Spausdinti

E. Buivydaitė

     Nuėjome su sūnumi į pievą. Jis lakstė, lyg jaunas veršiukas, po ilgos žiemos ištrūkęs į laisvę.

     —    Mindaugai, — sakau, — nešėlk taip

     —    visas žolytes sumindysi.

     —    Visų nespėsiu, — rimtai atsako mano berniukas.

     Paskui jis atneša man gėlę ir gauna sausainį. Atlekia dryžuota kamanė.

     —    Turbūt alkana, garsiai mąsto sūnus ir ištiesia bitutei rankelę su trupiniu sausainio.

     —    Ai, mamut! — išgirstu. Akytės pilnos ašarų ir nuostabos. Mažutis negali suprasti —    tokia graži, pūkuota, o įskaudino. Ištraukiu geluonį. Papučiu pirščiuką.

     —    Geriau? — klausiu.

     —    Geriau, — atsako, bet nebyli nuoskauda nenyksta iš akių.

     "Kaipgi tau paaiškinti, mielasis, — galvoju, — kad ne visa, kas gražu, jau ir gera. Kiek dar bus gražuolių tavo gyvenime, kurios paliks geluonis ne pirštelyje, o širdyje. Ir motinos meilė nebepajėgs tau padėti”.

     —    Pasek pasaką, — prašo, — tik visai, visai naują, kur dar nė karto negirdėjau.

     —    Gerai, — sakau ir imu pasakoti kažkada skaitytą afrikiečių legendą:

     "Seniai, seniai gyveno nuostabiai graži mergaitė. Jos akys spindėjo kaip žvaigždės, plaukai vilnijo gražiausiomis bangomis, ir buvo ji grakšti kaip stirnaitė.

     —    Gražesnė už tave? — klausia, o jo akutės jau siauros — nusilakstė, tuoj užmigs mano mažutis.

     —    Taip, — šypsausi, — gražesnė, — ir lygiu balsu pasakoju toliau:

     "Mergaitė užaugo, turėjo savo vaikučių. Sunku buvo juos auginti, nes žuvo tėvelis, trūkdavo duonytės, puldinėjo plėšrūs žvėrys ir priešai. Ir liko motinai tik vienas vaikelis — gražutis, kokia ji pati buvo jaunystėje, tik dar mažutis. O pati ji nebebuvo graži. Nuo rūpesčių išbalo plaukai, nuo ašarų apsiblausė akys, nuo metų ir vargų naštos sulinko pečiai. Pamatė savo atvaizdą ramiame ežero vandenyje ir išsigando — nemylės manęs sūnus tokios negražios. Užmigdė sūnų ir išbėgo moteris ieškoti grožio upės. Kad greičiau grįžtų pas savo vaikelį, pasirinko patį trumpiausią kelią — tiesiog per dykumą. Karštas smėlis degino pėdas, svilino saulė, bet ji bėgo ir bėgo, kol pagaliau pasiekė plačią upę. Įbrido moteris į upę, nusiėmė visus savo papuošalus ir nusviedė juos į gelmę: "Upe, upele, paimk iš manęs papuošalus, dovanok buvusį grožį”. Subangavo, suūžė upė ir didelė vilnis užliejo moterį”.

     Nutilau. Mažulis miegojo. Atsargiai pataisiau galvelę, bet jis pajuto ir paklausė:

     —    Išlindo iš bangos jau graži?

     —    Taip, išlindo labai graži, tokia, kokia buvo jaunystėje. Svetima, bet graži.

     Nubėgo tekina pas savo vaikelį. O vaikutis jau prabudęs, dairosi į visas šalis ir gailiai šaukia mamytę.

     —    Sūneli mano, mielasis štai ir aš, — ir nori apkabinti savo vaikelį, bet berniukas traukiasi nuo jos ir verkia:

     —    Tu ne mano mamytė, man tavęs nereikia.

     —    Tavo aš, sūneli, tik tu nebepažįsti, nes pasidariau graži.

     —    Tu visai negraži. Mano mama tai buvo graži: jos akys kaip saulutės su daugybe spindulėlių aplinkui, ir plaukai tokie gražūs — baltučiai, baltučiai, — berniukas dar graudžiau pradeda verkti.

     "Kam man tas grožis, jei sūnui tapau svetima, — galvojo moteris, — kam, jeigu tik dėl jo norėjau būti graži?”

     —    Neverk, pūkuti mano. Aš tuoj nubėgsiu ir atvesiu tavo mamą.

     Ir greičiau, negu pirma, bėgo moteris prie upės. Nejautė nei smėlio karščio, nei saulės svilinimo. Iš suskirdusių kojų sunkėsi kraujas, prakaitas lipdė akis, bet motina vis bėgo, bėgo, bėgo.

     Mindaugas jau miegojo giedras ir laimingas ant mano kelių. Ši pasaka reikalingesnė man, ne jam. Pasaka apie moterį, atidavusią grožį ir jaunystę. Motina dėl vaiko viską iškęs — tai nenuostabu. Nuostabu tai, kad ji nejaučia nei kančios, nei aukos.

    —    Mama, — klaus Mindaugas pabudęs, — kaip jiems buvo toliau?

    —    Gerai, — atsakysiu, — labai gerai: upė paėmė moters grožį, moteris tapo, kokia buvusi. Berniukas labai džiaugėsi, sulaukęs mamos. Jiedu niekada nebesiskyrė ir gyveno laimingai.

    Truputį neatspėjau. Atsibudęs Mindaugas pasakė:

    —    Mamut, niekad neik prie upės, gerai?

    —    Kodėl, sūneli?

    —    Tu man pati gražiausia.