Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

     Jurgaitienė užspaudė cigaretę peleninėje ir šūktelėjo: "Paskutinė! Daugiau tos bjaurybės neliesiu!” Ir patvirtindama savo nusistatymą, griebė cigarečių dėžutę ir buvo besirengianti ją sugniaužti delne. Sunerimavusi nustūmė į šalį skaitytą žurnalą ir, staiga pakilusi nuo minkštasuolio, nuėjo prie virtuvės lango.

     Kiemo medyje žaidė voverės. Paukščiai vaišinosi lesykloje. Didesnieji gainiojo įšalį mažesniuosius. Gražuolis kardinolas, lyg savimi didžiuodamasis, baidė į šalį mėlynsparnius. O ten genelis, pasigardžiavęs jam patiektu maistu, vėl įniko kaukštelėti snapeliu į medžio žievę. "Kokie jie laimingi”, pasakė ji, išskėstomis rankomis atsirėmusi į langą. "Be vargo ir rūpesčių. Taip kaip aš išlepintoje jaunystėje. Kokios gražios buvo dienos. Aplink žydėjo meilė. Tėvai, mokytojai, draugai. Aš buvau visur pirmaujanti: moksle, sporte, vaidyboje. Džiaugsmas ir juokas buvo dienos palydo vai. Berniukai, o paskiau vyrai siūlė ištikimą draugystę, meilė liejosi žodžiuose, eilėraščių posmuose, laiškuose. Rodos, trūko tik gulbės pieno. Aš skraidžiau, lyg pakeltais sparnais. Su ramunės žiedais žaidžiau, spėliodama, kas myli, kas ne. Tas gražus, tas gražesnis, tas meilus, tas meilesnis. Aš buvau jų visų, o jie visi buvo mano. Nors jaučiau, kad auga mano nesuvaldomi jausmai, bet išsisukdavau iš viliojančios aplinkos, pasinerdama į knygas, į mokslą, sportą, muziką. Vietoje jausmus deginančių svajonių, nesuvaldomos aistros, pasikeldavau lyg iš purvinos žemumos į aukštumas, ieškodama tikro grožio, brangių vertybių. Kiek daug man jėgų suteikdavo, kai nubėgdavau į karmelitų bažnyčią ir, pasislėpusi už kolonų, ašaromis išliedavau savo aistrą Dievo Motinėlei. Atgavusi savivaldos jėgas, vėl, kaip bitelė, iš gražiausių gyvenimo žiedų kopdavau medų”.

     Paskendusi prisiminimų svajonėse, rankom paslydus, Jurgaitienė kaukštelėjo kakta į lango stiklą. Brakštelėjimo išsigandę, nuskrido paukščiai. Voverė pasistiebė ant paskutiniųjų kojyčių.

     "Ne! Ne!” — ji staiga sušunka, kovodama su savo mintimis. "Daugiau nė lašelio nebegersiu, nežudysiu savo gyvenimo”. Ir pasirengusi eiti į savo miegamąjį kambarį, kur turėjo paslėpusi alkoholinius gėralus, galvodama juos sunaikinti, staiga pasuka kita kryptimi, nueina į vyro darbo kambarį. Suglemba kėdėje prie rašomojo stalo ir panarina tarp rankų galvą. Ji nenori nieko matyti, nenori galvoti. Ji jaučia aplinkos tuštumą, tokią pat tuštumą širdyje, galvoje. Kabo lyg erdvėje, išslydus iš po kojų žemei. Lyg ne sava, ji gnyba nagais į veidą, į ranką. Skausmas atgaivina. Pabunda tartum iš gilaus miego su sapno vaizdais. Ant rašomojo stalo mato šv. Judo, šeimų globėjo, statulėlę. Ji žiūri į ją išsprogusiomis akimis. Rodos, šv. Judas didėja ir artinasi prie jos. Ji pakyla nuo kėdės su dideliu triukšmu ir šauksmu. Nori bėgti, bet neturi jėgų. Eina įsikabinusi į sieną. Kelis kartus praslenka pro savo miegamojo duris, kurios uždarytos. Ji baiminasi to kambario, bijo duris atidaryti ir galvoja, kaip būtų gera, jeigu jos būtų užrakintos, geležinėmis grotomis užkaltos.


     "Juk tai mano lavoninė!”—šaukia, daužydama kumščiais į duris, kurios staiga atsidaro. Ji bijo atsisėsti ant lovos, lyg ji būtų apklota spygliuotu patiesalu. Sėdasi ant pakraščio. Užsimerkia. Kažkokia jėga traukia kišti ranką po lovos patiesalu, kur paslėptas alkoholinis gėralas. Ji kovoja su savimi. Jai rodosi, lyg sėdi ant karsto krašto. Kadaise čia, šiame kambaryje, buvo statoma meilės pilis, papuošta romantiškais praeities paveikslais. Sienos kvėpavo ilgesiu. Kiek daug gražių valandų išgyventa, kiek daug svajonių sukurta. Čia ateidavo vyras pasakyti labanakt, švelniai apkabindamas pabučiuodavo ir lyg, rodos, jaučia kaip dega žandai. Čia dainavo, liūliavo, pasakas sekė savo mažutėliams. Vėliau jie atbėgdavo pasišildyti iš ryto mamytės lovoje. Kokių gražių meilės posmų išklausyta ir jos pasakyta vyrui...

     —    O dabar ši lova virto mano karstu! — ji sunkiai kvėpuodama griebiasi už širdies. — Kambarys — lavoninė. Suklupau gyvenimo kelyje ir nebemoku atsikelti ir pasukti į gražesnį kelią. Aplinkui matau tik tamsą, iš visų sienų žiūri į mane baidyklės, norėdamos mane pagrobti.

     —    Nemokėjai ir nenorėjai savo jausmų suvaldyti, moterie! —rodos, girdi vieno vaiduoklio balsą.

     —    Sulaužei, purvais apklojai vedybinę priesaiką, — rodo raudoną nosį kitas, varpydamas grimasuotą veidą.

     —    Cha, cha, cha! — kikena kampe velniūkštis, rodydamas pirštais į lovą, kur po paklotu paslėpti gėralai. — Pamėgink, dar kartą pamėgink, ir tau prašvis akys, gausi naujų jėgų, o po to aš tave grąžinsiu į pirmykštį gyvenimą, — vis ją gundė velniūkštis.

     —    Šalin, šėtone! — ji suspiegia ir ištraukia paslėptą buteliuką, norėdama jį sviesti gundančiai bjaurybei.

     —    Nemesk! — žviegia velniūkštis. — Išgerk paskutinį kartą.

     —    Paskutinį! — ji šaukia, ir gerklėn suvarva plikinantis gėrimas, sukeldamas didelius skilvio skausmus.

     Prašvinta akys, ir, žiūrėdama į buteliuką, sako:

     —    Toks jau mano likimas. ..

     —    Likimą žmogus pats sau nukala, — lyg girdi tėvo sakytus žodžius.

     —    Ilgiuos meilės, ilgiuos meilės, — lyg dainuodama, švokščia pro dantis. ..

     —    Karšta meilė, kaip smala, laikina, ji liejasi, bet greitai ir sustingsta, — tiek daug kartų sakyti mamos žodžiai atsklinda iš kapinyno. — Iš karščio visi sudega, tad reikia ieškoti pastovios meilės, kuri nuvestų amžinybės keliais, — mama mokė, prieš kuriant vedybinį gyvenimą.

     —    Niekas nesupranta manęs, neatjaučia, neįsigyvena į mano jausmus, — vėl skysdamasi lenkia prie burnos buteliuką.

     —    Tu lyg burtais norėjai kerėti vyrus, džiaugeisi trupinėliais, mažais aukso gabaliukais ir gyvenai toli nuo realybės, — prisimena vieno kunigo pamokymus.

     —    Viliojimai, gundymai, geidimai —tai stipriausi nuodai, kurie pražudo žmones, pražudys ir tave, — jai būnant ligoninėje, kalbėjo vyresnioji sesuo.

     —    Išvažiuok iš čia, nes tavęs niekas nesupranta, — pradėjo vėl gundyti velniūkštis. — Tau reikia laisvės, o ne keturių kambario sieny, — viliojo toliau nelabasis.

*  *  *

     Jurgaitis, grįžęs iš darbo, nerado žmonos. Pamatęs prie lango niurzgiantį šunelį, suprato, kad ji kur nors išvyko. Nuskubėjęs į Aldonos miegamąjį, rado sujauktą lovą ir ant jos du buteliukus. Taip pat išversta ir drabužinė. Vienas nebaigtas krauti lagaminas nustumtas už spintos. Pribėgęs prie valgomojo lango, pamatė atdaras garažo duris ir šviesą. Ji išvažiavo automobiliu.

     Susmukęs kėdėje prie telefono, paskambino jos geriausiai draugei. Nėra, nematė, nežino, nekalbėjo — dešimtimis slinko atsakymai. Dinktelėjo mintis paskambinti policijai. Bet ką jai pasakysi? Susilaikė.

     Slinko nerimo minutės, valandos. Paskambinęs draugui, paprašė, kad jis jos paieškotų ir kad jam niekas neskambintų, nes laukė, kad ji jam gali paskambinti.

     Nuo vieno prie kito lango lakstė niurzgėdamas šuo, kavai viręs vanduo garais išgaravo, nuo žingsnių kilime prasimynė takelis. Vakarą atsivijo naktis, žvaigždės ruošėsi sveikinti rytą, burnoje tirpo balti aspirino rateliai.

     Darbuose paskendęs, į viceprezidento kėdę atsisėdęs, aukščiau kilti įsigeidęs, daug laiko praleidęs tarnybinėse kelionėse, Jurgaitis tik dabar pamatė, kad jis paliejo vandenį, kurį ledu pavertė atšalęs šeimos gyvenimas. Ji paslydo jo nutiestame slidžiame gyvenimo kelyje.

     Vakar, užvakar, prieš savaitę ir mėnesiais jis vis grįždavo namo vėlai, po posėdžių ir meiliai pasitinkančiai žmonai pasiūlydavo vieną kitą kokteilį, kad nuvytų nuovargį į šalį. Tas pat būdavo ir grįžus po ilgai užtrukusių tarnybinių kelionių. Žmonos ilgesiui ir jo nuovargiui nuraminti vėl pasiguosdavo vynu ir ant stalo išrikiuotais buteliais. Po vakarienės jis paskęsdavo skaitymuose ar užsidarydavo kambaryje baigti projektus, o ji, ilgesingai laukdama, kada vyras ateis meiliai pasakyti labanakt, ieškojo nusiraminimo, skaitydama meilės romanus ir slapta pasiguosdama vyno stikleliu. Taip storėjo banko knygutė, laikraščiuose garsėjo viceprezidentas, o kokteilis, kaip koks amaras, ėdė šeimos židinį.

     Brr... brr... brr penktą valandą ryto suskambėjo telefonas. Užsnūdęs Jurgaitis nebesusigaudė, kur jis yra, kas čia darosi. Pagriebtas telefonas iškrito iš rankų, kai išgirdo žodį "milicija”. Žmona sunkiai sužeista, reikalinga skubios operacijos. Prašo atvykti į ligoninę.

*  *  *

     Kai Jurgaitis atvažiavo į ligoninę parsivežti namo žmonos, seselė vienuolė nusivedė jį į svečių kambarį. Čia jį supažindino su vienuolyno vyresniąja.

     —    Pasirašiau darbo sutartį, — pabučiavusi vyrą, pasidžiaugė žmona.

     —    Sutinku be sąlygų, — juokavo Jurgaitis, — tu pasiimk darbą, o aš čekius.

     —    Mano naujieji darbdaviai nemoka rašyti čekių, — parodė galvos linktelėjimu į vienuolę.

     —    Stoji į vienuolyną? — sušuko juokdamasis.

     —    Taip!

     —    Tai ir aš!

     —    Sutariau ir dėl tavęs.

*  *  *

     Jurgaitienė, būdama ligoninėje, išsikalbėjo su sesele vienuole apie vienuolyno statomą didelį priestatą prie esamų seselių namų. Ji pasidžiaugė, kad žmonės statybos projektą labai remia. Vieni pinigais, kiti darbu. Tada ir kilo Jurgaitienei mintis padėti vienuolynui. Ji pasisiūlė dirbti šešis mėnesius be atlyginimo ir paaukoti pinigų jų vardu kambariui įrengti. O vyras, elektros inžinierius, taip pat galės padėti.

     Šeši mėnesiai buvo lyg šešios saulėtos dienos, gražiausios, prasmingiausios atostogos.

     Kai paskutinės dienos vakarą po pasivaikščiojimo Jurgaičiai, susikabinę rankomis, artėjo prie namo, juos pasitiko vyresnioji vienuolė, visas vienuolynas, namų gyventojai seneliai. Ašaros liejosi rasos lašeliais, springo atsisveikinimo žodžiai.

     Atgailai paaukotas laikas pasipuošė meilės vainiku.