Paruošė VYTAS BUTVILA
MEILĖ SAVO DVASIOS VADUI
1979 m. balandžio mėn. 10 d. mirė kun. Karolis Garuckas, S.J., Ceikinių (Ignalinos rajone) parapijos klebonas ir Helsinkio nutarimams vykdyti komiteto narys. Kaip jis savo drąsa ir meile patraukė žmonių širdis, parodė ne tik minios dalyvių jo laidotuvėse, bet ir mirties metinių iškilmėse. 1980 m. balandžio 10 diena ne tik Ceikinių parapijos tikintiesiems, bet ir apylinkių katalikams buvo didelė, įspūdinga šventė.
Tą dieną pirmąsias Mišias laikė naujasis Ceikinių klebonas kun. A. Petronis. Mišios buvo pradėtos giesme:
Ko nuliūdęs Kristus tėviškėn pažiūri
ir per veidą rieda ašara gaili?
Ko jūs, mano žmonės, kryžkeliuos paklydot,
kur tu, rūtų žeme, be manęs eini?
Balsas liko balsu šaukiančio tyruose,
mūsų žemėj laimė žydi nebe ta.
Samanotas kryžius po beržais parimęs
dieną naktį meldžias vargdienio dalia.
Pasakyki, Jėzau, kodėl žemė tyli,
kai brangiausią žmogų lydi į kapus?
Erškėčiuotą kelią dieną naktį eitum,
kad brangus tėvelis būtų su mumis.
Jau nuo ankstaus ryto rinkosi žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių. Atvykę kunigai bažnyčioje aukojo Mišias be pertraukos. Per trejas Mišias buvo sakomi pamokslai, kuriuose buvo prisiminta kun. Karolio Garucko drąsi veikla ir šventas gyvenimas.
Kai kun. A. Keina pamoksle pasakojo apie Tėvo Garucko gyvenimą, kančias ir kovą už Bažnyčios teises, kai pabrėžė jo didelę meilę Dievui ir žmonėms, visa bažnyčia raudojo.
Per kitas (votyvines) Mišias pamokslą sakė kun. D. Valiukonis. Jis paskaitė kai kurias ištraukas iš Tėvo Garucko asmeninio dienoraščio. Savo dienoraštyje jis daug kartų kreipiasi į Dievą, prašydamas priimti pas save, nors ir suplyšusiais elgetos drabužiais. Prašo patį Jėzų, kad atitaisytų, jeigu ką nors jis yra sugadinęs. Nori, kad būtų palaidotas kur nors ant tako, kad kiti per jo kaulus eitų pas Dievą, į bažnyčią. Prašo, kad jo laidotuvėse būtų kaip galima mažiau išlaidų, kad būtų sutaupyta pinigų sušelpti vargšams mokiniams.
Sumą celebravo vysk. J. Steponavičius, o pamokslą pasakė kun, P. Baltuška. Jis pabrėžė velionio šventumo bruožus: didvyriškumą, drąsą, kančios meilę.
Po sumos prie kapo kalbėjo kun. S. Tomkevičius, nušviesdamas Bažnyčios padėtį Lietuvoje, ragindamas tikinčiuosius kovoti už savo teises, nesibijant kalėjimo. Labiausiai, jo nuomone, turi netylėti, bet kelti balsą vyskupai. "Kalėjimuose ir kančiose Bažnyčia stiprėja. Mums nereikia ieškoti šventųjų kituose kraštuose, mes jų turime savo tautoje. Mes visi turime būti didvyriai, kankiniai ir šventieji”.
Toliau jis nurodė mūsų tautos naikinimo priemones: 1. Tikinčiųjų priespauda: nei spaudos, nei radijo. 2. Besaikis alkoholinių gėrimų gaminimas ir skatinimas gerti naujai išdygusiose užeigose. 3. Melas ir kunigų šmeižimai. Tad visiems reikia būti sąmoningiems lietuviams ir sąmoningiems katalikams. Tėvas Karolis tai suprato, nes pirmasis įstojo į Helsinkio grupę ir buvo jos organizatorius.
Žmonėms skirstantis, vaikai dar pasiliko ir sugiedojo vaikišką giesmę:
O Marija mylima, motinėlė tu gera,
Tu myli vaikus ir globoji mus visus.
Baigę giedoti, rankose turėtas gėles padėjo prie paminklo ir visi nusifotografavo. Nors mokytojai iš vakaro vaikus prigrasino, kad visi būtų mokykloje, bet bažnyčioje dalyvavo su kamželėmis 50 berniukų ir ne mažiau mergaičių su procesijos drabužiais. Kunigų buvo apie aštuoniasdešimt.
Oras buvo žvarbus. Žmonės skubiai ieškojo kokios nors užuovėjos, kiti skubėjo namo. Klebonijoje buvo puikios vaišės. Vietos nebuvo daug, visi negalėjo sutilpti, tad keitėsi pamainomis. Buvo atėjęs ir menininkas, kurs sukūrė tokį gražų, didingą paminklą Tėvui Garuckui. Jis papasakojo visą paminklo kūrimo istoriją ir vargus bei pavojus, kuriuos teko patirti. Buvo tardomas, grasinamas, klausinėjamas, iš kur gavęs paminklui medžiagos. Viską daręs iš meilės ir dėkingumo a.a. Tėvui Karoliui, kuris jam nurodęs gražesnį gyvenimo kelią.
Paminklas tikrai didingas ir gražus — 8 metrų aukščio. Kai kurie žmonės kalbėjo, kad gal visoje Lietuvoje nėra kito tokio gražaus.
Žmonės gėrisi šiuo paminklu, puošia jį gėlėmis ir nuolat prisimena savo mylimą kleboną Karolį Garucką, S.J.
MOKYTOJO DIENA
Lietuvoje spalio 5-toji yra Mokytojo diena. Ta proga prof. Pranas Buckus rašo: "Būti mokytoju — reiškia mokyti gerumo, jautrumo, elgesio kultūros, rodyti pareigos ir pasiaukojimo grožį, mokyti išgyventi svetimą skausmą. Tai kartu reiškia labai mylėti gyvenimą, žmones, linkėti jiems tikros laimės ir padėti jos siekti. Ši profesija kuo labiausiai susijusi su kūryba. Kūrybingas mokytojas visada palieka savo mokiniams neišdildomus prisiminimus. Dar daugiau — toks žmogus uždega jaunimą nuolatiniam nerimui, ieškojimams. Ypač tada, kai jis pats, be tiesioginių pareigų, dalį savo kūrybinių polėkių atiduoda visuomenei, kuriai nors meno ar mokslo sričiai”.
Bet Maskvos specialistų tvirtinimu, po 7-8 metų darbo daugiau kaip pusė mokytojų palieka švietimo sferą, pereina į kitą darbą. Kodėl? Todėl, kad jie turi organizuoti užklasinį darbą mokykloje, derinti jį su pionierių ir komjaunimo veikla. Dar galima pridėti, kad jie turi veikti antireliginėje propagandoje, tikėti ateizmu.
“KŪRYBINĖ ATMOSFERA”
Lietuvos valstybinis dailės institutas nuo 1946 metų išleido 2000 diplomuotų dailininkų. Ta proga Instituto rektorius Vincentas Gečas pareiškė: "Gal paradoksalu, bet mažiausias mūsų respublikos institutas (apie 750 studentų) yra vienas didžiausių tarp šalies aukštųjų dailės mokyklų. Kaip ir jose, taip ir vilniškiame institute pagal nustatytas normas penkiems studentams tenka vienas dėstytojas. Turime brandų profesūros, dėstytojų kolektyvą. Institute dirba Lenino, valstybinių, respublikinių premijų laureatai, dailininkų sąjungos vadovai, apskritai, žymiausi dailininkai. Matyt, ir aiškinti nereikia, kaip tai veikia studentus, kūrybinę atmosferą”.
Mums atrodo, kad "kūrybinę atmosferą” nustato partija ir Maskva. Ar ne taip, ponas Gečai?
NAUJAS KEIKSMAŽODIS — “PROPAGANDA”
Dabar Lietuvoje žodis "propaganda” pasidarė piktas keiksmažodis. Apie propagandą kalba visi komunistai, apie jį rašo laikraščiai, jai skiriami knygų tomai. Šio žodžio išsigandę, žmonės neskaito spaudos, kratosi knygų. Užtat propagandistai organizuoja knygos dienas su šūkiu: "Gyventi, dirbti, mokytis leniniškai”. Jie, susiorganizavę į Knygos bičiulių draugiją, leniniškai bruka žmonėms leniniškas knygas. Tad ir nenuostabu, kad "Tiesos” korespondentas skundžiasi, jog knygos sunkiai pasiekia skaitytojus. Tos knygos dažnai ištepliojamos, aplamdomos knygynuose ar pakeliui į juos. Kitos suverčiamos į pakampius ir ten tūno mėnesius, o neretai ir metus. Korespondentas skundžiasi: "Kaip tokią knygą parsinešti į namus, kaip duoti kitam!” Iš tikrųjų žmonės skaito knygas, bet nenori leniniškai mokytis.
Klaipėdos teatro direktorius duotame pasikalbėjime spaudai skundžiasi, kad naujame repertuare nėra naujų lietuvių dramaturgijos kūrinių, kad stokojama šiuolaikinių mūsų autorių pjesių. Anot jo, tai bene opiausia teatro problema. Iš tikrųjų rašytojai nerašo pjesių, bijodami keiksmažodžio "propaganda”.
* Minint konstitucijos dieną, "Tiesa” rašo: "Gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės negalima. Tai Vladimiro Lenino žodžiai”. Tuo remiantis, Lenino demokratija yra papuošta kalėjimais ir įsako visuomenei, ką ir kaip daryti, kad žmonės priklausytų visuomenei, atseit, partijos nurodymams.
* Tiesa rašo apie Pirmaujančią melžėją”, pasižymėjusią Želvos tarybinio ūkio karvių melžėją N. Rakovskają, kuri iš karvės primelžė 3650 kg pieno ir įvykdė metinį pasižadėjimą. Karvės dosnumą suprasime, žinodami, kad melžėja yra žymi komunistė, Tarybos deputatė. Jai įsakė L. Brežnevas, o ji visa tai perdavė karvei, ir pienas plaukte plaukė, priėmus naują konstituciją...
* Muzikui prof. S. Sondeckiui pagerbti, minint jo kūrybinės veiklos 25-metį, buvo surengta didelė muzikos šventė. Muzikos kritikė rašo: "Perpildyta Filharmonijos salė, klausytojų entuziazmas, prasiveržęs ovacijomis, nubangavęs spalvinga gėlių jūra — visa tai kaitino vakaro atmosferą, sukūrė nepamirštamą įspūdį”.
* Kompozitorius Vytautas Barkauskas sukūrė "Trečiąją simfoniją”, skirtą Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai. Muzikos žinovai rašo, kad ši simfonija — tai vienas reikšmingiausių kompozitoriaus kūrinių. Ji žymi naują šio autoriaus kūrybos etapą, kuriam būdingas ryškus filosofiškurnąs. Taip pat naujajai simfonijai būdingi intelektualinio susikaupimo ir aktyvaus mąstymo bruožai.
* Stasys Domarkas, Kauno valstybinio muzikinio teatro direktorius ir vyriausiasis dirigentas, straipsnyje "Spektakliai — ne vien pramogai” rašo: "Turėti gerą repertuarą ir šiandien yra vienas aktualiausių teatro uždavinių. Ieškome tokių veikalų, kurie leistų muzikiniam teatrui būdingomis priemonėmis kiekvienam žmogui skiepyti tiesos, gėrio ir grožio supratimą, kurie skatintų siekti aukštų idealų, įkvėptų kovai už juos”. Koks tas tiesos, gėrio ir grožio supratimas, numanu iš paskutinės straipsnio pastraipos, kur jis sako, kad ir toliau stengsis kurti idėjiškai kryptingus, meniškai brandžius spektaklius, kurie padės spręsti laiko padiktuotas problemas. O ta idėjiškai kryptinga problema ir yra leniniškas tiesos, gėrio ir grožio supratimas.
* Netrukus sukaks 400 metų, kai J. Bretkūnas išvertė į lietuvių kalbą Bibliją. Vertimo rankraštis saugomas Vakarų Berlyne. Ketvirtoji baltistų konferencija pritarė Miunsterio universiteto profesoriaus Fridricho Schulzo iniciatyvai išleisti šį didžiausią senosios lietuvių kalbos paminklą.
* Lietuvos Mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje sukaupta 174.601 saugojimo vienetas arba 296 fondai rankraščių ir dokumentų. Iš jų 1415 pergamentų. Ši biblioteka turtinga ne vien milijonais knygų, senais retais kartografiniais leidiniais, bet ir XI - XX a. rankraščių bei dokumentų rinkiniais, senais laiškais.
* Žurnalistas Vytautas Kazakevičius, minint jo 50-tąjį gimtadienį, į klausimą, ką naujo jis žada skaitytojams, besidomintiems išeivių visuomenine ir kultūrine veikla, atsakė, kad šiuo metu spaustuvėje yra jo iniciatyva sudaryta ir įžanga palydėta E. Cinzo apsakymų knyga "Spąstai”. Be to, jis pasisakė, kad prisideda sudarymu, rekomendacijomis, įžangų ruošimu, recenzijomis prie visų emigracinių autorių knygų išleidimo.
* Iš spaudos išėjo Lietuvių rašytojų biobibliografinio žodyno pirmasis tomas. Šiame leidinyje bus sukaupta pagrindinės žinios ir medžiaga apie rašytojus ir jų kūrybą. Leidinį sudarys trys solidžios apimties tomai ir papildymai. Knygos pirmame tome pateikiama trumpa rašytojo biografija, jo kūriniai ir vertimai, literatūra apie jį, atskirus kūrinius ir kūrybą. Biobibliografinis žodynas sudarytas pagal rašytojų pavardžių ar jų įsigalėjusių slapyvardžių abėcėlę. Pirmasis tomas apima A-J raides ir pateikia bibliografines žinias bei duomenis daugiau kaip apie 180 rašytojų ir kitų mūsų raštijos atstovų, pradedant senosios lietuvių knygos autoriais.
* Lietuvos žurnalistų sąjunga leidžia kasmetinį leidinį "Žurnalistika”. Jau buvo išleista šešios knygos. 1980 m. išėjo "Žurnalistika— 78”, 152 psl., 1000 egz. Knygoje, be abejo, daug propagandinio burbulo. Vienas knygos skyrius skirtas Vilniaus universitetui, atšventusiam 400-tąsias metines. Žurnalistikos katedra Vilniaus universitete buvo įsteigta 1949 m. ir per 30 metų išleido apie 900 spaudos, televizijos ir radijo darbuotojų, gerai paruoštų komunistinių propagandistų.
* Maskvoje anglų kalba leidžiamas žurnalas "Soviet Literature” išleido specialų numerį, skirtą olimpinių žaidynių dalyviams ir svečiams. Tarp daugiau kaip šimto poetų lietuvių poezijai atstovauja A. Baltakis, A. Drilinga, A. Maldonis, J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis ir V. Palčinskaitė. Olimpiada, sutepta Afganistano laisvės kovotojų krauju, buvo istorijos dėmė. Senovėje žymieji graikų poetai skaitydavo olimpiados dalyviams savo odes, šlovinančias nugalėtojus. Dabar rusai skaitė odes olimpiados išniekintojui Brežnevui ir pavergtam žmogui.
* "Sovietskaja Litva”, kuri tęsia lietuvių tautos koriko Muravjovo darbus ir svarbiausiu tikslu laiko Lietuvos rusinimą, atšventė savo 40 m. darbo sukaktį. Šia proga redaktorius V. Jemeljanovas rašo, kad šis laikraštis neša skaitytojams gaivias socialistinio internacionalizmo (rusiško) tarybinių tautų draugystės idėjas (Lietuvos pavergimą), padeda auklėti gilių komunistinių įsitikinimų žmogų (nužmogintą), karštą tarybinės tėvynės (Rusijos) patriotą.
* "Tiesa” rašo apie "Nelinksmas popieriaus lapo keliones” ir skundžiasi, kad moksleiviai per mažai surenka makulatūros. Rajoninės mokyklos užduotį įvykdė 137 procentai, o miestų mokyklos tik apie 40 procentų. Mat miestuose veikia daugiau saugumiečių, tai mokiniai negalėjo sunešti Lenino ir Brežnevo raštų, o rajoninių mokyklų mokinai apsivalė nuo to šlamšto. Lietuvoje 1979 m. buvo iškirsta 5000 ha suaugusio miško ir nemaža dalis medžių nukeliavo celiuliozės gamybai, komunistų partijos leidiniams. Tikrai, gerbiamasis drauge, "Tiesos” redaktoriau, kad yra nelinksmos popieriaus lapo kelionės. Spausdinant tą » straipsnį, turbūt ir redaktoriui darėsi liūdna, kad tiek daug popieriaus sunaudojama bereikalingai propagandai.
* "Tiesos ’’korespondentė Vida Bielskytė parašė straipsnį: "Ar esi savo žodžio šeimininkas?” Perskaičius man pasidarė tavęs gaila, Vidute. Savo straipsnį taip baigei: "Spręstini klausimai, pasiūlymai surašyti į nutarimą, kurio vykdymas atidžiai kontroliuojamas”. Tai kaip čia su ta žodžių šeimininkyste? Juk viskas, kaip tvirtini, "atidžiai kontroliuojama’’.
* Baltistų konferencijoje, kuri vyko Rygoje, dalyvavo Vilniaus universiteto prof. Zigmas Zinkevičius. Dr. V. Ambrazas darė pranešimą apie įprastinės žodžių tvarkos rekonstravimą sakinyje, o filologijos kandidatas A. Girdenis pateikė darbą žemaičių tarmės kirčio istorijos klausimais. Šiuo metu Vilnius yra pasaulinės baltistikos centras. Jau 15 metų čia leidžiamas žurnalas "Baltis-tica”. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas leidžia "Lietuvių kalbos atlasą”. Išleista tritomė "Lietuvių kalbos gramatika” ir jau iš spaudos išėjo vienuolika akademinio "Lietuvių kalbos žodyno” tomų.