Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

     Jei paklausi vyrus, kokia, jų nuomone, yra ideali moteris, tai iš dešimties šeši tau paklos ilgą sąrašą visokių tobulybių, grožybių ir, sakykime, gėrybių. Ji turi būti graži, inteligentiška, simpatiška, maloni, draugiška, gera šeimininkė ir, žinoma, gera virėja, gera motina, švari, tvarkinga, taupi, turinti gerą skonį, religinga, gera šokėja, ištikima, nerūkanti, negerianti, paklusni vyrui, sukalbama, neužsispyrusi, patraukli, gražių kūno linijų, nepliuškė, netauškalė. Kiti keturi mėgaujasi nuo trijų iki šešių reikalavimų. Visur pirmauja grožis. Tie, kurie sudarė ilgą sąrašą, taip pat įvairuoja nuo penkiolikos iki dvidešimt keturių vadinamų moters tobulybių.

     Kai paklausi vyrus, ar jų žmonos idealios, — labai santūrūs atsakymai. Jaunesnieji plepesni, vyresnieji mažiau iškalbūs. Tokia gradacija būna iki 55 ar 60 metų. Po to vyrai pradeda daugiau tauškėti, lyg norėdami savo gyvenimo ataskaitą atiduoti.

     Moterys, piešdamos idealaus vyro portretą, daug mažiau spalvų naudoja, palyginus su vyrais. Jos labai kuklios. Nė viena neturėjo daugiau kaip penkis reikalavimus. Iš viso jos pasisakė tik už 10 tobulybių: dailus, džentelmeniškas, jautrus, ištikimas, rūpestingas, darbštus, geras vyras, geras tėvas, blaivus, sumanus.

     Pasisakydamos, koks jų vyras, jos daug atviresnės, taip pat su metais kopdamos aukštyn. Vyresnės darosi labiau atviros, negu vyrai. Bet jos taip pat atlaidesnės, labiau suprantančios. Skyrybose vyresnio amžiaus vyrai aktyvesni, negu moterys. Jos moka susitaikyti su esamomis sąlygomis bei aplinkybėmis. Jei kas nors mėgina jas vilioti, dažniausiai nudega pirštus. Bet beveik visos ilgisi romantiškumo, švelnumo. O vyrai viliojami nėra taip atsparūs, palyginus su moterimis. Juos daug lengviau pasigauti ant meškerės. Kartais griebia kabliuką, nė nežiūrėdami, kas ant jo užkabinta. Bet būna ir atvirkščiai, tik žymiai rečiau.

*  *  *

     Mes, būrys draugų bei bičiulių, turėjome dvi įdomias ir labai gražias savaitgalines išvykas. Į Minesotą vykome žvejoti, o į Wisconsiną grybauti. Du mūsų draugai turėjo nedidelius vokiškus autobusiukus, ir mūsų dvylikai visiškai užteko vietos. Kai vykome į žvejybos iškylą, moterys juokavo, kad, stebint žvejojančius vyrus, ir be išpažinties gali juos geriau pažinti. O vyrai galando liežuvius, pasakodami, kad, jei nori pažinti moteris, žiūrėk, kaip jos miške grybauja.

     Kelionė buvo ilga ir, nors daug valandų apsisuko ratu, bet neprailgo, nes mes, anot mūsų būryje buvusio gydytojo, išklausėme seminarą apie šeimas.

     Pirmiausia kalbėjomės apie idealias šeimas, idealius vyrus ir moteris. Atsakinėjome į klausimus, rašėme, skaičiavome, sudarinėjome statistines lenteles. Vyrai piešė žmonų portretus, žmonos — vyrų. Juokavome, klegėjome. Betašydami skiedras, tarp jų įmetėme ir daug teisybės žodžių, juokuose surasdami ir kviečių, ir piktžolių.

     Bet ta tema baigėme kalbėti, priėję išvados, kad mes visi esame idealūs, nes visi buvome vedę nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt šešerių metų.

     —    Jei taip ilgai tęsėsi ir tebesitęsia mūsų vedybinis gyvenimas, tai mes turime būti jeigu jau ne idealūs ir gal ne visai pavyzdingi, tai bent geri — verti ketvertuko su pliusu, — įsiterpė matematikos mokytojas.

     —    Mums, moterims, reikia duoti mažiausiai po penketuką, — perkirto aktorė Irena. — Kas gi padarė jus, vyrus, tokius gerus, vertus net ketvertuko su pliusu, jei ne mes?

     —    Mandrapypkės, sakytų mano senelis, — įsiterpė rašytojas. — Ko gi jums trūksta — tik gulbės pieno. O jos dar kuolus ant mūsų galvų tašo.

     Kuo toliau, tuo buvo gražiau. Švytravo kardai, ir moterys kėlė vyrų blogybes, o vyrai, nepasiduodami stojo gintis, pereidami į puolimus.

     Mūsų būryje buvusi našlė visą laiką tylėjo. Mes lyg ir buvome ją užmiršę.

     —    O, kad aš galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo... — dideliu liūdesiu nuskambėjo jos balsas, lyg graži simfonija po triukšmingos džiazo muzikos...

     Po tų žodžiu mes visi lyg sustingome. Kaip stabai įbedėme į ją akis, minutei kitai sustirę savo užšalusiose išvaizdose. "Kad aš galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. . .”, paskendę savo mintyse girdėjome mašinos motoro burzgimą. . .

     Automobilis lenkė kalnelius ir klonius, vijosi pakelės stulpus, ir mes, rodos, lenkėme jaunystės metus, praėjusius metus, dienas. ..

     Kaip ir tiko, visada judrus ir gyvas architektas, kurį dėl jo savybių burzduliu vadinome, pirmas iššniokštė, kad jis norėtų turėti tokį pat gyvenimą, kokį turėjo ir turi.

     —    Bijai Irenos, tai taip ir sakai, — pirmą kartą nusijuokė našlė Ona. — Visi dabar taip sakytumėte. . .

     —    Oi ne, oi ne, — perkirto statybos inžinierius. — Reikia, suprantama, kad reikia. .. kai kur pridėti, kai ką pataisyti. . . Kaip namui reikia remonto, taip reikia ir šeimai, ar ne taip? — nusukęs nuo žmonos žvilgsnį, dairėsi ir laukė pritarimo.

     —    Aneliuk, — įsiterpė Zita, — tu duok Klemensui pinigų, ir tegu jis jūsų namą remontuoja.

     —    Kitų namus jis remontuoja, bet savo užmiršta, — atšovė Aneliukė.

     —    Taip jau yra, taip ir bus, — įsikišo į kalbą mūsų pravardžiuojamas diakonas. — Kitur tai ir tarp žibančių akmenėlių purvo ieškome, o patys kartais savo purvynėlyje knaisiojamės...

     —    Jūs labai gražiai kalbėjote apie idealias moteris, vyrus, šeimas, — po trumpos tylos vėl pradėjo kalbėti Ona. — Jūs visi žinote, kad aš likau našlė, turėdama 48 metus amžiaus. Dabar esu 55 metų. Septynerius metus našliauju ir turbūt dar ilgai našliausiu...

     —    Kad tu labai renkies, — įsiterpė Irena. — Jei norėtum, tai kad ir rytoj tavo vestuves atšoktume.

     —    Gražus tavo pasakymas "kad norėtum”, — atsakė Ona. — Tiesa, kad vedyboms reikia noro, bet be jo reikia dar daug kitų dalykų, kurių jūs anksčiau ieškojote idealiame žmoguje, reikia visų tų gėrybių, kurias gali apvainikuoti meilė.

     —    Kas tau peršasi, tie tave myli, tai tik rinkis, — vėl kirto žodžiais Irena.

     —    Tu buvai garsi aktorė, miela Irute, — vėl kalbėjo Ona. — Scenos meilė dirbtinė, jūs ją sukuriate, bet gyvenimo meilė yra dangaus vartų atsiųsta. Prisipažinsiu, kad man piršosi daug našlių, piršosi ir išsiskyrę vyrai, bet aš nesurandu savojo. Aš nesurandu tokio ar panašaus, kokį turėjau. Todėl aš ir šūktelėjau jums, lyg disonansu pertraukiau įdomų pasikalbėjimą, pasakydama, praeitin grįždama, kad aš trokščiau pradėti gyvenimą iš naujo. . .

     Pažvelgusi pro automobilio langą, Ona tęsė toliau:

     —    Mes jau esame netoli pasirinktos išvykos vietos. Aš jums papasakosiu apie savo gyvenimą, ir tegu Vytautas parašys. Kuo daugiau mes rašysime, tuo daugiau patys save matysime, lyg veidrodyje. Ir idealios šeimos turi problemų. Sakoma, kad ir šventasis septynis kartus per dieną nusideda. Mes, moterys, mėgstame rinktis madas žurnaluose, madų parodose, prekyviečių languose, salonuose. Pasirenkame, kas mums tinka. Taip ir skaitydami apie šeimų gyvenimą, tuose vaizdeliuose daug kartų randame save. Kas gera — pasiimame, kas bloga — nusikratome. Numetame į šalį seną aprangą, apsivelkame nauja, mums tinkama. Man atrodo, kad jeigu kiekvienas iš mūsų keltų sau klausimą, ar norėtų pradėti gyvenimą iš naujo, atrastų daug, ko nebenorėtų vėl pergyventi. Kai aš klausiu save ar kitus, ko norėtume, jei pradėtume gyvenimą iš naujo, matau žmogų, ieškantį grožio, gėrio, lipantį į kalną. Papasakojusi apie save, papasakosiu tai, ką kiti sakė.

P.S. Kitame numeryje duosime Onos pasakojimą.