Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DĖL KRIKŠTAVARDŽIŲ VARTOJIMO

     Gyvenant svetimame krašte, iškyla įvairių problemų, taip pat ir kalbinių. Kai kam neaišku, kaip vartoti savo vardus ir pavardes: ar išlaikyti lietuviškas jų formas, ar prisitaikyti prie vietinės vartosenos? Šiuo klausimu esu rašęs ”Gimtojoje Kalboje” (1959 m., Nr. 2-3), kurią tada redagavo prof. Petras Jonikas, talkininkaujant prof. A. Saliui ir prof. Pr. Skardžiui. Manome, kad bus naudinga čia tą straipsnį perspausdinti.    J. V.

     Jau ne kartą spaudoje buvo rašyta apie lietuviškų pavardžių išlaikymą. Jų keitimą galima pateisinti tik tais atvejais, kai pavardė nelietuviška, neestetiška ar gal ir dar kokiu ypatingu atsitikimu. Keisti savo pavardžių iš lietuviškų į angliškas ne tik joks įstatymas nereikalauja, bet kai kurie valdžios pareigūnai (teisėjai) kartais net viešai yra ir išbarę asmenis, norinčius be jokios rimtos priežasties suanglinti savo pavardes.

     Tad pavardžių vartojimo klausimas labai aiškus ir paprastas. Bet šiek tiek kebliau yra su vardais. Apie vardų ir pavardžių rašymą buvo geras L. Dambriūno straipsnis antrame (1958 m.) "Gimtosios Kalbos” numeryje. Labai teisingai autorius sako, kad savojoje spaudoje lietuvių vardus ir pavardes reikia rašyti tik lietuviškai. Toliau jis aiškina, kad angliškoje spaudoje pavardės turinčios būti rašomos taip pat lietuviškai, bet vardas galįs būti rašomas lietuviškai arba angliškai. Aš čia norėčiau nurodyti vieną kitą priežastį, raginančią angliškoje aplinkoje krikščioniškuosius krikštavardžius vartoti angliškai. Gal ne visi su šiuo teigimu norės sutikti, nes mūsų spaudoje jau yra buvusių ir priešingų balsų. Štai "Draugo” dienraštyje kartą dr. S. Aliūnas, pajuokdamas kai kurių lietuvių greitą nutautimą, rašė:

     "Stengsiuos būt amerikonas,
     Ir būsiu juo, ar žūt, ar būt.
     Verčiuos į Džaną aš iš Jono,
     Ir iš Birutės būsiu Ruth”.

     Prisidedame ir mes prie minėtojo autoriaus, kritikuodami ne tik Birutę, tampančią Ruth, bet ir Gražiną, pasivadinusią Grace, Nijolę — Nellie, Mildą — Mildred. Negiriam ir Stasio, tapusio Stanley, ir Kazio, pasivadinusio Casey. Bet nesutinkame su autoriumi juoktis iš Jono, kurs angliškoje spaudoje pasirašo John, nei iš Juozo, kurs rašosi Joseph, nei iš Petro, pasivadinusio Peter. Atrodo, kad skirtumas kiekvienam turėtų būti aiškus. Pirmuoju atveju yra visiškai beprasmiškas, kalbiškai nepagrįstas lietuviško vardo keitimas į angliškąjį, nieko bendra neturintį su lietuviškuoju, tik šiek tiek panašiai skambantį. Antruoju atveju vardas nekeičiamas, tik išreiškiamas atitinkama kitos kalbos forma. Savo tautiniams vardams atitinkamų formų kitose kalbose neturime todėl juos rašome lietuviškai net ir svetimose kalbose.

     Taigi blogai daro Birutė, pasivadindama Ruth. Ruth yra senas hebraiškas vardas, vartotas Senajame Testamente. Taip pat ir germaniškos kilmės Mildred nieko bendra neturi su senovės lietuvių meilės deive Milda. Klysta, kurie mano, kad krikščioniškuosius vardus Stasį ir Kazį anglų kalboje atitinka

     Stanley ir Casey. Šiedu vardai yra kilę iš angliškų pavardžių ir visai nesyji nei su Stasiu, nei su Kaziu, kuriuos anglų kalboje atitinka Stanisla(u)s ir Casimir.

     Bet skaitytojai turbūt laukia, kad atsakytume į pagrindinį šios temos klausimą — kuo paremiame savo nuomonę, teigdami, kad geriau būtų, jei savo krikščioniškuosius vardus angliškoje aplinkoje vartotume ne lietuviškomis, bet angliškomis formomis. Atsakymas paprastas: lietuvių kalboje asmenis ir daiktus vadiname lietuviškais vardais, o anglų — angliškais. Arba bendriau: iš vienos kalbos į kitą verčiame tuos žodžius, kurie kitoje kalboje turi savo atitikmenis. Jeigu tave kas nors lietuviškai paklaus, kokios esi tautybės, jam atsakysi — lietuvis. Bet jei to pat kas paklaus angliškai, tai, nors ir didžiausias patriotas būtum, nesakysi lietuvis, bet Lithuanian. Panašiai yra ir su krikštavardžiais. Čia galima dar nurodyti ir kai kurių antraeilių priežasčių, kodėl angliškoje aplinkoje geriau vartoti angliškuosius vardų atitikmenis. Štai, pavyzdžiui, jeigu į anglišką klausimą, koks tavo vardas, atsakysi arba parašysi Kazys, tai amerikietis nežinos, kad tas vardas neskirtinas nuo Lietuvos globėjo vardo, angliškai vadinamo St. Casimir. Dar blogesnėje padėtyje gali pasijusti koks nors Jonas, kurs angliškoj spaudoj pasirašys ne John, bet Jonas. Amerikietis bei anglas šį vardą perskaitys "Džiaunes” ir, greičiausiai, pamanys, kad tas asmuo yra žydas, nes lygiai taip (Jonas, taip pat ir Jonah) angliškai rašomas pranašo Jenos vardas. Šį Senojo Testmento vardą paprastai vartoja tik žydai.

J. Vaišnys, S.J.