(Šeimos gyvenimo trijų veiksmų vaizdelis)
Vytautas Kasnis
Pas mus, miško gyventojus, durų nakties skambučio garsas — retenybė. Jam suzirzus, ypač vėlyvu metu, ateivį visados pasitinkame su lauko prožektorių šviesomis. Taip mes pasitikome ir Širmaitį, savo gerą draugą, kuris, nesulaukdamas atidarant durų, riktelėjo: "Čia Širmaitis, Kazys Širmaitis. Nebijokite!”
Padėjęs lagaminą kampe, purtydamas sniegą, pasijuokė iš mūsų, kad mes, kaimo žmonės, turėtume tokiu vėlyvu laiku miegoti, o ne žiburiuotis. Ir dar palto nenusi vilkęs paklausė, ar priimsime nakvynės. Girdi, tiek daug kartų kvietėme jį vasaroti, o apie žiemojimą niekados neužsiminėme.
Pajuokavus, as paėmiau jo paltą, o žmona šūktelėjo, kurgi esanti jo žmona Kastytė, negi automobilyje pasiliko, ir liepė man eiti jos pakviesti vidun.
— Kastė pasiliko namie, — jis pasakė. . Paskui, atsisėdęs minkštasuolin, pradėjo pasakoti apie žiemos grožybes.
Širmaitis visados, lyg su vėju, įlėkdavo į vidų, garsiai kalbėdamas, griaustinio garsais pasijuokdamas, bet dabar buvo kitoks, visai nepanašus į triukšmingąjį Kazį.
— Mus vis kas nors aplanko, — pertraukė trumpą tylą žmona. — Jei nesulaukiame svečių, tai kiškiai, voverės, stirnos mus aplanko. O jeigu ir jos nepasirodo, tai dangus atsiunčia ką nors: lietutį ar snieguoles, saulę ar vėją.
— Ir mane čia pas jus dangus atsiuntė, — dirbtinai nusišypsojo.
— Žinai, jei nebūtų vakaro dešimta valanda, tai taip negalvočiau, o dabar, atvykus svečiui iš taip toli, nenorom mįslelė susisuka sau lizdą galvoje, — įbedęs į jį akis, pasakiau.
— Ne mįslelę, bet didelę mįslę atnešiau jums, kurios per pastarąjį dešimtmetį niekaip negalėjau aš vienas išspręsti, — atsakė jis.
Žmona atnešė konjako, ir Kazys išmaukė stikliuką, lyg ryte prarydamas. Ir nuo pakartojimo nesikratė. Bet po trečio apvožė stikliuką aukštyn kojom ir pakilęs pradėjo vaikščioti po kambarį.
Žinote, kad aš čia atsiradau netikėtai, visai tokios kelionės neplanavęs, — kalbėjo lyg nesavu balsu. — Pagriebęs lagaminą, kuris buvo jau seniai paruoštas ir laukė tokios netikėtos kelionės, užtrenkiau jai panosėje duris ir tekinas, lyg vejamas, išbėgau į nakties tamsą.
— Kam užtrenkei duris, nejaugi Kastei? — įsiterpė žmona.
— Taip, tai pačiai! ..
— Bet juk judu taip gražiai sugyvenote?. .
— Taip, sugyvenome. Bet pastaruoju metu pradėjome eiti labai siauru lieptu ir štai priėjome jo galą. Vienas iš mūsų pasiliko stovėti, o kitas nukrito stačia galva žemyn. ..
— Na, tai man gražiausia! Nepyk, Kazy, — ji, paėmusi Kazį už rankos ir pasisodinusi šalia, ėmė klausinėti, — ar kartais mums, bekopiant metu laiptais aukštyn, nesusisuka galva? Juk taip neseniai atšventėme tavo tėvų 50 metų vedybinio gyvenimo sukaktį, ir tėvas taip nuoširdžiai pasidžiaugė tavo gražia šeima, anūkų anūkais... Tu turi gerą darbą, gražius namus, žavingą žmoną, tad tik džiaukis ir gyvenk. O dabar gi jai duris panosėje užtrenkei. Gal įsimylėjai ką, gal ją kas nors vilioja ir gundo?
Niekas nei vilioja, nei gundo, nieko neįsimylėjau. Seniai ryžęsis ir daug kartų Kastei sakęs, kad užtrenksiu namų duris ir išeisiu kitur gyventi, kaip tik tai padariau šį vakarą, išsisėmus kantrybei, — kalbėjo susijaudinusiu balsu.
— O Kastė? Ką sakė Kastytė, mano draugė? — nerimavo žmona.
— Kaip minėjau, aš jai šimtus kartų kartojau, kad tokio gyvenimo, kokį turime dabar, paskendusį amžinuose ginčuose, nesutarimuose, prieštaravimuose, aš nebegaliu pakęsti ir vieną dieną išeisiu iš namų.
— O ką ji atsakydavo į tokius tavo grasinimus? — paklausė žmona.
— Ji žinojo, kad aš ją labai myliu, ir, žinoma, nesitikėjo, kad vieną dieną su manimi iškeliaus ir paruoštas lagaminas. Po mano grasinimų apkaltindavo mane, kad aš greičiausiai esu ką nors įsimylėjęs. Ir visa tai pavardėmis paliudydama, sugalvodavo kokią nors nebūtą istoriją.
— O gal ji ką nors įsimylėjo? — žmona pertraukė kalbą.
— Kad ji myli, turi simpatijų, tai žinau, bet kad būtų ką nors įsimylėjusi, tai nežinau ir nenujaučiu. Bet dabar tu, Onute, pasakyk man atvirai, nes esi mūsų gera ir artima draugė, ar Kastė nepasikeitė paskutiniais metais? Ar ji, anot mano mamos, ta buvusi žavi, patraukli moteris nesubobėjo, per anksti paseno? — įbedęs akis į mano žmoną, Kazys laukė atsakymo.
— Žinai, mes, jos draugės, dažnai apkalbėdavome Kastytę, spėliodamos, kas su ja pasidarė, kad ji labai pasikeitė išvaizda ir būdu, — lyg daug ką slėpdama, mikčiodama, ji atsakė.
— Apsileido! Anot mano sesers, apsileido, kaip pelų maišas. Subukėjo asmenybė, dingo žavingumas bei žvalumas. Niekur nenori išeiti pasižmonėti, nenori ir pas save draugus pasikviesti. Vis mėgina teisintis, kad į sukneles neįlenda, kad jau laikas susirūpinti savo išvaizda.
— Ak, jums, vyrams, tas moters lieknumas tik ir stovi akyse bei skamba ausyse, — teisinosi manoji.
— Atvirkščiai, man atrodo, kad tik jums, moterims, tas lieknumas žiba, kaip deimantas, ir visais balsais zirzia ausyse, plakasi ir malasi liežuvėliais. Žiūrėk, Alė, Bronė, Magdalena vyrų tarpe turi didžiausią pasisekimą, visi ieško jų draugystės, nors jos gal pridėjo svarą kitą, kopiant metų laiptais. Asmenybė yra grožio karalienė, bet ne svarai. Moters vidinė šilima patraukia visus ir skaidrina žavingais spindulias. Svarais moters niekas nevertina, — karščiavosi Kazys. — Tu, Onute, nedrįsai pasakyti, lyg nenorėdama Kastės kaltinti, kad moters apsileidimas yra tas raganiškas paveldėjimas, kuris griauna šeimas, įneša nesantaiką. Su juo įkandin keičiasi moters būdas, ir ji, tarp pagalvių panarinusi savo galvą, nenori matyti tikrosios aplinkos. Įbridusi į balą, ji gilyn brenda ir į purvą. Pasidaro irzli, nesukalbama, gyvena įtarimais, kad jos niekas nemyli, visi jos vengia, neapkenčia. Ir jei tu, Onute, esi atvira ir nuoširdi, tai pasakyk, ar buvusi žavi Kastytė neapsileido, kaip toje dainoje: "Kaste, Kaste, pirk akėčias, iššukuosime tau plaukus; Kaste, Kaste, kelkis, jau saulutė leidžias...”
Dabar prispirta mano žmona atvirai pasisakė, kad Kastė labai pasikeitė ir, turėjusi būrį gerų draugų, nuo jų visų nutolo. Bet tuoj pat ji įniko kaltinti vyrus, kad dažnai dėl to jie kalti, nes pradeda žavėtis kitomis moterimis, daug dėmesio nekreipdami į savąją, o kartais pasidaro taip šykštūs, kad gailisi cento, tardami, kad ta nepames, o kitos neieškos.
— Žinau, kad ji mėgsta kvepalus ir įvairiomis progomis juos perku, bet juos atiduoda marčioms ir dukterims. Perku ir kosmetiką, bet ir ji nuplaukia tais pačiais kanalais į kitus namus. Jai nesirūpinant, perku drabužius, bet ji, juos iškeitusi, vaikams atiduoda. Kai klausiu, ką nupirkti dovanų, prašo pinigų, kad pati galėtų pasirinkti. Paskui tuos pinigus anūkai iššvaisto.
— Ir dėl ko tu, Kazy, užtrenkei namų duris, — vėl įsiterpė žmona. — Tu skundies, kad ji daug laiko praleidžia vaikų namuose. Bet ar mūsų amžiuje neužtenka šeimos tarpusavio meilei pusės to laiko, kurį turėjome anksčiau?
— Galima juokauti, galima meilę metais matuoti, bet gyvenimo pavyzdžiai atskleidžia žiaurią realybę, kad šeimos, išgyvenusios 25 m. ir daugiau, nebesugyvena ir skiriasi. Statistika yra lyg geležis šalta, bet jos duomenys karšti. Ypač skaudu, kai išgirsti, kad lietuvių, katalikų šeimos suyra.
Antrasis veiksmas vyko Kastės namuose. Vyrui išėjus, ji per daug dėmesio į visa tai nekreipė. Juk per paskutiniuosius metus jis daug kartų grasino, bet tie žodžiai vis per kaminą išrūkdavo. Išėjo ir sugrįš. Didelis čia daiktas. Tegul palaksto vienas!
Bet Kazys negrįžo. Ją aplankydavo tik jo siunčiami čekiai. Dienos vijosi savaites, mėnesius. Nuo ašarų rasojo langai. Dukterims ir marčioms padedant, Kastė palengva grįžo Kastytės eitomis pėdomis. Moters žavumas juk įgimtas, juk tai graži joms duota pievo dovana — tikinta kitų, pati įsitikino. O jei namus kartais ragana aplanko, oi kaip lengva ją išvyti! Dabar vėl žavi Kastytė laukė šaunaus Kaziuko.
* * *
Trečiasis veiksmas. Kazio sugalvotas bandomasis išsiskyrimas baigėsi spalvingu, gražiu susitikimu su žmona Kastyte.
* * *
Šis trijų veiksmų šeimos vaizdelis buvo suvaidintas, mums atostogaujant šiaurės Kanadoje, vienos vakaronės metu. Mes du vakarus kalbėjomės, diskutavome apie labai plačiai paplitusią šeimų ligą — išsiskyrimą. (Apie tai plačiau kitą kartą). Bet šis šeimos vaizdelis buvo įdomus todėl, kad jo dalyviai nevaidino, bet perdavė savo asmeninius išgyvenimus. Klysti lengva, paklydimuose gyventi sunku, bet svarbiausia — pasimokyti iš klaidų.