Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas netrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Jn 4, 13-14).

     Evangelistas Jonas pasakoja epizodą, kurį sunku apibūdinti, kaip ir kiekvieną kitą Jėzaus gyvenimo reiškinį. Skaitydamas pajusi, kad čia kalbama apie atėjusį ne iš šio pasaulio: jis yra pranašas, pažįstąs žmogaus intymų vidujinį gyvenimą; Mesijas, kalbąs apie išganymą ir žadąs vandens, trykštančio iš dangaus, kurs yra "Dievo dovana”.

     Samarijoje buvo vidudienis. Jėzus atėjo į miestelį, vadinamą Sikar. Pavargęs nuo kelionės, atsisėdo prie šulinio. Moteriai, atėjusiai pasisemti vandens, Jėzus pasakė: "Duok man atsigerti”. Bet samarietė, žinodama, kad žydai buvo bloguose santykiuose su samariečiais, stebėjosi, kad žydas jos prašė gerti, ir tai jam pasakė. Bet Jėzus atsakė: "Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo atsigerti, gal pati būtum prašiusi, ir jis tau būtų davęs gyvojo vandens”. Be to, kai moteris pastebėjo, kad jis neturi kuo pasisemti ir kad jis tikrai nesąs didesnis už Jokūbą, kuris buvo įrengęs tą šulinį, Jėzus ištarė šiuos žodžius: "Kiekvienas, kuris geria šitą vandenį, ir vėl trokš, o kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Kaip galima pastebėti, Jėzus nesustoja prie medžiaginio vandens prasmės, bet pasinaudoja tuo žodžiu kalbėti samarietei ir visiems kitiems, girdėjusiems jo žodžius apie aukštesnę, neregimą dievišką tikrovę. Jėzaus lūpose gyvasis vanduo iš šaltinio tampa simboliu dovanos, kurią jis atėjo atnešti visiems žmonėms. Ir kaip vanduo Palestinoje ir artimų dykumų žemėse yra labai branginamas, nes padaro žydintį gyvenimą, numalšina troškulį, taip Jėzaus dovana pagimdo mumyse antgamtinį gyvenimą ir patenkina troškimą tobulai gyventi. Medžiaginis vanduo niekada visiškai nenumalšintų to mūsų troškulio. Tik tas Jėzaus atneštas vanduo gali mus patenkinti.

     Kadangi Jėzaus dovanos gali mus visiškai patenkinti, nereikia jų ieškoti kitur, pavyzdžiui, medžiaginiuose dalykuose tikėtis surasti savo laimę. Ją atrasime, jei praeinančiuose dalykuose neieškosime atgaivinančio vandens. Jėzus kasdien mums reikalingo vandens neapriboja, bet duoda tiek, kiek reikia. Tas gyvasis vanduo mumyse taps jėga, veikiančia mūsų vidinį gyvenimą, duos naujo gyvastingumo, perimančio visą mūsų būtybę, ir tas vanduo niekad nesuges, kaip gali sugesti natūralus stovintis vanduo. Jis mumyse trykš amžinajam gyvenimui...

     Gal kai kas paklaus, apie kokį vandeni čia Jėzus kalba? Gal apie Šv. Dvasią, kurią gauname per krikštą ir kuri mums suteikia dieviškąjį gyvenimą? O gal apie Kristaus žodį, kuris pasiekia tikinčiojo žmogaus sielos gelmes? Ir viena, ir kita. Iš tikrųjų, Jėzus, duodamas vandenį, teikiantį antgamtinį gyvenimą, duoda pats save. Jėzaus buvimas mūsų sielos gelmėse suteikia visai naują gyvenimo būdą. Tai gali pasireikšti visuose mūsų veiksmuose, tai gali pastebėti ir kiti, kurie prie mūsų prisiartina. Bet kaip įgyvendinti tą Dievo žodį?

     Jeigu Jėzus yra vienintelis, kuris gali patenkinti giliausius sielos troškimus, tai nieko nėra geresnio, kaip pasirinkti jį savo gyvenimo idealu. Idealas pasirenkamas, ištiriamas, mylimas, sekamas. Stengiamės pasidaryti vis panašesni į idealą. O kur rasi Jėzų, kad galėtum jį studijuoti, pamilti, sekti? Atskleisk evangelijos lapus. Jo žodžiai — tai jis pats. Gyvenk pagal juos. Jeigu taip padarysi, neturėsi baimės dėl savo ateities. Nereikės jokių programų dvasiniam brendimui, augimui, siekimui šventumo. Trykštantis vanduo, kurį Jėzus duoda, turės savyje jėgos, kad augtum ir pasiektum šventumo. Užteks, jei būsi jam visa širdimi ištikimas.

Iš italų kalbos išvertė

kun. Antanas Sabas