(Naujoji enciklika "Laborem exercens”)

Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Š. m. rugsėjo 15 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė savo trečiąją encikliką "Laborem exercens — Darbą dirbantysis”. Popiežius buvo pažadėjęs ją paskelbti gegužės 15 d. enciklikos "Rerum novarum” 90 metų sukakties proga, bet, kaip žinome, gegužės 13 d. jis buvo pasikėsinime sužeistas, tad enciklikos paskelbimas buvo atidėtas.

     Šis viešas popiežiaus ganytojiškas laiškas — enciklika yra ilgas, apie 30.000 žodžių, raštas. Jis parašytas filosofiškai, tačiau nesunkiai skaitomas ir suprantamas. Enciklika kalba apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokslą, apie socialinį klausimą, jį pritaiko mūsų laikams ir nagrinėja viso pasaulio mastu. Darbas imamas plačia prasme — ne tik fizinis, bet ir protinis. Trumpai išreiškiant enciklikos turinį, galima sakyti, kad tai skatinimas įgalinti dirbančiuosius pilnai pasinaudoti savo darbo vaisiais: ir ekonominiais, ir visuomeniniais, ir psichologiškai asmeniniais bei religiniais.

TIKRASIS DARBO TIKSLAS

     Popiežius visuose svarstymuose, kaip jam būdinga, pirmiausia remiasi Dievo žodžiu Šv. Rašte. Dievas sutvėrė žmogų, į save panašų. Pačioje pradžioje davė savo įsakymą: "Veiskitės ir dauginkitės ir užvaldykite žemę!” Taigi Dievas liepė, kad žmogus savo protingu, kūrybingu, kietu darbu užvaldytų žemę. Tas Dievo įsakymas galioja ir mūsų laikų žmonėms — visi turi dirbti.

     Norėdamas sau palengvinti ir patobulinti darbą, žmogus prisigamino įvairių įrankių, prietaisų, mašinų ir kitokių priemonių. Tačiau tos priemonės vis patekdavo ir patenka į kitų žmonių, į stambių savininkų rankas. Todėl dirbantysis negali pilnai pasinaudoti savo darbo vaisiais. Ypač nuo industrinės revoliucijos laikų (įvedus 18-ame šimtmetyje darban garo mašinas) stambieji savininkai ir pramonininkai, siekdami pigesnės gamybos, pradėjo darbininkus atleidinėti iš darbo ir pigiau jiems mokėti. Mūsų technologijos eroje įvedant į fabrikus plačią automatizaciją, netenka darbo ir pragyvenimo šaltinio daugybė darbininkų, net kvalifikuotų. Taip įvairūs prietaisai, mašinos arba technika tampa dirbančiojo priešu, užuot buvus jo darbo sąjungininke ir padėjėja (5 nr.).

     Iškyla didelės problemos, sunkūs uždaviniai įmonių vadovams, visuomenei, vyriausybei ir Bažnyčiai. Mat darbas padaromas viena iš gamybos priemonių ("darbo jėga”), tik produkcijai reikalinga prekė. Tai yra ankstyvojo (iš dalies ir dabartinio) kapitalizmo didelė klaida ir skaudi darbininko socialinė skriauda. Ji kilo iš materialistinio ekonomizmo: žmogaus nuvertinimo iki prekės ir vis didesnio pelno siekimo (7 nr.).

     Kiekvieno darbo, taip pat ir bendrai dirbamo pramonėje ir kitur, tikslas yra darbo subjektas — žmogus, o ne darbo objektas — gaminiai, prekės. Taip pat darbo tikslas yra darbininko galių ir asmenybės išsivystymas, bendravimas su kitais ir apsirūpinimas savo ir savo šeimos gyvenimui reikalingomis gėrybėmis bei priemonėmis, o ne grupelės savininkų didelis pelnas (10 nr.).

KAIP BAIGTI KOVĄ TARP DARBO IR KAPITALO?

     Tokia padėtimi darbininkai buvo ir yra nepatenkinti. Nuvertinti, skriaudžiami, jie pradėjo priešintis ir jausti tarpusavio solidarumą (8 nr.).

     Taip iškilo ir vis tebevyksta kova tarp darbininkų ir darbdavių, tarp darbo ir kapitalo. Marksistinis komunizmas ir socializmas šį darbo ir kapitalo konfliktą pavertė ekonomine ideologine ir politine kova prieš kapitalistinę santvarką ir kapitalistinius kraštus. Svarbiausia jų kovos priemonė — pašalinti, jų nuomone, didžiąją darbininkų išnaudojimo priežastįprivačią nuosavybę, padarant ją kolektyvine. Taip pat ir daugelis kitų reikalauja ją nusavinti, suvalstybinti (ir nr.). Jie tai ir vykdo visokiomis įmanomomis priemonėmis, net ginklais ir teroru.

     Čia popiežius labai stipriai iškelia tris tiesas.

     1.    Privačios nuosavybės kolektivizacija ar suvalstybinimas nieko ar labai mažai ką tepadeda. Iš nedidelės privačių savininkų ar kapitalistų grupės nuosavybę pervedus į valstybinę, ji patenka tik į kitos grupės rankas — į komunistų partijos vadų rankas.

     2.    Nepriimtinas taip pat ir "griežtasis” kapitalizmas, kuris gina privačią gamybos priemonių nuosavybę, kaip išimtiną teisę, kaip neliestiną ekonominio gyvenimo dogmą. Juk produkcijos priemonės yra pagamintos daugiausia praeities generacijų ir dabartinės kartos darbu, o ne vien jų savininkų pastangomis. O gamtos teikiami ištekliai juk yra Dievo sukurti naudotis visiems žmonėms.

     3. Reikia siekti tokios gamybos priemonių (ir jų valdymo) socializacijos, suvisuomeninimo, kad tokioje santvarkoje dirbantieji būtų subjektai — asmenys, kad joje pirmenybę turėtų darbas, o ne kapitalas, tai yra, "kai pačiu savo darbu kiekvienas asmuo būtų pilnai įteisintas laikyti save dalimi nuosavybės, to didžiulio "varstoto”, prie kurio dirba su daugeliu kitų”.

     "Ieškotinas kelias į tai būtų sujungimas darbo su kapitalo nuosavybe, kiek tik galima; taip pat sudarant plataus masto tarpinius organus ar institucijas su ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais uždaviniais. Jos turėtų tikrą autonomiją nuo valdžios organų ir vykdytų savuosius uždavinius, nuoširdžiai bendradarbiaudamos viena su kita ir pasiduodamos bendrojo gėrio reikalavimams. Tai būtų gyvos bendruomenės savo turiniu ir forma taip, kad visi kiekvienos institucijos nariai būtų laikomi ir traktuojami, kaip asmenys, ir skatinami veikliai dalyvauti visame jos gyvenime” (12-15 nr.).

DARBININKŲ TEISĖS

     "Žmogaus teisės, kylančios iš darbo, yra dalis platesnės apimties pagrindinių asmens teisių. Tačiau jos turi savą, ypatingą pobūdį”.

     Žmogus turi pareigą dirbti, tad turi ir teisę, kad būtų sąlygos dirbti. Jas mūsų laikais sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai darbdaviai. Tiesioginis darbdavys yra asmuo ar institucija, su kuriuo dirbantysis sudaro darbo sutartį tam tikromis sąlygomis. Netiesioginis darbdavys—tai įvairūs veiksniai, turintys sprendžiančią įtaką, nustatant darbo sutartį ir teisingus ar neteisingus santykius tarp dirbančiųjų ir darbdavių. Tie veiksniai yra kiekviena bendruomenė, bet ypač valstybinė ir tarptautinė. Netiesioginių darbdavių darbo politika yra tinkama, teisinga, kai pilnai respektuoja, pripažįsta objektyvias darbininkų teises.

     Valstybės ekonomiškai yra labai viena nuo kitos priklausomos. Tačiau aukštos industrijos šalys ir ypač jų pramonės bei prekybos firmos bei multinacionalinės kompanijos dažniausiai nustato kiek galima aukštesnes kainas už savo gaminius. Tuo pačiu metu jos moka kiek tik įmanoma žemesnes kainas atsilikusioms šalims už jų žaliavas ar pusiau apdirbtus gaminius. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl vis didėja praraja tarp turtingųjų ir neturtingųjų kraštų ir šių priklausomybė nuo pažangiųjų kraštų.

     Sudarant darbo sutartį, daugelis ir kitų faktorių veikia tiesioginį darbdavį, kuris taip pat siekia didelio pelno. Tačiau ne kuo didesnis pelnas, o objektyvių darbininkų teisių vykdymas turi būti pagrindinis kriterijus ir pilnutinis mastas, kuriant, nustatant ekonominę ir socialinę politiką tiek paskirų kompanijų, tiek visos valstybės, tiek tarptautinės bendruomenės (ypač kurios reiškiasi per Jungtinių Tautų tarptautinę darbo, maisto, ir agrikultūros organizaciją bei regionalines valstybių organizacijas. 16-17 nr.).

     Toliau popiežius savo enciklikoje rašo apie tautinę ir tarptautinę ekonominę bei socialinę politiką, apie didelį darbų trūkumą, apie milijoninių masių badavimą. Visa tai įrodo, kad kažkas yra bloga šioje taip gyvybinėje srityje (18 nr.).

     Teisingas atlyginimas yra tas, kuris įgalina dirbantįjį pakankamai naudotis viso krašto ūkio teikiamomis gėrybėmis. Jis yra ir kiekvieno darbininko siekis, ir matas patikrinti viso krašto ūkinio gyvenimo socialinį teisingumą bei tvarkingą funkcionavimą.

     Šeimos priedas (alga, pašalpa) turi padėti ir įgalinti visą šeimą tinkamai pragyventi ir auginti vaikus. Tuo pačiu jis yra ir motinos socialinės rolės iškėlimas bei įvertinimas.

     Prie teisingo atlyginimo priklauso taip pat ir įvairūs socialiniai priedai, kurie užtikrina dirbančiojo ir jo šeimos sveikatą, poilsį, ateitį (19 nr.).

     Popiežius iškelia ypatingą žemės ūkio vertę. Mat tie darbai išaugina naujas gėrybes, o kiti — tik apdirba jau esančias gėrybes. Jis taip pat stoja už moterų, invalidų, imigrantų teises dirbti (21-23 nr. ).

     Darbininkų sindikatai arba unijos yra savo narių ugdytojai ir natūralūs jų reikalų puoselėtojai, atstovai, gynėjai, siekiantys užtikrinti savo nariams atitinkamą viso krašto ūkinių įplaukų dalį. Tad sindikatai ir unijos savo prigimtimi nėra klasių kovos įrankiai. Jie turi visišką teisę kurtis, veikti ir gyvuoti. Tačiau jie neturi nei patys politikuoti, nei pasiduoti kurios nors partijos politikai (20 nr.).

DARBAS IR DVASINIS GYVENIMAS

     Paskutinėje enciklikos dalyje Jonas Paulius II rašo apie darbo sujungimą su dirbančiojo dvasiniu, religiniu gyvenimu. Pateikia pradmenų ir medžiagos darbo sielovadai. Jis nurodo, kad pats Dievas savo veiklą, kuriant pasaulį, mums nurodo kaip darbą, kaip gėrėjimąsi ("matė, kad tai buvo gera” — Prad 1,9). Dievas darbuojasi iki šiolei (Jn 5, 17), viską palaikydamas, viską savo tėviška Apvaizda rikiuodamas ir vykdydamas žmonių išganymo darbą.

     Žmogus, sutvertas į Dievo paveikslą ir panašumą, dirbdamas dalyvauja Dievo veikloje. Pirmieji Šv. Rašte Pradžios knygos žodžiai, Jėzaus darbininko, amatininko darbai ir Kristaus Mokytojo žodžiai yra lyg kokia "Darbo Evangelija”.

     Anot II Vatikano susirinkimo pastoracinės konstitucijos "Lumen gentium — Tautų šviesa” žodžių, "tai pasakytina ir apie paprastus, kasdieninius darbus. Juk vyrai ir moterys, kurie, pelnydami sau ir šeimai duoną, savo jėgomis gerai tarnauja visuomenei, teisėtai gali žiūrėti į savo veiklą, kaip į Kūrėjo darbo plėtimą, rūpinimąsi brolių gerove ir asmeninį aktyvų įsijungimą į Dievo plano vyksmą istorijoje” (34 nr.).

     Tas žinojimas pateikia žmogui giliausią motyvą imtis įvairių darbų. Mat "tikintieji turi įžvelgti giliąją visos kūrinijos prasmę, vertę ir paskirtį tarnauti Dievo garbei; taip pat turi net pasauline veikla padėti vienas kitam švenčiau gyventi. Tokiu būdu į pasaulį įsiskverbs Kristaus dvasia ir, viešpataujant teisingumui, meilei ir taikai, jis sėkmingiau pasieks savo tikslą. Tad tepanaudoja savo patirtį pasaulio dalykų srityje. Kristaus malonei iš vidaus keliant jų veiklą, kiek galėdami tesiekia, kad sukurtosios gėrybės, kaip Kūrėjo nustatyta ir jo Žodžio nušviesta, būtų darbu, technika ir kultūra visų žmonių naudai išvystomos ir geriau tarp jų paskirstomos” ("Lumen gentium”, 36 nr.).

     Užtat žmogaus veikla, "vykdydama Dievo planą ir valią, turi derintis su tikra žmonijos gerove ir leisti žmogui, kaip pavieniam asmeniui ar bendruomenės nariui, ugdyti ir įgyvendinti pilnutinį savo pašauki-mą” (t.p., 35 nr.).

     Tai yra krikščioniška darbo vizija, sielovadinė samprata. Kad ji taptų dvasine, religine tikrove, dar "reikia vidujinių pastangų, veikiant tikėjimui, vilčiai ir meilei, kad darbas pačiam dirbančiajam turėtų tą vertę, kurią jis turi Dievo akyse, ir būtų veikli priemonė jo ir kitų žmonių išganymo vyksme, dieviškojo plano istorijoje” (24 nr.), kad sektų Kristumi darbininku ir dalyvautų jo gyvenimo bei kančios nuopelnuose ir stiprintųsi prisikėlusio Kristaus teikiama viltimi "naujos žemės ir naujo dangaus”, pilno Dievo karalystės įsigalėjimo (25-27 nr.).