TEL-AVIV, gegužės mėn. 1 d.

     Nubudau pailsėjus. Už lango girdžiu ošimą ir atidengiu užuolaidas: skersai gatvės Viduržemio jūra plakasi į baltą paplūdimį. Rytas skaistus, vėjuotas. Bangos didelės, baltom purslų keterom. Bet maudytis nėra kada. Visi skubam išsikeist dolerius į šekelius (1 dol. —10 šekelių). Ant banknotų —    barzdoti rabinai, ant metalinių pinigų — žvakidė — septynšakė Menora.

     Dienos šviesoje Dan viešbutis atrodo dar gražiau: ištaigingi vestibiuliai, įmantrūs laiptai, jaukūs kambariai. Pusryčiaujam nedideliam maigomajam; langai į jūrą. O pusryčiai — tikras banketas kiekvieno europiečio skoniui: manų košė, varškė, jogurtas, šviežios daržovės, kelių rūšių silkės, rūkyta lašiša, įvairiausi sūriai, kiaušiniai ir balta chala. Mums, buvusiems europiečiams, sunku nepersivalgyt. Gal ir gerai, kad reikia skubėti. Džimis jau laukia mūsų vestibiuly, o Abraomas — prie autobuso vairo.

     Plačiom modernaus Tel-Aviv gatvėm riedam į Jaffą, biblinę Jopą. Senovėje čia buvo garsus uostas. Graikų mitologija pasakoja, kad Perseus čia išgelbėjęs Andromedą iš jūros baidyklės nasrų, o Šv. Raštas — kad didžuvė, prarijusi pranašą Joną, jį šioje pakrantėje išspjovė. Apaštalų darbuose skaitome, kad apaštalas Petras, viešėdamas Jopoje pas odininką, sapnavo ypatingą sapną, kurio simbolika reiškė, kad Kristus savo Bažnyčią įsteigė visiems žmonėms, ne tik žydams, kaip jo mokiniai galvojo. To sapno -    regėjimo paveiktas, Petras Jopoje apkrikštijo pirmuosius nežydus.

     Džimis nuveda mus į senovišką pastatą, stovintį odininko namų vietoje, kaip tradicija sako. Čia apžiūrime akmenines geldas, kuriose būdavo rauginamos odos, ir užlipam ant plokščio stogo. Vaizdas į jūrą nuostabiai gražus. Oras grynas, saulė skaisti, o smarkus vėjas velia plaukus. Tolumoj dunksi kažkas: "sonic boom” ar šūviai prie Lebanono sienos? Čia stovint, lengva įsivaizduot, kaip ant tokio štai stogo, į šiurkštų apsiaustą įsisupęs, miegojo apaštalas Petras tą lemtingą popietę. Tolimoj praeity paliko Jopos, garsaus uosto, laikai. Dabar ji — Jaffa — dailus, menininkų apgyventas miestelis.

     Iš Jaffos jūros pakraščiu traukiam šiaurėn į Galilėją — Jėzaus kraštą. Šis pajūrio kelias, dabar įjungtas į modernių Izraelio kelių tinklą, tebeina istorinės Via Maris linkme. Antikiniais laikais Via Maris buvo pagrindinė prekybos arterija tarp Afrikos ir Azijos. Kiek čia praėjo turtingų karavanų! Kiek plėšikų juos čia užpuldinėjo ir kiek kariuomenių čia pražuvo žiauriuose mūšiuose!

     Lyg paminėdami tuos karavanų pirklius ir jų brangias prekes, sustojom Netanya miestely — deimantų centre. Čia gyvena iš Pietų Afrikos atvykę žydai, deimantų šlifuotojai. Jie išvystė šių brangakmenių apdirbimo industriją, ir per mažą Netanyą "teka deimantinė upė” — 75% viso pasaulio deimantų šlifuojami čia.

     Kaip jie šlifuojami, deja, nematėm, bet paklajojom didžiulėj brangenybių salėj, kur po stiklais žėrėjo, liepsnojo, žaižaravo, žioravo brangieji akmenys, ir juodaplaukėms pardavėjoms pirkėjų netrūko.

     Be deimantų ir kitų liuksusinių grožybių, ant prekystalių stovėjo dėžutės su pigesniais akmenukais: žaliais ir gelsvais jaspiais, žalsvai-melsvais elatais, įvairių rūšių ir spalvų agatais, o labai dailių sidabrinių žiedų pripilti pūpsojo nemaži krepšeliai. Netanyos pasiūla buvo tikrai gausi, tinkanti visokiems skoniams ir visokio storumo piniginėms. Todėl iš brangenybių salės mums, moterims, išeit darėsi beveik neįmanoma, nežiūrint vadovų raginimo, graudenimo ir gąsdinimo, kad autobusas nelauks. .

     "Tokie sustojimai — tik kelionės gadinimas!” — nervinosi tėvas Vaišnys. "Tos moterys be saiko. . . be saiko..

     Galų gale visos "besaikės” sugrįžo į autobusą. A, kaip blizgėjo nauji žiedai, karoliai ir auskarai! To blizgesio neužtemdė nei vyrų dejonės, nei tėvo Vaišnio rūsti mina.

     Netrukus pasiekėm Cezarėją. Senovėje tai buvo garsus ir didelis uostas, ypač Herodo laikais (25 m. pr. Kr.). Herodui mirus, čia gyveno Romos gubernatoriai, taigi ir Pontijus Pilotas.

     Sustojom apžiūrėt Kryžiaus karų laikotarpio forto ir pačiam pajūry puikiai išsilaikiusio romėnų vandentiekio, kuris teikdavo miestui vandenį iš Karmelio kalnų.

     Išlipę iš autobuso, patekom į geltonų ramunių pievą. Kiek akis užmatė, geltonavo sodrios auksinės saulutės! Tolumoj — mėlyna jūra, viršuj — akinančiai mėlynas dangus, o po kojų — auksinis kilimas! Niekad nebuvau mačiusi tokio grynumo spalvų. Žydra ir auksinė — kokia žavinga Cezarėjos vėliava!

     Išsibėrėm visi į tas ramunes fotografuotis. Kas galėtų praleist tokią progą spalvotai nuotraukai? Nuo žemos akmenų tvoros ponios šoko į ramunes, jas skynė ir fotografavosi. "Parsivešiu namo sudžiovintą žiedelį ir aš”, galvojau, sliuogdama nuo akmenų į pievą. Tačiau ta pieva buvo apgaulinga. Jau norėjau atsistot tarp gėlių, kai pajutau, kad žemės nesiekiu ir prasmengu aukščiau liemens į žoles ten, kur atrodė bus tik iki kelių. Laiminga man buvo ta minutė — tik žolių syvais išsitepiau drabužius ir apkibau kažkokiomis sėklomis. Tačiau vargšei Aldonai ramunėlių skynimas baigėsi tragiškai: šokdama į pievą, ji pataikė ant akmens ir, atrodo, bus išsinarinusi koją, nes skundžiasi geroku skausmu ir šlubuoja.

     Sekantis sustojimas — Haifa. Riedam žaliuojančių Karmelio kalnų papėdėm. Apie šį kalnagūbrį susižavėję kalbėjo jau Senojo Testamento pranašai. Nestebėtina, nes Har-Karmel (Karmelis) pilnas vešlios augmenijos. Ypač derlingi jo slėniai: važiuojam pro didžiulius vynuogynus (garsus ir skanus Karmelio vynas) apelsinų ir bananų sodus. Kiekviena bananų kekė dar ant medžio, bet jau įmauta į mėlyną plastikinį maišą. "Kad visokie vabzdžiai vaisių nesugadintų”, aiškina Džimis.

     Pietų metu pasiekiam Haifą. Tai žavingas miestas, aukštai ant pačios Karmelio nugaros, tarytum mažas San Francisco: balti namai ir juodai žali kiparisai lipa aukštyn į kalnus, o svaigioj pakalnėj — nerami Viduržemio jūra.

     Autobusas kriokia vingiuotom gatvėm vis aukštyn. Kiek čia sodų, kiparisų, palmių, ugningų žiedų kaskadom putojančių bougenvilijų! Sustojam viršukalnėj ir einam apžiūrėt garsios Baha’i šventyklos.

     Baha’i religiją įkūrė persas Bab arba Baha’u’llah XIX a. Tai mahometonų sekta, aiškinanti, kad ne tik Jėzus, bet Mahometas, Buda ir, aišku, pats Bab esą Dievo pranašai, skelbią dievišką planą žmonijai išauklėti. Bab savo mokslą remia artimo meile, ypač pabrėždamas visų tautų ir religijų vienybę. Haifa -— Baha’i religijos sostinė, tartum savotiška jų Roma — Miestų Miestas.

     Jei Wilmettėj, prie Čikagos, Baha’i šventykla traukia dėmesį, tai čionykštė aną toli pralenkia pastato turtingumu ir pasakišku sodų bei apylinkės grožiu. Čia vėl kiparisai ir palmės ir įvairiausi dekoratyviniai krūmai, gausybė rožių bei visokiausių gėlių, skoningai susodinti, primena garsiuosius Britų Kolumbijos Butchard sodus. Jokie būdvardžiai negali nusakyt, ką mato apraibusios akys.

     Į šventyklą įžengiant, turim palikt batus. Baha’i "sancta sanctorum”, išpuošta mezginiais, gėlėmis, užuolaidomis, labiau panaši į pereito šimtmečio kilmingos ponios buduarą, negu į religinio centro švenčiausią vietą.

     Iš Baha’i sodų traukiam į Stella Maris bažnyčią, vienuolių karmelitų ordino tėviškę. Bažnyčia senoviška, primena lietuviškąsias: paveikslai, statulos, puošnūs altoriai.

     Džimis, įvedęs mus vidun, pagarbiai klaupiasi ir persižegnoja. Šis jo gestas pagauna mus netikėtai. Žiūrim nustebę. Netikėjom, kad mūsų vadovas bus katalikas. Tačiau Džimis (Abraomas taip pat) katalikas ir dar net arabas! Mums, papratusiems arabus sieti su Mahometu, šitokia kombinacija sukėlė nusistebėjimą.

     Jau šįryt pastebėjau, kad Džimis buvo Šv. Rašto žinovas: ir Senąjį, ir Naująjį Testamentą sklandžiai cituoja, pridėdamas vaizdžius, pašnekoviškus paaiškinimus. Dabar Karmelio kalnai ir Stella Maris atvožė Dži-

Baha’i šventykla.    N. Jankutės nuotr.

mio "žinių skrynelę” apie pranašą Eliją, kuris buvo persekiojamas Baalo garbintojų ir karalienės Jezabelės. Po didžiuoju altoriumi Džimis parodo mums olą. Čia, pagal tradicinį įsitikinimą, slėpęsis pranašas nuo kerštingosios Jezabelės.

     Pietaut Džimis nuveža mus į vokišką restoraną. Čia pasėdim ne tik jaukiame "Biergarten”, bet valgom "Wienerschnitzel” su "Sauerkraut”, užgerdami vokišku alum.

     Aldonai vis labiau skauda ir labiau tinsta sužeistas riešas. Ar tik nebus lūžęs? Ji pusiau gulom, pusiau sėdom vargsta autobuso gale. Nieko negali būt nemaloniau, kaip susirgti kelionėje! Mes visi Aldonai reiškiam užuojautą, o ji sako: "Negailėkit manęs — susižeidžiau per kvailumą. Reikėjo man į tas ramunes šokti. ..”

     Palikę Haifą traukiam į šiaurės rytus, į Galilėją. Ten apsistosim Tiberias miestely ant Genezareto ežero kranto! Važiuojam Karmelio aukštumomis. Vaizdai puikūs.

     Niekad negalvojau, kad Izraelis toks kalnuotas. Tie kalnai ir kalvos man primena šiaurinę Kaliforniją ir Oregoną. Tik vietoj milžiniškų Oregono eglių šlaituose — juodai žali kiparisai. Koks to medžio grakštumas, koks fotogeniškumas! Ten, kur jis auga, visa apylinkė atrodo tartum Vang Gogh paveikslas.

     Ankstyvą pavakarę, užvažiavę dar ant vieno kalnagūbrio, pamatėm Galilėjos jūrą, Genezareto ežerą. Pirmas vaizdas — ramybė. .. Aukštų žalsvų kalvų apjuostas, ežeras plytėjo, kaip tamsiai mėlynas veidrodis. Džimis aiškina, kad hebraiškai šis ežeras vadinasi Kinneret — senovės žydų muzikos instrumentas. Žiūrint į žemėlapį, man jo forma taip pat primena muzikos instrumentą — kankles.

     Nusileidę žemyn, netrukus ežero pakrante pasiekėm Tiberias. Šį miestą įkūrė Herodas, o jo sūnus Antipas jau Kristaus laikais pavadino jį Romos imperatoriaus Tiberijaus vardu. Atrodo, kad visa Herodo giminė stengėsi "patepti” visagalius cezarius, savo Pažadėtoje Žemėje statydami jiems pagoniškus miestus.

     Herodas Antipas čia vasarodavo, keldamas triukšmingus pokylius įtakingiems romėnams. Čia ištaiginguose rūmuose ant ežero kranto šoko grakščioji Salome, pareikalavusi Jono Krikštytojo galvos už vieną šokį. Ir buvo atnešta Didžiojo Asketo galva ant padėklo Salomės motinos, kerštingosios Herodias, džiaugsmui. Taip buvo nutildytas Tyruose Šaukiančiojo balsas, ir Tiberias nepataisė Viešpaties kelio. Gal todėl Žmogaus Sūnus, keliaudamas po visą Galilėją, čia niekada nebuvo įžengęs.

     Tiberias, Haifos pavyzdžiu, lipa aukštyn į statų vakarinį ežero šlaitą. Vėl aukštyn ir aukštyn stumiasi mūsų autobusas. Mudvi su Irena tariamės dar šįvakar nubėgt į ežero pakraštį. Juk nuo viešbučio tikrai bus koks nors takas.

     Kai nakvynę pasiekiam, vakaro šešėliai jau ilgi ir tiršti. Viešbutis šlaito viršūnėj, ir tamsi ežero akis taip toli, taip žemai, kad pradedu abejot, ar galėsim ten nukakti planuotam pasivaikščiojimui.

     Autobusui sustojus, Aldona nebegali paeiti. Koja labai sutinusi. Mūsų šaunūs džentelmenai, Albertas ir Vytautas, ją išneša ant rankų. Visi jaučiamės prislėgti. Bet dar prieš vakarienę ponia Salomėja susisiekia su ligonine ir išveža Aldoną. Džiaugiamės, kad pagaliau jai bus suteikta medicinos pagalba.

     Irena ir aš nenurimstam: išeinam ieškot tako į paežerę. Vakaras ramus, auksinis. Krūmuose skardenasi dagiliai, aštriai kvepia kalnų žolės. Mudvi pereinam gatvę ir atrandam cementinius laiptus žemyn. Deja, jie nutrūksta, pasiekę mažą sinagogą, ir mums aišku, kad šįvakar tikrai nebraidysim istoriniam ežere.

     Susėdam ant įšilusių laiptų. Toli, žemai — tirštai mėlynas Genezaretas, aplink — pieva, pilna laukinių gėlių, ir viskas nulieta vakaro auksu. Dabar lengva įsivaizduoti, kaip kadaise tokį vakarą Simonas, Andrius ir Zebediejaus sūnūs, tinklus ištraukę, sėdėjo prie laužo, kepdami žuvį, ir klausėsi Mokytojo. "Eikite su manim, aš padarysiu jus žmonių žvejais” (Mt4,18-22). Viskas taip tikra, taip gyvenimiška, kai esi Jo krašte, matai Jo nuvaikščiotus kalnus, Jo lankytas vietas. Įstrižai ežero, į šiaurę — Kaparnaumas, netoli jo — Palaiminimų kalnas, o čia pat po kaire — Magdalos griuvėsiai — Marijos Magdalenos tėviškė.

     Didelė ramybė supa mane, tartum minkšta skara. Niekad anksčiau nebuvau galvojus apie Jėzų—Žmogų. Jis man dažniausiai buvo Kristus—Dievas. Bet šįvakar, sėdint ant šitų laiptų, man labai aiškus Jo žmogiškumas. Čia Jis keliavo, buvo dulkinas ir pervargęs; čia pakrančių miesteliuose jis uždarbiavo, obliuodamas lentas, kaldamas skrynias; Jis buvo visiems prieinamas, su visais bendravo, visus mokė, guodė ir barė; su apylinkės žmonėmis valgė, gėrė, linksminosi ir visus nepaprastai mylėjo. .. O mes, šių dienų krikščionys, išdidūs, sofistikuoti, savo tariama išmintim sukomplikavę gyvenimą į klaidžius labirintus, tolerantiški net blogiui, kad tik būtumėm populiarūs, atskyrėm Jėzų—Žmogų nuo žmogaus, išvijom Jį iš savo kasdienybės. Ir gyvenam, kaip tam posaky— Dievas (jeigu Jis yra) aukštai, karalius toli.

     Šia tema mudvi kalbamės, kol sutemsta. Grįžtant atgal, nusiskinu apvalų sausiuką. Jis tartum kamuoliukas, sulipintas iš mažyčių dubenėlių. Kiekvienam dubenėlyje po žvaigždutę, kiekvienoj žvaigždutėj po sėkliukę. Parsivešiu namo šio ypatingo vakaro prisiminimui.

     Viešbuty randam sugrįžusią Aldoną. Riešas, deja, lūžęs, bet jau sugipsuotas, ir mūsų sužeistoji jaučiasi geriau.

TIBERIAS, gegužės mėn. 2 d.

     Nežiūrint, kad daug privažinėjom, ši diena rami ir poilsinga. Taip turi būt prie Galilėjos jūros — saulėta, šilta, mėlyna ir žalia. ..

     Rytą aplankėm Cesarea Philipi arba Banias. Čia, Hermono kalno sniegų maitinamas, prasideda Jordanas. Čia Jėzus paklausė savo mokinius: "Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?” Jie atsakė: "Vieni — Jonu Krikštytoju, kiti — Eliju! . — "O jūs, — tęsė Jėzus, — kuo mane laikote?” Prabilo

Jaffos gatvelė.    N. Jankutės nuotr.

Simonas Petras: "Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus!” (Mt 16,13-19).

     Šimtus kartų girdėjau tuos žodžius mišių evangelijose, bet tik dabar jų svarba ir reikšmė man suėjo į fokusą; tartum neaiškaus paveikslo kontūrai, staiga apšviesti, užsipildė spalva ir vaizdu.

Baha’i šventyklos archyvas.

     Cesarea Philipi nuostabiai graži vieta. Tyras, šaltutėlis Jordano vanduo sidabrinėm kaskadom čiurlena per raudonas uolas. Viena jų stati, kaip milžiniška siena, remia žydrą dangy. Jos keterą puošia plunksnuotas debesis, tartum gigantiška vėduoklė. Aplink kvapūs kedrai, ir pievos, pribarstytos liepsningų aguonėlių.

     Visi fotografuojamės prie Jordano. Geriam ir laistomės jo vandeniu ir mažai tekreiptam dėmesio į keletą Izraelio kareivių su automatais. "Turistų apsaugai, — aiškina jie, — Lebanonas čia pat”. Bet rytas toks gražus ir taip ramu, kad sunku įsivaizduot šūvius šitam aukštupy.

     Grįžtant žaliomis Golan aukštumomis, Džimis parodo spygliuota viela ir apkasais aptvertą ūkį. "Prieš kelias dienas šis kibutzas buvo apšaudytas”, sako jis. Kažkodėl nejaučiu jokios baimės, tartum faktas, kad esu turistė, suteiktų imunitetą nuo kulkų...

     Prieš pietus išbandėm šaltą, tyrą Genezaretą: vieni maudėmės, kiti, ant krantinės sėdėdami, kojom vandenį taškėm, braidydami akmenukus prisiminimui rinkom, arba paplūdimio kėdėse gulėdami, stengėmės nudegi Galilėjos saule. Ant vandens vaikščiot, deja, net mūsų pokštininkai nebandė...

     Pietums valgėm vadinamąsias šv. Petro žuvis paežerės restorane. Žuvys buvo vertos to vardo: šviežutėlės, gruzdančiai apkeptos. Žvejyba čia, kaip ir Kristaus laikais, svarbus pragyvenimo šaltinis. Ežere matosi daug didelių medinių valčiy; jose bruzda žvejai. Ne kitaip čia atrodė ir Petrui žvejojant. Tik dabar tinklai. . . nailoniniai.

*  *  *

     Į Kaparnaumą plaukėm baltu turistų laivu kartu su didele švedų grupe. Popietė buvo skaisti ir šilta. Linksmas vėjas vėlė ant denio sėdinčiųjų plaukus ir plakė vėliavėles, iškeltas laivo priešaky keleivių garbei: švediška — švedams, amerikietiška — mums.

     Kaparnaumas, Kristaus laikais buvęs nemažas miestas, dabar — tik griuvėsiai, tačiau gražiai sutvarkyti: smėlėti takai, žydintys krūmai, pavėsingi, ramūs kampeliai.

     Atsiremiu į nuskilusią koloną ir bandau įsivaizduot, kaip čia atrodė, kai Jėzus gyveno Simono Petro namuose. Jų pamatai ir dalis sienų tebestovi vakaro saulės nuplieksti. Turėjo čia būt triukšminga: asilų bliovimas, ožkų mekenimas, Romos kareivių žygiavimas; žvejų ir žuvies pirklių erzelis; būriai keleivių ne tik iš Galilėjos, bet iš Samarijos, Judėjos, iš pajūrio Tyro ir Sidono. Lankėsi jie Kaparnaume ne tik žuvies pirk-

Šv. Petro žuvys.

ti, bet pamatyti Jėzų Nazarietį, apie kurį po visą kraštą sklido keisčiausi gandai. Pamatyt, o gal ir išgirsti kalbantį gražiojoj paežerės sinagogoj. Neveltui jos korintiška kolonada su trimis angomis į Jeruzalės pusę didžiavosi kaparnaumiečiai.

     "Kaparnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo... Jis meldė Jėzų: 'Viešpatie ateik, kol mano vaikelis dar nemiręs!’ Jėzus jam tarė: ’Grįžk namo, tavo sūnus gyvens!” (Jn 4,46-53).

     Dabar čia tylu. Iš sinagogos liko tik grakščios Korinto kolonos. Takuose girdisi ne aramaiška ir ne romėniška kalba, bet švediška ir lietuviška..."...daugelis iš Rytų ir Vakarų ateis ir sėsis už stalo. .. dangaus kaalystėje. . .” (Mt 8,1-13).

     Iš Kaparnaumo grįžom autobusu pro Tabgha, kur Jėzus padaugino duoną ir žuvį 5000 miniai, ir sustojam ant Palaiminimų kalno. Čia Jėzus pasakė savo garsųjį Kalno pamokslą — aštuonis palaiminimus.

     Palaiminimų kalnas — aukštoka kalva stačiu šlaitu į ežerą. Čia stovi stilinga koplyčia. Jos kupolą galima matyt iš Tiberias. Koplyčios šventorius didžiulis, apaugęs senais medžiais, išpuoštas gėlių darželiais. Prie vartų jau stovi eilė turistinių autobusų, o viena didelė grupė klauso mišių šventoriuje po medžiais.

     Mes susirenkam koplyčioj. Viduj jauku: altorius vidury, suolai aplink, langai į ežerą. Kupolą auksiniu žiedu juosia palaiminimų žodžiai lotyniškai: "Beati pacifici, quo-niam filii Dei vocabuntur”, "Beati mundo corde, quoniam ipsi Deum videbunt”.

     Už langų palmėse pradeda šiurenti vėjas. Skystais debesėliais niaukiasi dangus ir glykšta ežero mėlynė. Tėvas Vaišnys pradeda mišias.

     "Jėzus, matydamas minias, palypėjo į kalną. Ten... atsisėdo ir pradėjo mokyti...: 'Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų dangaus karalystė. Palaiminti liūdintieji, nes bus paguosti. . .” (Mt 5,1-12).

     Tai šitaip buvo čia maždaug prieš 1950 metų. "Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes bus pasotinti..." Kada, Viešpatie? Trumpa mūsų kantrybė, kaip nutrūkęs siūlas, ir tik tu vienas gali jį sumegzti...

     Iki kito laiško.

Jūsų Nijolė