Spausdinti

VINCENTAS LIULEVIČIUS

     Redakcijos įvadas. Istorikas Vincentas Liulevičius yra paruošęs rankraštį didelei knygai apie lietuvių išeivijos vaidmenį, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Šią knygą žada netrukus išleisti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Norime čia skaitytojus supažindinti su pora pradinių tos knygos skyrelių, kurie gali būti ypač įdomūs ir dabartinei mūsų išeivijai, turinčiai tą patį uždavinįkovoti ir dirbti, kad Lietuva būtų vėl laisva. Kai tauta yra prislėgta, suvaržyta, tai iš tikrųjų ją pavaduoti turi išeivija.

     Pirmiausia autorius rašo, kokie buvo Kražių skerdynių atgarsiai Amerikoje. Tas liūdnas ir skaudus įvykis labai paskatino Amerikos lietuvius stengtis visokiais būdais gelbėti rusų žudomą savo gimtąją šalį.

     Vėliau Amerikos lietuviai sužinoję, kad 1900 m. Paryžiuje bus ruošiama pasaulinė paroda, nutarė joje dalyvauti, įrengiant lietuvių paviljoną. Tam ruoštis pradėjo jau 1893m. Kliūčių buvo daug, bet lietuviai, vieningai dirbdami, jas visas nugalėjo ir parodoje dalyvavo. Jie parodė pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva, nors labai spaudžiama ir persekiojama. Parodos rengimas taip pat labai suartino visus lietuvius. Čia drauge dirbo katalikai ir protestantai, klerikalai ir laisvamaniai, visi siekdami to paties tikslo. ❖ ❖ ❖

LIETUVIŲ INFORMACIJOS BIURAS

     Juozas Gabrys-Paršaitis, rusų persekiojamas už lietuvišką veiklą, turėjo išvykti į Vakarų Europą. Čia taip pat negalėjo ramiai gyventi. Jis norėjo pagelbėti rusų kankinamai Lietuvai. Norėjo padėti jai prisikelti, bet Vakarų Europa apie ją labai mažai težinojo. Jos vardas buvo suplakamas su Lenkija arba Rusija. Reikėjo imtis priemonių iškelti jos vardą, supažindinti su ja. Tuo tikslu 1911 m. vasario 19 d. Paryžiuje jis įkūrė Lietuvių informacijos biurą, o birželio 15 d. įregistravo jį Paryžiaus mieste (akto nr. 560) "Bureau d’information de Lithuanie” vardu. Jis turėjo visas teises bei privilegijas ir buvo valdžios kontroliuojamas.

     Lietuvių informacijos biuro tikslas — priminti pasauliui Lietuvą, parodyti kitoms tautoms garbingą Lietuvos praeitį ir vargingą dabartinę būklę, parodyti, kokias skriaudas padarė ir daro kitos tautos lietuviams, arba, trumpiau tariant, sudaryti Vakarų Europoje palankią Lietuvai nuomonę.

     Minėtam tikslui siekti Lietuvių informacijos biuras susiformavo šitokius uždavinius:

     1. Skelbs Vakarų Europos laikraščiuose straipsnius, leis knygas įvairiomis kalbomis apie Lietuvą ir platins jas svetimtaučių tarpe.

     2.    Ruoš paskaitas apie Lietuvą ir lietuvius Europos centruose.

     3.    Ruoš užsieniuose Lietuvos meno ir etnografijos parodas.

     4.    Ragins Vakarų Europos mokslininkus važiuoti į Lietuvą tyrinėti jos dabartį ir praeitį.

     Labai veikliam Juozui Gabriui prasidėjo milžiniškas Lietuvos propagandos darbas. Atrodo, kad visur jis suskuba, kur Lietuvai pagarsinti atsiranda proga. Dar tais pačiais Lietuvių informacijos biuro įsteigimo metais jau jis dalyvauja Londone įvykusiame tautų kongrese ir įteikia memorandumą apie lietuvių būklę. Aktyviai prisidėjo prie 1912 m. I-jo pavergtųjų tautų kongreso Paryžiuje suorganizavimo. Juozo Gabrio ir trijų prancūzų pastangomis šis kongresas įkūrė Pavergtų Tautų Sąjungą (L’Union des Nationalitėes) ir jos laikraštį (Annales des Nationalitėes). Į tą sąjungą įėjo Rusijos, Vokietijos ir Austro-Vengrijos imperijų pavergtųjų tautų atstovai. Juozas Gabrys buvo sąjungos vedėjas ir laikraščio redaktorius. Tame laikraštyje redaktorius gynė visų pavergtųjų tautų reikalus, bet ypatingai rūpinosi Lietuva.

     Juozas — aktyvus II-jo pavergtųjų tautų kongreso organizatorius 1915 m. Paryžiuje ir iniciatorius bei pagrindinis III-jo kongreso 1916 m. Lozanoje. Šiuose kongresuose buvo iškelti laisvo tautų apsisprendimo dėsniai. Mums įdomiausias III kongresas, kuriame 28 tautų atstovų tarpe buvo atstovaujama ir Lietuva. Iš Lietuvos dalyvavo Ant. Smetona (Surgautas), St. Kairys ir J. Šaulys. Lietuvai atstovavo ir Amerikos lietuviai: kun. V. Bartuška ir J. J. Bielskis. Pavergtųjų tautų atstovų akivaizdoje Lietuva pasisakė už visišką nepriklausomybę. Tą deklaraciją perskaitė kun. V. Bartuška.

     1914    m. J. Gabrys (drauge su kun. M. Gustaičiu) atvyko į Ameriką rinkti aukų lietuvių informacijos biuro veiklai. 1915 m. pradžioje grįžęs į Europą, įsteigė Paryžiuje prancūzų ir anglų kalbomis laikraštį, skirtą tik Lietuvos reikalams, "Pro Lituania”.

     1915    m. pabaigoje J. Gabrys savo vedamas įstaigas (Lietuvių informacijos biurą ir Pavergtųjų tautų sąjungą) ir laikraščius ("Annales des Nationalitėes” ir "Pro Lituania”) perkėlė į Lozaną, Šveicariją.

     Pradžioje Lietuvių informacijos biuro personalą sudarė vienas J. Gabrys, nors nuostatuose buvo numatyta vedėjas, raštininkas ir iždininkas. Ir taip buvo iki 1916 m. vidurio. Pirmojoje lietuvių konferencijoje Lozanoje (1916.V.30-VI.4) buvo nutarta biurą papildyti dviem nariais iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių, tačiau pasitenkinta kun. J. Purickiu (sekr.) ir kun. VI. Daumantu (ižd.). Vėliau dar papildė. Šioje konferencijoje buvo nutarta suorganizuoti vyriausiąją lietuvių tautos tarybą. Bet negalint įvykdyti numatytu būdu, II-ji Lozanos konferencija Lietuvių informacijos biurui pavedė planuoti ir vykdyti politinę veiklą. Gabrys veikė "Lietuvių tautos tarybos delegacijos” vardu, nors pati taryba tebuvo suorganizuota tik 1917 m. ir tai dar ne pagal numatytą planą, nes vokiečiai neišleido atstovų iš Lietuvos.

     Nuo 1916 m. gegužės mėnesio Lietuvių informacijos biuras leido vokiečių kalba mėnesinį leidinį "Litauen”. Ir svetimoje spaudoje buvo vedama plati Lietuvos reikalų propaganda. Pavyzdžiui, 1918 m. buvo gauta 20.000 iškarpų iš įvairių pasaulio kraštų laikraščių. Išleido 47 leidinius, kurių dalis buvo stambūs veikalai. Išspausdino 44.150 egzempliorių knygų ir žemėlapių. Taip pat Lietuvių informacijos biuras prisidėjo prie daugelio konferencijų Šveicarijoje suorganizavimo.

     Visą Lietuvių informacijos biuro veiklą finansavo Amerikos lietuviai, daugiausia Katalikų Tautos Fondo lėšomis. 1919 m. pabaigoje veikla buvo sustabdyta. Archyvas perduotas Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.

LIETUVA TAUTŲ KONGRESE

     1911 m. liepos 26-29 d. Londone įvyko Tautų kongresas, kuriame buvo atstovaujama ir Lietuva. Jai atstovavo Juozas Gabrys-Paršaitis, Lietuvos informacijos biuro Paryžiuje vedėjas.

     Juozas Gabrys atvyko į Londoną liepos 23 d. ir čia gyvenantiems lietuviams, kun. K. Matulaičio sukviestiems, papasakojo apie savo atvykimo tikslą ir kitus reikalus. Klausytojai sumetė Lietuvių informacijos biuro reikalams aukų. Liepos 26-29 d. dalyvavo Tautų kongrese ir paskutinę dieną pasakė kalbą: "Mes susirinkome čionai iš visų pasaulio kampų, idant apskelbti rasių ir tautų lygybę.." ir priminė, kad ne tik spalvotosios rasės spaudžiamos, bet ir didžiosios baltosios rasės tautos naikina mažąsias tautas, ir nurodė, kad visas Europos tautas galima padalyti į dvi grupes: viešpataujančias ir pavergtąsias. Pavergtųjų būklė labai dažnai esanti daug blogesnė už kai kurių kolonijų. "Prie šios rūšies tautų priguli ir lietuviai, apie kuriuos aš noriu pasakyti jums kelis žodžius”. Ir trumpai priminė: "Lietuvių tauta, kitados didi ir garbinga, užviešpatavusi didesnę Rytų Europos dalį, šiandien tėra dalimi dviejų galingų valstybių: Rusijos ir Vokietijos, kurios visokiais būdais stengiasi išnaikinti lietuvių tautą, persekiodamos jos kalbą, būdą, papročius. Stoka laiko neleidžia man išpasakoti jums visas lietuvių tautos kančias, kurias ji turėjo perkęsti nuo pat Lietuvos valstijos išardymo pirm šimto metų ir tebekenčia iki šiai dienai. Aprėpusios Lietuvą valstijos stengiasi užgesinti, nuslopinti menkiausią ženklą tautinės dvasios ir jos gyvybės”.

     Toliau priminė spaudos uždraudimo faktą, priespaudoje negalėjimą pasireikšti, todėl kai kieno laikytą mirusia tauta. Jis iškilmingai paskelbė: "Ne, lietuvių tauta yra gyva ir nori gyventi! Ji plėtojasi ir lavinasi, kiek jai leidžia pančiai, kuriuos ji turi vilkti! Ji neužmiršo savo garsios ir didės praeities! Ji nori užimti tinkamą sau vietą kitų žmonijos tautų tarpe, idant išpildytų likimo paskirtą jai užduotį” (delnais plojimas).

     Kalbos metu J. Gabrys įteikė Tautų kongreso prezidiumui tris lietuvių tautos memorialus, prancūzų ir anglų kalbomis parašytus, o salėje jo įprašyti asmenys tuo pačiu momentu juos išdalijo kongreso dalyviams, kad jie sužinotų apie Lietuvą ir jos dabartinę būklę. Pirmininkaujančio dusyk įspėtas, kad laikas baigėsi, savo kalbą baigė: "Taigi vienykimės prispaustieji, nes mūsų Lygybė, Brolybė, Liuosybė tebus vaisiumi ne malonės prispaudėjų, bet mūsų pačių darbo!” Kalba buvo palydėta triukšmingu plojimu.

     Po valstybės padalijimų Lietuva niekada neatsižadėjo atkurti savos valstybės. Apie tas pastangas puikiai byloja Kosciuškos sukilimas, Napoleono žygio metas į Rusiją, 1831 ir 1863 metų sukilimai ir kiti faktai. Po ilgesnės ir tautą naikinančios priespaudos XX amž. pradžioje pradėta Lietuvai reikalauti autonomijos: Didysis Vilniaus Seimas (1905.XII.4-6), Rusijos ministrui pirmininkui Wittei memorandumas, pirmasis Amerikos Lietuvių Politinis Seimas (1906. II.22) Filadelfijoje ir kt. Bet tai buvo šneka pelės su katinu, pavergtojo su negailestinguoju kankintoju. Visai kitos rūšies Lietuvos reikalo iškėlimas Tautų kongrese. Jame priminta pasauliui, kad lietuvių tauta yra gyva ir nori gyventi, kad Rusijos priespauda jos dar neuždusino, kad ji dar neužmiršo savo istorijos. Pirmą sykį Europos tautų akivaizdoje iškeltas Lietuvos reikalas J. Gabrio pasakyta kalba ir jo išplatintu lietuvių tautos memorialu, kuriame svarbiausiu tikslu turėta pabrėžti lietuvių skirtumą nuo slavų ir germanų, buvo labai svarbus Lietuvos atkūrimo darbe.