoj paskirtas kunigaikštis Radvila eina su unijine idėja, priešinga Žibartui ir jo bičiuliams. Vilniaus studentų daliniui vadovaujantį kapitoną, apsuptą rusų, gelbėti vyksta K. Žibartas iš Bražuolio miško stovyklos, kur atsisveikina su Olympia ir, mūšy bedengdamas pulkininką Giedraitį, žūva pats, prieš tai kritus ir grafaitei Platerytei. Olympios pranašystė ir sapnas išsipildo. Iš epilogo patiriam, kad ji, kaip ir Binkevičiai iš Sidabravos, išvyksta į Prancūziją, kur įstoja į vienuolyną.

     Autorius vietom gana detaliai aprašo vietoves ir net istorinius asmenis, yra gerai susipažinęs su vietų topografija ir veikėjų biografija. Bet šalia istorinių asmenybių čia taip pat yra ir fiktyvių.

     Romano kompozicija nesudėtinga, pasakojimas nuoseklus, palengva vedąs į didėjančią įtampą, nors pats tos įtampos kėlimas, surištas su įvairiais nuotykiais, kiek primena ir V. Pietario romano "Algimanto” eigą, pvz. kad ir Derliaus šventės metu (p. 92). Gamtos ir vietovių aprašymuose čia kai kur rastum atgarsių iš Adomo Mickevičiaus, Daukanto ar Cz. Miloszo (pvz. pakartotiniai medžioklių aprašymai, p. 105, 208). Vėl tokie tipiški kaimo atstovai, kaip Anupras ar Žvinakis, su savo gamtos ar tikėjimo "filosofija” kiek panėši į V. Krėvės raštų personažus. Tačiau svarbesnieji romano veikėjai aiškėja ne tiek iš jų veiksmų, kiek daugiau iš aprašymų ar jų kalbų, dialogų. Pvz. Olympia labai norėtų panėšėti į Živilę ar Emiliją Platerytę (p. 136), bet romane neturi progos kaip nors karžygiškiau pasireikšti. Gal bandyta stipriau parodyti jos meilės pergyvenimus su Kazimieru Žibartu, bet tos meilės intymumas reiškiamas su geroka doze sentimentalumo, kas ypač žymu abiejų dialoguose. Kai kur tas sentimentalumas pasiekia egzaltacijos ribą (p. 273). Kazimiero pasikalbėjimas su tėvu vietom primena Krėvės "Dainavos šalies padavimų” stilių, tad gerokai atitolusi nuo natūralaus (pvz. p. 53 ir kt.).

     Autoriui rūpėjo šiuo romanu parodyti tiek lenkų, tiek rusų lietuviams padarytą žalą. Kas dėjos prieš 100 ar 150 metų, atsigarsi betarpiškoj praeity ir net dabarty. Kaip ir Pietaris, autorius rusams prikiša lietuviams daromą žalą ("Rusai, užėję į mūsų žemę, atnešė vergiją, baudžiavą, bedievystę. Sugriovė ir šitą koplyčią... p. 232). Dėl baudžiavos, be abejo, kalti ir lenkai. Kalti jie ir dėl prasto krikščionybės perdavimo lietuviams, nemokėdami jų kalbos. Pagaliau kalti ir dėl sukilimo pralaimėjimo, nes rūpinos daugiau savo dvarų, kaip krašto likimu. Rusai, 1832 m. uždarydami Vilniaus universitetą, ne mažesnę žalą padarė Lietuvai, kaip ir lenkai, 1920 m. klasta atplėšdami Vilnių.

     Taip paaiškėja autoriaus pastangos kelti patriotinį motyvą, nors dialoguose jis daugiau pamokomo pobūdžio (pvz. p. 53). Bet Vilniaus rinktinės įsikūrimas miško stovykloje jau gali būti aliuzija į šio pokario partizanų veiklą Lietuvos giriose. Tik kai kurių lyrinių scenų įterpimas kiek mažiau derinasi su rimta veiksmo eiga. Tokias vietas gal geriau išskirti ir duoti atskirus skyrelius, juoba, kad ypač paskutinieji gerokai ištęsti. J. Sauerveino-Girėno patriotinis eilėraštis "Lietuva ant visados” tebuvo išspausdintas "Lietuviškoje ceitungoje” 1882 m., tad romane jaunimo sudainuotas buvo gerokai "avansu” (p. 98).

     Romano kalba palyginti sklandi, nors vietom yra paliktų neišlygintų sakinių ir nevartotinų posakių bei žodžių. Pvz. rašoma: apleido (= paliko) tėviškę, eime poilsiui (= poilsio), rodė savo bruožą (gal būdą?), tikrumoje ( = iš tikrųjų) ir kt.; vilyčia ( = strėlė), neprigulmingas ( = nepriklausomas), ploščius ( = apsiaustas) ir kt. Kai kur neišlyginta rašyba: nešinąs ( = nešinas), dėlto ( = dėl to), inicium ( = initium) semestri ir kt. O ypač reikėjo gerai išlyginti vietovardžių ir pavardžių rašybą.

     Nepaisant to, romanas bus mielai skaitomas, bus naudingas susipažinti su praėjusio šimtmečio mūsų kovom už Lietuvos nepriklausomybę.