ANDRIUS VALEVIČIUS
Gyvename tikrai įdomiais laikais. Jau kuris metas esame liudytojai atgijusio dėmesio religijai ir pastangų iš naujo jos ieškoti ir ją apmąstyti ar ja net gyventi. Knygos, nagrinėjančios kontempliaciją ir mistiką, yra tarsi tvanas užplūdusios rinką. Dabarties žmogus nori nusikratyti šiandieninės grynai apyvarta ir prekyba besirūpinančios visuomenės; jis ieško išsilaisvinimo, mėgindamas kurti naują civilizaciją, kurios pagrindas nebebūtų tik kova dėl ekonominio būvio.
Ir iš tikro! Įsijungę televiziją, matome joje vis daugiau ir daugiau religinio pobūdžio programų. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, pasakoja apie savo gyvenimą, kalba apie religinį savo atsivertimą, apie naują savyje patirtą šviesą. Spaudoje skaitome apie atsinaujinimo sąjūdžius, kurių paskatinti žmonės renkasi maldai ir mąstymui. Seniau vyravę sausi įsakantieji ar perspėjantieji balsai čia jau išnykę; čia jie skamba šiandien net džiugiai. Dažnai girdime iš savo pažįstamųjų, kad atėjęs laikas atsinaujinti, iš naujo "gimti”, bet šį kartą — Šventojoje Dvasioje. Kiek daug dabar yra žmonių, kurie liudija Dievo buvimą, tiesiog prisipažindami iš tikro Jį radę!
Ir vis dėlto, nežiūrint visų šių žavinčių knygų ir liudijimų, sutinkame nemaža ir tokių tikinčiųjų, kurie, nors ir skaitydami apie šviesą, jaučiasi betgi tebeklaidžioją tamsoje. Jie irgi norėtų Dievą rasti. Bet juo stropiau jie Jo ieško, juo neaiškiau jiems viskas darosi. Kiek vienų kojos jau, atrodo, nebesiekiančios žemės, tiek kiti vis dar regi save įklimpusius kasdieninio gyvenimo purve. Jie galėtų, pasak psalmininko, tarti: "Įklimpau į gilią dumblynę, nėra man kur kojos atremti... Pailsau, bešaukdamas garsiai. .. ir akis pražiūrėjau, belaukdamas Dievo pagalbos” (Ps 68, 3-4) .1
Jausmas, esant Dievo apleistam, yra randamas ne tik psalmėse. Jis yra gana ryškus ir gal net pagrindinis taip pat ir daugelio šventųjų gyvenime. Šv. Ignacas Loyola, pasakodamas savo autobiografijoje apie buvojimą Manresoj netrukus po savo atsivertimo, mini savo griežtą asketinį gyvenimą, kai Dievas jam siųsdavęs kilnių minčių ar vizijų ir kai jis kaip tik todėl laikęs save jau tikrai prie Dievo priartėjusiu. "Lig šio laiko, — rašo šventasis (šv. Ignacas visur kalba apie save trečiuoju asmeniu, Aut.),— jis gyveno savo viduje visiškai ramus. Nuolatos jautė savyje didelį džiaugsmą ir vis dėlto jis dar nė kiek nesiorientavo vidinio, dvasinio gyvenimo klausimuose”. Bet štai, laikui bėgant, ši padėtis pradėjo kisti: dvasinis džiaugsmas arba "saldumas” pasirodė nesą nuolatiniai. "Prieš jo akis iškilo dabartinio jo gyvenimo sunkenybės, tarsi kažkas jo viduje jam būtų šnibždėjęs: "Argi pajėgsi nešti tokį gyvenimą 70 metų, kuriuos tau gal skirta dar praleisti?” Ir toliau rašo šv. Ignacas: "Netrukus po šio gundymo jis pradėjo jausti, kad jo siela pastebimai kinta. Sykį pasidarė jam taip grasu, jog jis nerado jokio džiaugsmo, nei dalyvaudamas bendrosiose maldose, nei šv. Mišiose, nei kitose maldingose pratybose”.2
Šis šv. Ignaco pavyzdys patvirtina tai, ko daugelis šventųjų yra mus mokę: tikėjimas ir iš jo išplaukiąs dvasinis gyvenimas, kuris yra paremtas jausmais, ypatingomis maldomis, gražiomis giesmėmis ar apeigomis, turėtų būti vengiamas.Be abejo, visi šie dalykai yra žmogui naudingi, tačiau nebūtini, nes jie praeina ir net visiškai išnyksta. Tikrąjį tikėjimą sudaro Dievo radimas ir Jo veikimo jautimas paprasčiausiame kasdienos gyvenime su visu jo nuobodoliu, netikrumu, nerimu, įvairiausiu pažeminimu ir sunkumu. Mūsų dienomis pasirodančios naujos knygos, naujos teorijos, nauji atgimimo sąjūdžiai gali būti gera pagalba žmogui prie Dievo artėti, bet jie niekad jo prie Dievo visiškai neprives, jei krikščionis tik jais remsis ir tik jų vaikysis. Nes kelias, vedąs tikrai į Dievą, yra tik tasai, kuris eina per kasdieną: per jos tuštumą, per jos tamsą, per jos naktį.
Šv. Jonas a Cruce, 16-tojo šimtmečio ispanų mistikas, laiko šią kasdienos tamsą tiesiog Viešpaties priemone žmogui stiprinti tikėjime, kad šisai neliktų tik dvasinių pomėgių ieškojimas ar jais gardžiavimasis. Dievas nori, kad žmogus išmoktų tvirtai stovėti ant savo kojų. Todėl "Jis paleidžia jį, — sako šv. Jonas, — iš savo rankų, pastatydamas ant žemės, ir moko jį žengti savomis kojomis. Pradžioje tai žmogui atrodo labai keista ir net bloga”.3 Vokiečių filosofė karmelite Edith Stein, nagrinėdama šv. Jono a Cruce eilėraštį "Tamsi naktis (No-che oscura)”, nurodo, kad siela, siekianti jungtis su Dievu, turinti pereiti per tamsą arba naktį, būtent ji turinti žengti tris pagrindinius žingsnius, kuriuos ji vadina išeities tašku, keliu ir tikslu.
Išeities taškas — tai pati sielos pastangų pradžia, besireiškianti pasaulio dalykų atsižadėjimu. "Šis atsižadėjimas,— rašo E. Stein, — įstumia sielą į tamsybes tarsi į nebūtį (wie ins Nichts). Todėl anos tamsybės ir yra vadinamos naktimi.Pasaulis, kurį pagauname savo pojūčiais, juk yra mums prigimtas, mus tvirtai laikąs pagrindas; tai namai, kuriuose jaukiai jaučiamės, kurie mus maitina ir aprūpina viskuo, kas reikalinga; tai mūsų džiaugsmų ir smagurių šaltinis. Jei tad pasaulis yra mums atimamas ar jei esame priversti jį palikti, tai iš tikro mums atrodo, tarsi žemė trauktųsi iš po mūsų kojų ir tarsi naktis imtų mus globti; tarsi net ir mes patys pradėtume skęsti ir dingti”.4 Gražiu vaizdu yra šį pergyvenimą išreiškęs ispanų dramaturgas Lope de Vega: "Ką pirma laikiau tiesa, dabar atrodo lyg prasimanymas. Kas atrodė šviesa, dabar yra tik blausios ūkanos — širdis skurdi meile ir tikėjimu”.5
Paskendus ir pranykus šiam senajam pasauliui, žmogus atsiduria tikrame kelyje, tačiau tamsiame, būtent tikėjime,kuris jį veda į Dievą. Tačiau tikėjimo kelias yra kelias naktį.Palyginant su žmogaus aiškiu žinojimu ar supratimu, tikėjimas yra tamsus pažinimas, kuris, tiesa, suartina žmogų su savo objektu, bet to objekto žmogus neregi ir dažnai jo net nė nesuvokia, pvz. Šv. Trejybės, Įsikūnijimo, Kristaus realaus buvimo Šv. Sakramente ir apskritai visų kitų tikėjimo paslapčių. Šia prasme ir galima sakyti, kad ir tikslas, į kurį tikėjimo keliu einame, yra naktis: Dievas yra mums ir žemėje, ir palaimintoje būklėje Paslėptasis Dievas— Deus absconditus. Mūsų akys nepajėgia prisitaikyti prie Jo "per šviesios šviesos” (E. Stein), ir mes žvelgiame tarsi į tamsą: naktis tebetrunka.
Edith Stein palygina šią sielos naktį su gamtine naktimi. Kaip gamtos naktis savo eigoje nėra visados to paties tamsumo, taip ir sielos naktis turi irgi savo laikotarpių ir tamsumo laipsnių. Anasai nykimo jausmas yra tarsi lėtas nakties užėjimas, kai dieninės šviesos prieblanda dar tebėra neišblėsusi. Tuo tarpu paties tikėjimo kelias jau yra vidunakčio tamsa, kai yra išjungiamas ne tik pojūčių veikimas (Sinnestätigkeit), bet ir prigimtasis proto pažinimas (Verstandeserkenntniss). Tačiau kai pagaliau siela Dievą randa, tai jau ir jos nakties metu pradeda brėkšti naujos dienos aušra — amžinybės dienos.6
Žvelgiant atidžiau į šias "Tamsios nakties” mintis, aiškiai matyti, kad žmogus nesugeba Dievo visiškai pažinti ir tobulai Jo pergyventi. Todėl ir keliame čia klausimą: kiek autentiški yra naujieji sąjūdžiai, kurie skelbiasi Dievą radę? Juk juo labiau didi šventieji stengėsi savo gyvenime Dievą rasti ir Jį suprasti, juo labiau jiems Dievas nėrėsi į vis didesnę tamsą. "Jie trokšta Tave pasiekti, — rašo šv. Anselmas, — bet neprieinamas yra Tavo būstas. Jie geidžia Tave rasti, bet nežino, kur Tavo gyvenvietė. Jie Tavęs ilgisi, bet nepažįsta Tavo veido”. Nepaisant didžiulio vargo šioje dvasios kelionėje, šventieji niekad nebuvo tikri savo padėtimi Dievo akivaizdoje. O šiandien modernusis žmogus dažnai tariasi neabejotinai Dievą radęs ir su Šventąja Dvasia susijungęs. Tačiau ar jis iš tikro yra jau peržengęs aną "tamsią naktį”? O gal jis vis dar tebegyvena dienos šviesa, laikydamas ją jau pasiekta anos naujos dienos šviesair tuo būdu labai klysdamas? Nes reikia, kad kiekvienam užeitų vakaras. Ar modernusis žmogus jau yra pergyvenęs tokį dvasios vakarą bei vidunaktį?
Minėjome, kad tikrasis tikėjimas randamas kasdieniniame gyvenime ir jo neganduose. Šv. Jonas a Cruce tai pabrėžia net gana stipriai: "Žemiškasis gyvenimas neduoda sielai esminio džiaugsmo Dieve. Todėl ir didžiausias liūdnumas ar malonumas, ištikęs sielą, nėra Dievas. Dievas yra nepasiekiamas”.8 Čia aiškėja tad ir klausimas, kodėl tikėjimas dažnai yra toks sausas, ir, atrodo, net tuščias. O taip yra todėl, kad kaip tik šitokstikėjimas stiprina sielą. Sausros ištikta siela pasiruošia keliauti per tikėjimo "tamsią naktį”; ji išmoksta stovėti ant "savų kojų”. Tokia siela nepasiduoda lengvai abejonėms ir nėra jų nugalima. Sausroje išmėgintas tikėjimas išlaisvina sielą iš daugelio neramumų ir sąmyšių. Toksai tikėjimas išmoko žmogų daug dorybių: nuolankumo, atsižadėjimo, kantrybės, kurios būtinos, kai paguodos iš gyvenimo nepatiriame. Tokio tikėjimo gaivinamas, žmogus išlaikys Dievo meilę visur ir visados; jis bus nepriklausomas nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, nes taip paruošta jo siela nelaukia iš Dievo "dovanų”, bet kantriai vykdo savo pašaukimą kasdienoje.
Baigiant dar keletas žodžių apie Paslėptąjį Dievą.Šv. Jono a Cruce minėtajame eilėraštyje "Tamsi naktis” žmogus į visišką šviesą nepatenka: jis pasiekia tik aušrą. Dievas ir toliau lieka Pasislėpęs Dievas. Šia prasme jau ir šv. Augustinas yra rašęs: "Kalbant apie Dievą, nėra ko stebėtis, jei Jo nesupranti; nes jei Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas”.9 Bet čia pat kyla klausimas: kodėl gi Dievas visad yra Paslėptasis? Ar nebūtų geriau, jei visi žmonės tiesiog prieitų Dievo sąvoką ar net turėtų Jo vaizdą? Juk tai pašalintų visokiausius painius proto svarstymus ir neaiškumus. Tai tiesa. Jeigu žmogus Dievą regėtų tiesiog, nebereiktų tikėjimo, nebūtų mūsų gyvenime keliama jokių klausimų, nebereiktų spręsti: tikėti ar netikėti. Tačiau Dievas sukūrė žmogų laisvą.Jis leidžia jam būti žemėje laisvam ir šią laisvę respektuoja. Jei betgi žmogus galėtų jau žemėje Dievą regėti tiesiog, jis nebebūtų laisvas, nes tokiu atveju Dievas negalėtų būti paneigiamas.Tuo tarpu pasislėpusiojo Dievo akivaizdoje žmogui reikia klausti, reikia spręsti ir apsispręsti. O tai reiškia būti laisvam. Tikėjimas gali kilti tik laisvėje, o laisvė gali būti tikra tik pasislėpusiojo Dievo tamsoje. "Tamsi naktis” yra mūsų laisvės, o tuo pačiu ir mūsų tikėjimo garantija.
Citatų šaltiniai
1. Cit. Psalmynas, vertė kun. A. Liesis (Lietuvoje), Boston 1974.
2. Ignatius von Loyola, Der Bericht des Pilgers, Freiburg/Br. 1977, Nr. 20-21.
3. St. John of the Cross, Dark Night of the Soul, New York 1959, p. 38.
4. Dr. Edith Stein, Kreuzeswissenschaft. Studie ueber Johannes a Cruce, Louvain-Freiburg/Br. 1950, p. 39.
5. Gebete Grosser Seelen (autorius nepažymėtas), Muenchen 1956, p. 38.
6. Plg. Edith Stein, op. cit. p. 39.
7. St. Anselmus, Opera omnia, edit. Schmitt, Sec-covii 1938, t. I, cap. 1.
8. H. A. Reinhold, The Soul Afire, New York 1973, p. 122.
9. St. Augustinus, Sermo de Scriptura Novi Testament!, CXVIII, 3, 5.