Spausdinti

Jonas Gotautas

SAULĖLEIDŽIUI ARTĖJANT

Mano dienos,
kaip tie akmenėliai,
į pakalnę
vis riedėjo,
vis riedės.

Paskutiniai
laiko trupinėliai
tuoj iš delno
ir iškris,
ir subyrės.

TOLIMOS VIEŠNIOS

Ateina kartais
aplankyti vargingos
piemenėlio dienos,
nebodamos
sužeistų
ražienomis kojų.
Ir prašo:
“Sugrįžkime drauge
į prarastą
vaikystės rojų”.

LYG STIRNELĖS PABAIDYTOS

Jau rodos ir dabar
tos pačios valandos,
ne kitos.
Kodėl jos bėga greitumu
stirnelės pabaidytos?

PAMINKLAS

Nereikia man akmens paminklo
nuo laiko smūgių subyrės.
Užteks ant mano kapo
laukų žolės.

DIENOS LAIDOTUVĖS

Jau greit pavydžios nakties lūpos
auksini saulės žiburį užpūs.
Girdžiu dienos laidotuvių varpus,
o mėnuo prie jos karsto klūpo.

Ko drebate aukštai, žvaigždelės,
tamsos banga ten jūsų neužlies.
Tik sutemos
tai mano kelias
ligi pat galo žemiškos buities.