DR. A. MAURAGIS
Kai save klausiame, kaip aš suprantu tikėjimą, ir kai mėginame į šį klausimą atsakyti, tai tuoj pamatome, kad tai nėra lengva. Mes mažai ką žinome apie savo tikėjimą, nedaug turime progos apie jį svarstyti ir galvoti. Poterius kalbame iš reikalo arba iš įpročio automatiškai, apeigas bei pareigas parapijai atliekame pagal senas tradicijas, pamokslus išklausome kaip įprastinę didaktinę, šimtus kartų girdėtą dainelę, nesukeliančią noro pasvarstyti ar paprieštarauti. Religinių pasikalbėjimų, dialogų, seminarų neturime. Švento Rašto neskaitome, nes manome, kad ten galima greičiau paklysti, negu tiesą surasti. Todėl mūsų tikėjimas negali būti stiprus ir nėra stiprus, nes mes negalvodami tikime, už mus kiti galvoja.
Po II-jo Vatikano susirinkimo mums vis sakoma, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus tampa apaštalu, jis privalo pažinti savo tikėjimą, nes turi atsakomybę už save patį ir už kitų žmonių išganymą, kaip Dievo karalystės skleidėjas. Dabar kiekvieno žmogaus nuomonė gali būti šaltai išklausyta, apsvarstyta, priimta ar atmesta be pavojaus, kad būsi apskelbtas eretiku.
Iki šiol tokias temas nagrinėjo tik teologai. Jie vieninteliai buvo pripažinti autoritetais, tarsi tikėjimas būtų mokslas. Pastangos paversti tikėjimą mokslu jį iškreipia iš tikrojo kelio ir nuvertina iki paprasto reiškinio, bet juk Dievas nėra paprastas reiškinys ar mokslo objektas, prieinamas eksperimentais ir žmogaus proto tyrinėjimais. Suprasti tikėjimui visiškai pakanka sveiko logiško proto ir atviros širdies. Dievas pats ateina pas žmogų ir apsireiškia, kaip natūralus, įgimtas palinkimas, kaip kūrybinis pradas. Ne kiekvienas kuria, bet kiekvienas turi kūrybinį pradą; ne kiekvienas tiki, bet kiekvienas gali tikėti. Tikėjimas Dievu yra natūralus reiškinys, kitaip jis negalėtų egzistuoti tiek primityvaus žmogaus, tiek aukštos kultūros mokslininko sąmonėje. Seniai tikėjimas būtų išnykęs, jei žmogus nejaustų savo sielos gelmėse Dievo, jeigu jo siela neieškotų dvasinės atgaivos ir ramybės Dieve. Per amžius žmogus tikėjo ir tiki Absoliutą, Būtį, Dievą, kuris jaučiamas kaip regimų daiktų sutvėrėjas.
Netikėjimas arba "moksliškasis” ateizmas, kaip jį dabar kai kurie vadina, nėra joks mokslas, bet greičiau tuščias tikėjimas. Ateizmas, neigdamas Dievą, nenoromis pats tampa tuščiu tikėjimu, kai tvirtina, kad pasaulis atsitiktinai atsiradęs iš chaoso. Kas yra chaosas? Chaosas lengvai įsivaizduojamas ir suprantamas netvarkingo žmogaus kambaryje, bet sunkiai įsivaizduojamas visatoje, universe, kur jokia medžiaga ir joks judesys nėra galimas be tam tikrų dėsnių bei įstatymų, be kurių negalėtų būti net chaoso. Taigi tie dėsniai, kurie veikia medžiagą ir judesį, turi būti ankstyvesni už bet kokį chaosą. Tų dėsnių ir įstatymų kūrėjas yra ne chaosas, bet viską tvarkantis Dievas.
Arba mes tikime Dievą, arba absurdą, bet katrą nors iš šių dviejų tikėti turime. Tikėjimas žmogui yra būtinas, jeigu jis nori būti logiškas. Tikėjimas Dievu man jokių problemų nekelia, nes mano protui tai yra būtinybė.
Daug sunkiau yra įtikėti Kristaus dievybę. Tam tikslui reikia gerai pažinti Senąjį Įstatymą, nes Kristus iš jo išplaukia, kaip Dievo pažadėtasis Išganytojas. Kristus atėjo į pasaulį ir pasiskelbė esąs Dievo Sūnus -Mesijas. Jis skelbia naują Įstatymą tokiu stiliumi, kaip pats Dievas. Jis daro stebuklus, atleidžia nuodėmes, moko naujo mokslo, kalba išmintingais prilyginimais, kad visiems būtų suprantama. Jo gilus protas, tvirta valia, didelis žinių ir išminties aruodas, jo mokslo kilnumas ir naujumas, begalinė žmonijos meilė jį iškėlė virš žmogaus ribų. Jis yra nepalyginamas su jokiu paprastu žmogumi. Visi jį vadino genijum, pranašu, Dievu. Savo dievybę jis patvirtino, prisikeldamas iš numirusių. Apaštalai tai patvirtino savo mirtimi. Ir ne jie vieni. Tai patvirtino kankinių kraujas visuose pasaulio kraštuose per du tūkstančius metų.
Žydai negalėjo daug dalykų suprasti, ką Kristus skelbė. Žydų Jahvė buvo rūstus ir kerštingas Dievas. Mirties bausmė žydų tautoje buvo labai dažnas reiškinys, kerštas galiojo visoje žydų bendruomenėje. O Kristus skelbė: "Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Akis už akį’ ir 'dantis už dantį’. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinįjį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą... Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą ir neapkęsk priešo’. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus” (Mt 5,38-44). Tai niekad pirmiau negirdėti žodžiai. Joks fariziejus niekad jų negalėtų vykdyti, joks Rašto žinovas negalėtų sutikti su tokiu Rašto interpretavimu. Tuomet priėjo Petras prie Kristaus ir paklausė: "Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Jėzus jam atsakė: "Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18, 21-23).
Kristaus mokslas pasirodė žydams visiškai svetimas ir nesuprantamas. Rūstusis Jahvė negi gali pavirsti visų Meile, visų žmonių Tėvu? Sūnaus auka ir meilė žmonijai negi gali būti tokia didelė, kad žydų sandorą su Jahve pakeistų į visų žmonių sandorą, paremtą ne rūstybe ir kerštu, bet visų meile ir daugkartinių nuodėmių atleidimu? Jei tai tiesa, jei tai galima tikėti, tai nieko didesnio pasaulyje negalėjo atsitikti, ką Kristus paskelbė. Tie, kurie įtikėjo, kitaip Kristaus pranešimo negalėjo pavadinti, kaip Linksmąja Naujiena. Kristaus misija yra linksmoji naujiena visiems, tik ne fariziejams. Fariziejai ko kito laukė ir tikėjosi. Jiems rūpėjo žydų tautos išskyrimas ir išaukštinimas, jie troško garbės ir valdžios, jie tikėjosi valdyti pasaulį, Kristus jiems buvo nepriimtinas.
Labai logiška, kad tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus buvo dievažmogis Kristus. Jo prigimtis mums nesuprantama ir negali būti suprantama. Bet kai žmogui nesuprantama, tai nereiškia, kad ir Dievui yra negalima. Juk ne mažiau yra nesuprantama ir pasaulio bei žmogaus egzistencija bei jų genezė, o dėl to juk neturime jokių abejonių, kad tokie dalykai egzistuoja.
Kristus atėjo į pasaulį atpirkti žmonių, sutaikinti žmoniją su Dievu. Kas kitas galėtų tokį darbą atlikti? Niekas iš žmonių. Todėl suprantama, kad Kristus turėjo būti Dievas, turėjo turėti dvi prigimtis, nes to reikalavo jo misija.
Kristus kalbėjo ir mokė ne kaip mokslininkas, norėdamas viską įrodyti, kad neliktų jokių abejonių, kad tikėjimas taptų žinojimu. Kristus nenorėjo tikėjimą paversti žinojimu, nes žinojimas Dievo atžvilgiu taptų žmonėms prievarta, o tikėjimas yra laisvas pasirinkimas. Dabar žmogus yra laisvas tikėti ar netikėti, laisvas elgtis taip, kaip nori, o žinojimas jam tą laisvę atimtų. Jis bijotų Dievui nusikalsti. Turėdamas vien tik žinojimą, žmogus sustotų, o tikėjimas yra toliau siekiantis žvilgsnis. Kai žmogus elgiasi žinodamas, jis klaidų nepadarys, jis yra ramus savo žinojimu, o nežinodamas, bet tik tikėdamas, jis įtempia visas savo jėgas, kad klaidų nepadarytų. Tikėjimas žmogaus neuždaro, kaip žinojimas. Tikėdamas žmogus stengiasi išsiveržti iš jį supančios aplinkos ir žinojimo į vis didesnį ir didesnį lauką. Tai yra žmogaus pažangos ir tobulėjimo kelias. Kai žmogus elgiasi žinodamas, jis turi vienokią vertę Dievo akyse, o kai veikia nežinodamas, tik tikėdamas — visai kitokią. Jeigu mes žinome, kad Dievas yra, mes jo bijome, jo įstatymus vykdome iš baimės, nes bausmė yra neišvengiama, nuo Dievo nepasislėpsime. Kai mes tikime Dievą, tai jo įsakymus vykdome ne iš baimės, o iš meilės, iš įsitikinimo, kad taip reikia, taip yra gera.
Jei tikėdami tampame laisvi, o žinodami prarandame laisvę ir vertę Dievo akyse, tai tikėjimas yra būtinas žmogaus kelias į Dievą. Dėl to ir Kristus, skelbdamas savo misiją, ne filosofus ar mokslininkus pasikvietė apaštalais, o paprastus žvejus, kad jie ne mokslą ir žinojimą skelbtų apie Dievą, o tik tikėjimą.
Žmogus turi visas sąlygas tapti Dievo bendradarbiu didžiojoje jo kūryboje. Deja, ne visi to norime, ne visi to verti. Ne visi žmonės jaučia tikėjimo alkį, ne visi jaučia ir teisingumo, gėrio ir grožio alkį, bet kiekvienas žmogus turi tokių alkio pradų. Kiekviename žmoguje gali būti pažadintas grožio, teisingumo, gėrio, tikėjimo alkis. Jį besistengdamas pasotinti, žmogus tobulėja, kyla aukštyn į žmoniškumą. Tikėjimas yra vienas iš didžiausių dvasinių jėgų žadintojų ir kultūrinių vertybių ugdytojų. Galima sakyti, kad visos mūsų kultūros aukštosios vertybės yra kilusios iš krikščioniškosios dvasios gelmių.
Žmogus, ypač krikščionis, turėtų būti aktyvus šio pasaulio kūrėjas. Jei pažvelgsime į pirmųjų krikščionių gyvenimą, tai pamatysime nuostabų užsidegimą pakeisti pasaulį. Pirmaisiais amžiais krikščionybė reikalavo, kad žmonės, nesitenkindami kiekvienas savo sielos išganymu, aktyviai mylėtų vienas kitą ir imtų ant savo pečių milžinišką darbą, tobulintų pasaulį ir darytų jį Dievo karalyste (pig. prof. L. Karsavinas "Europos kultūros istorija”, I t., 75 psl.).
Antrasis Vatikano susirinkimas atsigręžė į pirmųjų krikščionių šventą ir entuziastingą gyvenimą, kad iš ten pradėtų naują krikščionybės atgimimą. Dievo karalystė turi būti pastatyta žmonių rankomis. Daug turime pesimistų, nenorinčių aukotis, nenorinčių kitokio pasaulio, apie jokį pasikeitimą negalvojančių.
Erezijos ir suskilimai pasaulyje vyksta dėl perdėto noro viską išaiškinti moksliniais metodais, nesuprantant žmogaus sielos gelmių. Žmogaus gyvenimas į mokslo rėmus nesudedamas. Grynai moksliškais metodais visko suprasti ir viską išsiaiškinti žmogus negali. Užtat Kristus davė aiškų, trumpą krikščionybės apibūdinimą ir Švento Rašto reikšmę: "Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai yra Įstatymas ir Pranašai” (Mt 7,12). Kitoje vietoje Kristus, nusakydamas didžiuosius krikščionybės įsakymus, pakartoja tą pačią Šv. Rašto ir savo mokslo prasmę: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžaiusias ir pirmasis įsakymas. Antrasis — panašus į jį: Mylėk savo artimą, kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai” (Mt 22, 37-40). Kristus čia nusakė ne tik esminę viso Šv. Rašto reikšmę, bet ir parodė aukščiausią krikščioniškojo gyvenimo viršūnę.
Trumpi ir aiškūs Kristaus žodžiai niekam nekelia abejonių nei dėl krikščioniško gyvenimo būdo, nei dėl Šv. Rašto tiesų. Visi skirtumai ir neaiškumai turi išnykti, kaip išnyksta rūkai, nušvitus saulei.
Kaip meilė, taip ir blogis nėra proto tvarkoma sritis. Mokslas čia yra bejėgis. Vien mokslo žmogaus pažangai ir tobulėjimui neužtenka. Pasaulį galime keisti ne kitus mokydami ar bardami, bet savo asmenybe jį šildydami, mylėdami, savo šviesa nušviesdami ir pasišvęsdami iš begalinės Dievo meilės, nes negalima mylėti Dievo, nemylint žmogaus. Dievo meilė visų pirma yra žmonių meilė. Žmones ir aplinką keičia meilė, bet ne įsakymai ir pamokslai. Jei Kristus nebūtų turėjęs meilės žmonijai ir neatleidęs savo priešams, kurie jį ant kryžiaus numarino, tai iš jo gražių pamokslų nieko nebūtų likę. Mylėti priešą gali tik tas, kas tvirtai tiki, kad žmogus yra Dievo atvaizdas ir kad dėl Dievo meilės jam reikia atleisti, kaip Kristus atleido savo priešams. Priešo nereikia sunaikinti, bet už jį melstis, kad jis suprastų savo blogus darbus. Mylėti prievarta, žinoma, negalima, reikia, kad toks jausmas atsirastų. Bet kad jis galėtų atsirasti, reikia Dievo malonės. Dievo malonę žmogus gauna tik jos norėdamas ir siekdamas. Meilė turėtų būti krikščioniui alfa ir omega visų jo darbų ir viso jo gyvenimo.
Žmogus yra kontroversinė asmenybė, jis visada gali būti pilnas ir gerų, ir blogų minčių bei darbų. Jis yra skatinamas iš vidaus daryti gera ir daryti bloga. Tai yra natūralu, tai išplaukia iš žmogaus prigimties. Iš prigimties nieko negalima išmesti, nesužalojus asmenybės. Būti geram nėra lengva, nes piktasis pradas, kaip piktžolė, klesti ir užgožia gerąją sėklą, nustelbia augalą, neleidžia vesti vaisių. Tada gerasis daržininkas turi rūpintis pašalinti piktžoles ir leisti augti gerajai sėklai.
Krikščioniškų vertybių ir dorybių ugdomas, žmogus keičiasi. Vietoje stipraus egoizmo, pavydo, palaidumo, neapykantos pamažu auga visuotinė žmonių meilė, gilesnis žmogaus pažinimas ir įvertinimas. Žmogus išmoksta susivaldyti ir įgyja visai naują džiaugsmo šaltinį. Malonus pasitenkinimas ateina, kaip atlyginimas už gerus darbus ir meilę. Žinau, kad skautai, kurie stengiasi kasdien atlikti gerąjį darbelį, ilgainiui įsigyja didelį malonumą ir pasitenkinimą. Meilė būtinai atneša džiaugsmą ir pasitenkinimą už suteiktą pagalbą artimui. Jeigu artimas ir pasielgtų kitaip, negu jam derėtų, tai ir šiuo atveju meilė nepasiliktų neatlyginta, nes tais veiksmais pareiškiama meilė Dievui. Tuo būdu geras žmogaus darbas, atliktas iš meilės žmogui, niekados nenueina veltui. Todėl geras krikščionis niekados neturėtų laukti atlyginimo. Krikščionis myli artimą ir daro gerus darbus iš meilės Dievui.
Nesmerkime žmogaus, kad jis blogas, nes ir blogis turi savo prasmę. Blogis yra pagrindas mūsų tobulumui. Jis yra mūsų tobulumo matas, be jo ir meilė nebūtų suprantama ir reikalinga. Be jo nepasiektume tobulybės, neturėtume atpirkimo. Nežiūrint egzistuojančio blogio, mes, krikščionys, privalome tobulėti ir pasaulį tobulinti bei gerinti — tai mūsų, krikščionių, uždavinys. Mūsų galutinis tikslas yra šį pasaulį paversti Dievo karalyste.
Pagundos nueiti kartu su pasauliu yra ir pasiliks didelės, nes kūnas yra šio pasaulio dalis, bet prisikėlimas yra didysis krikščionybės ženklas ir pergalė. Pasaulis yra tiek geras, kiek mes esame geri, tad darbą reikia pradėti nuo savęs. Reikia, kad visa Bažnyčia imtųsi ypatingos akcijos naujam prisikėlimui, grąžinti Dievą į pasaulį ir į krikščioniško gyvenimo centrą. Reikia, kad visa kunigija į tai gerai įsijaustų ir imtųsi Kristaus naštos, degdama Kristaus meile.
Neturėtume nusiminti, kad tai labai sunku, kad nepajėgsime tokio uždavinio atlikti.
Krikščioniui nieko neturėtų būti sunku, nes jis žino, ko siekia. Jo pusėje stovi gėris ir tiesa. Ateis laikas, kada žmonija vėl pradės ieškoti gyvenimo prasmės ir tikrų amžinų vertybių, nes toks beprasmis, beidėjinis, triukšmingas ir palaidas gyvenimas nusibos, įkyrės. Žmonės ims ieškoti dvasinės atgaivos, tikro grožio ir gėrio. Tada krikščionybė atgims nauja minties šviesa. Ateis laikas, kada pasaulis įsitikins, kad nėra kito kelio tobulybei siekti ir kultūrai augti, kaip tik krikščioniškose vertybėse ir Dievo malonėje.
Per Dievo meilę į žmonijos meilę.
Per artimo meilę į Dievo meilę.
Per save į pasaulį.
Per Kristų į amžiną gyvenimą.