Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

     Sakoma, kad kūrybiškumo tyrimai — kompleksinė problema, kurią sėkmingai spręsti dažnai trukdo neteisingai suprantama kūrybos prigimtis, gausybė subjektyvių kriterijų, kuriais skirstoma kūrybinė veikla nuo nekūrybinės, bei kiti sunkumai, neleidžiantys tiksliai apibrėžti tyrimų objekto.

     Kūrybinis žmogus, pasak kai kurių psichologų, yra ne šiuolaikinis elektroninis skaičiavimo įrenginys. Norint tokio žmogaus veiklą nukreipti reikiama linkme, reikia pažinti jo pasaulėžiūrą, įsitikinimus, žinoti jo poreikius, interesus, sugebėjimus ir, žinoma, charakterį.

     Daugelis mokslininkų psichologų mano, kad kiekvienas žmogus gali būti kiek kūrybingas kurioje nors srityje. Tiesa, kad daugumas žmonių kad ir nesugeba pakeisti objektų, tačiau randa jiems naujas pritaikymo sritis, įžvelgia papildomas savybes ir reikšmes. Kai kuriems vienetams pavyksta pasiekti aukštesnį sugebėjimų lygį: atradę naujus elementus, jie iš esmės pertvarko objektų struktūrą, sukeldami perversmą visame ankstesniame žmonijos patyrime. Realiais darbais išreikštą sugebėjimą nesunku vertinti. Tačiau visuomenės pažangai daug aktualesni yra kūrybos rezervai.

     Kūrybiškumas apibūdinamas, kaip menas atitrūkti nuo tikrovės, matyti pažįstamus objektus ir reiškinius kitaip, neįprastu kampu, kaip laisvės dėmesio, suvokimo, mąstymo, jausmų vaizduotės žaismas. Pastaruoju metu kai kurie psichologai kūrybiškumą apibūdina, kaip vaikiškų savybių projekciją į suaugusiojo gyvenimą. Atrodo, kad tokia pažiūra yra vienpusiška, nes kūrybinė individualybė pirmiausia parodo žmogaus visuomeninę brandą. Produktyviai veiklai ne mažiau svarbios tokios savybės, kaip didelis darbingumas, ištvermė, atkaklumas, išsilavinimas, susiformuojančios tik vyresniame amžiuje.

     Atrodo, jog iš tiesų kūrybiškumas — tai toks daugiabriaunis reiškinys, kurį sudaro pažintinių intelektinių, motyvacinių procesų visuma. Pavyzdžiui, JAV mokslininkai, kurie yra surinkę labai daug empirinių duomenų apie kūrybinę veiklą ir jos subjektą, vis tiek aiškiai nepasako, kurie psichiniai momentai lemiantys. Mokslininkas A. Rodžersas taip apibūdina potencialius kūrėjus: atviri įspūdžiams, siekia visapusiškos patirties, ekstensyvūs; emociškai vertina reiškinius, veikloje ieško pasitenkinimo, saviraiškos galimybių; sugeba žaisti elementais, sąvokomis, nuolat eksperimentuoja.

     Kiti tyrinėtojai bei stebėtojai sako, jog kūrybiška prigimtis, suvokdama pasaulį, pasikliauja daugiau savo intuicija, negu pojūčiais. Intuiciją domina paslėptos savybės, prasmė ir reikšmės. Kūrybiškas žmogus stengiasi atitrūkti nuo aplinkos, įsivaizduoti tai, kas įmanoma ir net neįmanoma. Amerikiečių psichologas F. Beronas teigia, kad tai yra aplamai pastabesnis individas, nelinkęs apsisaugoti, matantis tai, ko neįžvelgia kiti, jaučiantis pasaulį kaip sudėtingą visumą, iš prigimties turintis didesnius protinius gabumus ir sugebėjimą sintetizuoti, savarankiškai, sąmoningai siekiantis žinių.

     Apklausęs daug produktyvių mokslininkų, garsus psichologas Dž. Gilfordas nustatė, kokie intelekto komponentai yra vertingiausi kūrybinėje veikloje. Tai lankstus prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkybių, įžvalgumas, sugebėjimas matyti perspektyvą, jautrumas problemoms, asociacijų originalumas, logiškas vertinimas. Tokie žmonės drąsiai kelia naujas hipotezes ir savarankiškai ieško jas patvirtinančių ar paneigiančių faktų. Jie pasižymi lakesne vaizduote, sugeba manipuliuoti idėjomis ir vaizdais, atmesti senas idėjas ir pajusti naujoves.

     Pažymėtina, kad pastaruoju metu daugelis psichologų įsitikino, jog kūrybiškumą lemia ne pažintiniai sugebėjimai ir įgūdžiai, bet asmenybės vertybinės orientacijos, jos veiklos motyvai. Kurti žmogų skatina ir orientaciniai, tiriamieji tikslai, ir asmeninis suinteresuotumas, ir altruistinis siekimas būti naudingu visuomenei.

     Žodžiu, kūrybiškų individų charakteriai kartais būna sunkūs. Spręsdami moralės klausimus, jie rečiau dalija pasaulį į baltą ir juodą, dėmesį kreipia į esminius būties klausimus, neteikdami reikšmės detalėms. Jie nemėgsta laikytis griežtų elgesio normų, mažiau save kontroliuoja, nes mažiau paiso aplinkinių nuomonės ir kitiems daromo įspūdžio.

     Svarbiausias vaidmuo, vystant sugebėjimus, tenka šeimai ir ypač mokyklai. Vaikų entuziazmas mokslas ir kūrybiškumas priklauso nuo suaugusiųjų intelektinio smalsumo ir kūrybinio motyvavimo bei nuo jų pažiūrų ir nusistatymo. Pavyzdžiui, JAV psichologai Dž. Gecelsas ir F. Džeksonas, atlikę plačius tyrimus, nustatė, kad tėvai ir mokytojai dažnai susiaurina pačią "gabumų” sąvoką. Girdi, jiems gabus vaikas — tai lyg "vaikščiojanti biblioteka”, išsilavinęs, pažangiai besimokantis, daug kuo besidomintis. Gyvenimas kelia platesnius reikalavimus. Gabus yra tas, kas sugeba ieškoti ir atrasti ką nors nauja. Minėti autoriai išsiaiškino, kad klasėje labiausiai pageidautini yra ne kūrybingi, bet išsilavinę, "intelektualūs” mokiniai, nors mokosi ir vieni ir kiti vienodai pažangiai. Pastarieji daro tai, ko iš jų tikisi mokytojas, kovoja už geresnį pažymį, yra stropesni, paprastesni, laikosi nurodymų ir priimtų taisyklių. Su kūrybingais vaikais daug sunkiau dirbti: originaliai mąstydami, jie pasiekia neįprastų sprendimų, dažnai pamato tokius ryšius ir reikšmes, kurių nepastebi pats mokytojas, sugalvoja neįkandamų klausimų, tokiu būdu griaudami mokytojo autoritetą. Jų mokymosi metodai labiau panašūs į žaidimą, todėl kelia mokytojams nepasitikėjimą. Dažnai kūrybiškos prigimtys yra užgaidžios, išdykėliškos, laisviau elgiasi per pamokas, mėgsta humorą. Toks jų elgesys kyla ne iš piktos valios ir reiškia ne priešiškumą, o norą save išreikšti, nepriklausomybės siekimą. Atsižvelgdamas į tuos psichologinius skirtumus, mokytojas negali vienodai elgtis su visa klase, orientuodamasis į neegzistuojantį "vidutinį mokinį”. Jis kartais net priverstas individualizuoti mokymo metodus. Tai jokiu būdu nereiškia, jog jis turi dirbti su kiekvienu atskirai. Ruošdami mokymo planus, mokytojai turėtų orientuotis į skirtingų sugebėjimų grupes klasėse, nepervertinti kolektyviškumo bei vienybės principų, o juos vykdydami, suteikti kuo daugiau laisvės ir savarankiškumo būsimiems kūrėjams. Trumpai tariant, kūrybiškumą ugdantis žmogus pats turi būti kūrybingas.

     Mokslo ir technikos pažanga, nuolat didinanti bendrą informacijos srautą, verčia ieškoti naujų mokymo būdų. Įveikti vis didėjantį skirtumą mokykloje įgyjamų žinių ir visuomenės sukaupto patyrimo gali tik sugebėjimas savarankiškai taikyti žinias, kūrybinis aktyvumas. O mokymo sistema netgi aukštesniose mokyklose yra pagrįsta autoritetiniu metodu, kurio tikslas įtvirtinti sąmonėje gausybę faktų ir sudaryti tam tikrų įgūdžių sistemą. Be to, pažymėtina, kad mokinių žinios vertinamos pagal teisingai atgamintos informacijos kiekį, o ne pagal mąstymo kokybę ar asmeninę iniciatyvą.

     Kai kurie psichologai, remdamiesi konkrečiais tyrimais, siūlo įvairius metodus, skatinančius produktyvų mąstymą. Plačiai žinoma vadinamoji "smegenų šturmo” technika, verčianti žmones kuo greičiau reikšti spontaniškas mintis, nesvarstant teiginių vertės ir teisingumo. Toks būdas sumažina sąmonės kontrolę, bet gali nukentėti ir mąstymo kokybė. Amerikietis mokslininkas V. Gordonas propaguoja kitą metodą, pagrįstą skirtingu, iš pažiūros nesusijusių tarpusavyje elementų jungimu. Girdi, taip mąstydamas žmogus sukuria neįprastas asociacijas, analogijas, vaizdingas metaforas. Be abejo, visi šie pasiūlymai turi daug privalumų, bet yra ir trūkumų.

     Be to, kūrybiniam mąstymui labai svarbūs yra vaizdiniai elementai. Deja, jų reikšmė dažnai pamirštama, skubant įvertinti vaiko sąmonėje įvairius apibrėžimus, mokslines sąvokas. Žymus prancūzų psichologas T. Ribo lygina sąvokas su asignacijomis, o vaizdus—su grynais pinigais, pabrėždamas, kad tikrasis mąstymas remiasi tik vaizdais.

     Taigi vaizdinė mąstymo forma atskleidžia daugiau asmeninę, o sąvokinė — visuomeninę individo patirtį. Todėl norėdami geriau pažinti asmenybę, mokytojai turėtų skatinti vaikų vaizdines asociacijas, vidinį vaizdų perdirbimą, sugebėjimą kurti menamas situacijas ir veikti jose. Taip pat ankstyvajai vaikystei būdingas spontaniškas, ekspresyvus kūrybiškumas neturi dingti mokyklos suole, jis turi išaugti į augštesnį, produktyvų lygį.