Spausdinti

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Suaugusiųjų rekalekcijose paskutinė valandėlė buvo atidėta pastaboms, trumpiems klausimams ir savaitgalio įvertinimui. Rami rekolekcijų namuose praleista dvasinio gyvenimo atgaiva netikėtai subruzdo dėl dviejų klausimų, kuriuos dalyvės iškėlė ir prašė panagrinėti: kančios prasmė ir sekmadienio prievolė. Pareiga šv. Mišiose šventadieniais dalyvauti aktuali, nes augantis jaunimas ne visada mielai ar uoliai pamaldas lanko, o ir pagyvenę žmonės sunkiau į bažnyčią nukeliauja, jausdami sąžinės nerimą, kai nedalyvauja.

     Nuo 1968 m., kada JAV katalikų kone trys ketvirtadaliai ar du trečdaliai pastoviai šventadieniais bažnyčią lankydavo, 1980 m. tas nuošimtis sumažėjo iki pusės viso krašto katalikų. Kokios nors sąlygos, įsitikinimai ar jų stoka privedė prie šios būklės, kuri skambėtų neįtikinama kraštuose, kuriuose tikėjimas persekiojamas, ar ir pirmaisiais krikščionybės amžiais, kada Justinas Apologetas rašė, kad "mes be Eucharistijos gyventi negalim”.

     Visos Bažnyčios istorijos vienu klausimu neišsemsi, bet įdomu pagalvoti, kad pirmieji nuostatai dėl šventadienio prievolės atsirado V-VI amžiuje, o XVI-XX a. sekmadieniais būdavo dar ir kitų pamaldų — mišparų, palaiminimų švč. Sakramentu, kuriuose katalikai uoliai dalyvaudavo. Klaidinga būtų prileisti, kad sekmadienis yra poilsio diena, kada Viešpats, sutvėręs pasaulį, ilsėjosi po sunkaus ir sudėtingo darbo. Septintoji diena yra šeštadienis, izraelitų subata, kurią pirmieji krikščionys šventė lygiagrečiai su pirmąja savaitės diena, kada Kristus iš mirusiųjų prisikėlė. Tik praėjus bent geram pustūkstančiui metų, pradėjo įsiskverbti į krikščionišką Viešpaties dienos supratimą Senojo Įstatymo šventadienio prasmė.

     Įdomu, kad "Olandų katekizmas” sekmadienio prievolę aptaria labai tradiciškai, kai aplamai jam buvo pridėta įvairių pataisų ir prisegta papeikimų už per daug liberalų krikščionybės supratimą. Iš viso, modernūs katekizmai suaugusiems pabrėžia sekmadienio krikščionišką reikšmę taip, kad ir senoviškai tikybos išmokusieji gali kartu su augančia karta sakyti: "Einame į bažnyčią dėl to, kad Dievą mylime”, apsileidimui ar nerūpestingumui sudrausminti įstatymui nuslinkus iš dėmesio centro į reikalo foną.

     Būdama Kristaus prisikėlimo diena, sekmadienis rišasi su krikštu, kuriuo "esame palaidoti su Kristumi, su juo ir prisikeliame”. Sekmadienis — "mažosios Velykos”. Gal todėl šiandien parapijose jaučiame didesnį griežtumą krikštynų reikalu: jeigu nesimato sąlygų, kad tėvai (kad ir krikštyti) savo vaiką auklės pagal sakramento sudaromą sandorą su Viešpačiu, ne taip lengvai sutinkama tokį įsipareigojimą užkrauti. Nes ta valanda sekmadienį yra nuolatinės sandoros ir nuolatinių pastangų krikščioniškai gyventi ypatinga išraiška.

     Kadangi krikšto sakramentas sukuria bendruomenės pradus, sekmadienio Eucharistija (Mišios) yra bendruomeninė šventė. Intensyvaus į save susitraukimo amžiuje prievolė primintų, kad nesame pilnai suderintos asmenybės ir todėl reikalingi akstino (įstatymo) iš šalies. Ar galima palyginti ir su valstybėmis, kurios uždeda mokesčius rinkimuose nedalyvavusiems piliečiams? Eucharistijoje pagyvėja tikėjimas Dievo žodžiu ir sakramentu, taip pat pačiu bendravimu malda, giesme, tyla ir apeigomis susirinkusiųjų tarpe.

     Kai dauguma žmonių sunkiai fiziškai dirbo, sekmadienis buvo atgaiva, poilsis. Šiandieną reikalingas ne tiek poilsis nuo darbo, kiek poilsis Viešpaties akivaizdoje, poilsis bibline prasme: jaukus atvirumas Viešpaties pasauliui. Pasauliui, kurio gamta žavisi ir kurio grožyje modernusis žmogus atgaivina savo dvasines jėgas; pasauliui, kuriame šeima, artimieji, pagalbos reikalingieji užima ypatingą vietą. Užtai sakoma, kad šventadienį krikščionys švenčia ne tik 45 min. suole, bet rasdami laiko pasikalbėti su vaikais, gyvenimo draugu, drauge, aplankyti pažįstamus ar ligonį, paskaityti rimtą knygą, pagalvoti apie savo gyvenimą ir darbą.

     Vienu žodžiu, atsverti kasdienybę, kurioje paskęsti nėra menas. Sekmadienio prievolė įvesta ne dėl rinkliavos bažnyčioje, bet žmogaus teisių puoselėti: padėti žmogui atrasti tai, kas jį labiausiai patenkina sudėtingame pasaulyje, kuriame netrūksta nusivylimo, nuobodumo, vienišumo, žaizdų. Sekmadienis — diena, kada krikščionis prisikelia kilnesniam gyvenimui — ir ne tik tarp mūrinių sienų.

     Kaip susidoroti su nedalyvavimu pamaldose, jau nekalbant apie šventadienišką nuotaiką bent kartą per savaitę? Tikybos vadovėliai sako, kad nėra tikslios ir visuotinės taisyklės. Tai nėra nuostabu, nes kiekvieno doros veiksmo galutinis teisėjas yra žmogaus sąžinė, pagal kurią jis ar ji bendrauja su Viešpačiu ir jį sutinka. Vis dėlto sąžinei susiderinti ir pagrįstai spręsti siūloma, kad pamaldas apleisti reikėtų tik dėl rimtos ar gerokai rimtos priežasties. Tokiu dėsniu nėra įsitikinę asmenys, kuriuos sąžinė graužia, kai lauke pūga ar guli lovoje sunkiai susirgę.

     Priežastimi gali būti nuotolis (moralistai čia nurodo vieną valandą kelionės, nors yra lietuvių, kurie į pamaldas lietuviškoje parapijoje važiuoja daug ilgiau), netinkamas oras, pavojus sveikatai ar pati sveikata, darbas (pavyzdžiui, ligoninėje, ar autobuso vairuotojo, ar kitų, kurie sekmadienį dirba). Taip pat priežastimi laikoma, jeigu dėl nuvykimo į bažnyčią būtų kokia nors (ekonominė?) nenauda.

     Lengviau matuoti ir apspręsti fizines dalyvavimo kliūtis. Kaip su dvasinėmis? Čia sakoma, pavyzdžiui, jeigu vyro dalyvavimas labai erzintų žmoną, jis gali nedalyvauti. Arba jeigu žmogui tikrai reikalingas poilsis gamtoje, ar jis turi išvykti kelionėn (kad ir atostogoms), o būtų gan sunku dalyvauti, prievolės nebėra. Pridedama taip pat, kad prievolė nesaisto, kai tenka rūpintis kitais (pvz. ligoniu) ar suteikti kokią nors pagalbą artimui. Patariama visai Eucharistijos neapleisti, bet šioje šventėje dalyvauti kitą dieną. Taip turbūt daro tikintieji sovietų valdomuose kraštuose.

     Ne mažiau sekmadienio prievolės"įstatymas” saisto dvasininkus, kiek nuo jų priklauso pamaldų (ar ir dienos bendruomeninis) šventiškumas. Ne dėl to, kad jie stato teatrą publikai, bet dėl to, kad jiems tenka Viešpatį išgyvenančiai ir šlovinančiai bendruomenei vadovauti. Ir kunigams yra daugybė nuostatų bei taisyklių šiuo atžvilgiu, priminti pareigą ar užduotį, kurią pagal savo pašaukimą - profesiją turėtų atsiminti: ruošti padorius pamokslus (ir pasitarę su žmonėmis), net vietoj savęs kitą asmenį pakviesti pamokslą sakyti, jei nesugeba (pvz. vaikams), per muzikos žinovus parūpinti giedojimą, palydą, liturgijos meninę aplinką ir t.t.

     Kaip su jaunimo auklėjimu? Vieni tėvai laisviau žiūri, kiti "stumia” vaikus dalyvauti (kaip ir švęsti Susitaikymo sakramentą), kitų ir su ašaromis tėvų akyse neina, gal ir verkdami, kad papildoma sunki nuodėmė. Čia teologai sako, kad spartaus brendimo laikotarpyje jaunuolis gali ieškoti atgaivos nuo rutinos, ir tai būtų pateisinamoji priežastis. Kiti sako, kad apie asmens moralinį stovį negalime spręsti, nes gal jis (ar ji) per mažai pasitiki Dievu ir bendruomene, kad galėtų bendruomeniniame Viešpaties garbinime ir padėkos maldoje dalyvauti. Taip pat sunku kaltę spręsti, neįmanoma, kai asmeniui nėra aišku, ką šventadienio šventė iš viso reiškia. Geriausia priemonė, jie sako, yra, kad suaugusieji nuo vaikystės žiūrėtų į tikėjimą rimtai, patys duodami pavyzdį. Jaunuolį galima "prikalbinti" dalyvauti, kad būtų pavyzdys jaunesniems broliams ar seserims. Svarbiausia, bendravimas su kitais sekmadienio Mišiose gali būti brendime atsvara intensyviam to amžiaus individualizmui. Čia, kaip ir kituose gyvenimo dalykuose, jaunuolis turės apsispręsti, nes tikėjimas yra laisvo žmogaus dalykas. Tuo pačiu palyginama su kalba: negi vaiko jokios kalbos nemokysi, kad paūgėjęs galėtų apsispręsti, kuria kalba norėtų kalbėti? Psichologai teigia, kad asmens susiformavimas vyksta nuo pat kūdikystės, ir šis laikotarpis yra itin svarbus.

     Prie sekmadieninių Mišių prisideda dar kitas reiškinys. Suaugusiųjų jaunystėje būdavo daug kitų progų susikaupti ir dalyvauti bažnyčioje: gegužinės ir kitos pamaldos, novenos, dienos metu atdaros bažnyčios užeinančiam praeiviui. Visa tai maždaug dingo, ir reikalavimai, kurie seniau buvo išskirstyti po daug įvairių progų vienam ar bendruomenėje ypatingu būdu Viešpaties akivaizdoje būti, suvedami tik į vieną 45 min. ar valandos laikotarpį. Vyresnieji skundžiasi, kad Mišiose yra triukšmas, reikia atsakinėti, negalima susikaupti ne todėl, kad Mišios netinkamos, bet kad neberanda kito laiko asmeniškai susikaupti, savo religiniame kampelyje pabūti. Pensininkams gresia toks pats individualizmas, kaip keliolikmečiams, ir kiekvienas psichologas pasiūlys kokią nors tarnybą ar pagalbą artimui, kad pensininkas netaptų visai apkiautęs ir dar labiau nelaimingas. Pamaldos padeda ir jam bendruomenėje dalyvauti.

     Netenka abejoti, kad ateityje dalyviu sekmadienį rytą bus mažiau kaip ir šeštadienį vakare ar kita proga. Vestuvėse ar laidotuvėse pusė žmonių nemoka Mišioms įprastų atsakymų ar trumpesnių maldų, metinėse Mišiose už savo mirusius susimaišo, kada reikia stovėti ar sėdėti (jeigu tai būtų svarbu). Pusė vaikų, kurie lanko lituanistines mokyklas, taip pat pamaldose reguliariai nedalyvauja, nežiūrint, kaip sako maldos, "kad esame tikinčiosios tautos vaikai”. Pamaldos dar nėra krikščionybės visuma. Ieškotina būdų, kaip galima ir save, ir kitus evangelizuoti — pranešti Gerąją Naujieną apie poilsį, džiaugsmą, bendrus rūpesčius, dvasinį peną, kuris trykšta ir kuriuo dalinamasi gerai paruoštose ir suorganizuotose šventadienio Mišiose.

•    Anglijoje ir Valijoje šiemet yra 536 klierikai — net 12% daugiau, negu praeitais mokslo metais. Katalikų skaičius 1980 m. padaugėjo 80.000 ir dabar ten katalikų yra 4.300.000.

•    Laris Calleja, 25 m. moteris, gyvenanti Monroe, Wash., nuo blogai konservuoto maisto buvo suparalyžiuota, laukdama kūdikio. Jai buvo patarta daryti abortą, bet ji atsisakė ir susilaukė sveiko kūdikio, nors ir per anksti gimusio. Dabar ji džiaugiasi naujagime dukrele.