Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Menininkai ir fotografai bene geriausiai žino, kaip svarbu fonas: jis ir išryškina žiūrovui vaizduojamo ar fotografuojamo asmens bruožus, ir kelia atitinkamą nuotaiką. Todėl ir žvelgdami į praeities žymesnius žmones, negalime tų asmenų izoliuoti nuo fono — juos supusio meto, kuris kaip tik padeda geriau suprasti jų bruožus, ir tie bruožai į mūsų dvasią tada prabyla kur kas kitokia nuotaika.

     Kovo mėnesį kiekvieno tauresnio lietuvio mintis vienokiu ar kitokiu būdu nuskrenda prie mūsų tautos globėjo — šventojo karalaičio Kazimiero. Kai pagalvojame apie jo gyventąjį metą, matome, kad jis stebėtinai panašus į šiandieninį. Dėl to laikų panašumo šv. Kazimieras mums darosi šiandien didžiai aktualus, nes šviečia kaip keliarodis dabartiniam metui. Reikia sakyti, kad šventojo karalaičio laikai stipriai panašūs į dabartinius ir kultūriškai, ir religiškai, ir politiškai.

     Visų pirma Kazimieras gyveno didelių išradimų ir atradimų laikotarpiu. Jam gimus, dar tebebuvo gyvas Gutenbergas, išradęs didžiulės reikšmės dalyką — spaudą. Iš tikrųjų pirmoji knyga buvo išspausdinta vienerius metus prieš Kazimierui gimstant. Tai buvo ir didelių kelionių metas į dar nematytus žemynus. Kai Kazimieras gimė, Genovos mieste Italijoje bėgiojo septyniametis berniukas, vardu Kristupas Kolumbas, vėliau atradęs Ameriką. Kazimiero amžininkas buvo kitas garsus keliautojas — Vaskas de Gama, pirmasis apiplaukęs Afriką. Salia naujų prietaisų ir naujų žemių, žmogui prieš akis skleidėsi dar vienas dalykas — jo paties vertė. Europą buvo apėmęs renesansas, lietuviškai atgimimas, savo vertingumo ir grožio įžvilgis. Kaip tik Kazimierui gyvenant brendo didieji renesanso menininkai: Leonardo da Vinčis ir Mikelandželas. Visur sklido humanizmo sąjūdis, kaip pats vardas sako, nuo

POVILAS PUZINAS Madona

homo,žmogus. Garsieji humanistai, kaip olandų Erazmas, buvo Kazimiero amžininkai.

  Mūsų šimtmetį irgi galima vadinti išradimų ir atradimų amžiumi. Gutenbergas išrado priemonę masiškai skleisti į žmones minčiai spausdintu žodžiu. Mūsų metas taip pat sukūrė panašių priemonių — radiją, kiną, televiziją. Tik jos neša mintį į mases nebe raide, o gyvu garsu ir vaizdu. Didieji ano meto keliautojai leidosi ištirti dar nematytų vietų. Mūsų metu regime tą patį veržimąsi į nežinomas vietas — tik nebe pažįstamoje žemėje, o erdvėje, nebe Kolumbo karavelėmis, o kosmonautų kapsulėmis, raketiniais satelitais. Pagaliau kas nemato, kaip mūsų dienų žmogui iš naujo atsiskleidžia jo paties vertė? Todėl ir trauko save slegiančius pančius, tikrus ar tariamus. Ankstesnės kolonijos pasidarė nepriklausomi kraštai; žmonės nori valdytis patys. Juodoji rasė Amerikoje, anksčiau žeminta, dabar pabrėžia savo grožį ir vertę. Prieš asmeniui dedamus varžtus imama viešai ir drąsiai protestuoti netgi Sovietų Sąjungoje, kur prieš 25 metus bijota net išsižioti. Tad šv. Kazimiero metas panašus į dabartinį kultūriškai: ir tuo, kas dedasi aplinkoje, ir pačiame žmoguje.

     Antra, jo metas panašus į mūsiškį religiškai. Kai Kazimieras gimė, Bažnyčia vos tebuvo pakilusi iš skaudžios ligos, kurią istorikai yra pavadinę Didžiąja Vakarų schizma. Viešpataujant jo seneliui Jogailai, Bažnyčią ėmė valdyti du popiežiai. Mat kardinolai išrinko vieną, kuris buvo labai aukštos doros, bet gana stačiokiško būdo. Naujasis popiežius ėmėsi uoliai šalinti Bažnyčios negeroves. Bet dėl to savo būdo keletą kartų storžieviškais žodžiais išbarė pačius kardinolus. Todėl šie dar tais pačiais metais išsirinko kitą, paskelbę, jog pirmieji rinkimai negalioja, nes iš tikrųjų buvo įvykę ne be prievartos. Įsikarščiavusi minia ne juokais grasino į konklavą suvažiavusių kardinolų gyvybei, jei neišrinksią italo. Mat nuogąstavo, kad kitokios tautybės, ypač prancūzas, vėl ko gera perkels Šv. Sostą į Avinjoną, iš kurio neseniai buvo grąžintas Romon. Trumpai drūtai, Bažnyčioje atsirado du popiežiai, ir nebuvo aišku, katras teisėtas. Pasekmes gerai nurodo mūsų priežodis: tarp dviejų auklių vaikas be galvos. Schizma sukrėtė visą bažnytinės teisės ir drausmės pamatą. Ne vienoje diecezijoje buvo du dėl sosto besivaidijantys vyskupai: vienas paskirtas Romoje, kitas — Prancūzijoje gyvenančio popiežiaus. Dažnai parapijoje buvo du besivaidijantys klebonai. Krikščionija, evangelijos žodžiais, tapo panaši į namus, sukilusius prieš save. Kas pirma tikintiesiems buvo aišku, dabar liko jų galvose suvelta. Argi kitaip galėjo būti, vienam popiežiui panaikinant kito išleidžiamus potvarkius, netgi vienam antrą ekskomunikuojant? Tai nusmukdė Šv. Sosto autoritetą. Krikščionių tikėjimas, skundžiasi ano meto rašytojai, tapo pajuoka žydams ir musulmonams. O tikinčiųjų dora, ir taip jau neaukštai stovėjusi, puolė dar žemiau. Sirgo Bažnyčia tąja schizma 40 metų. Jos padariniai bene svarbiausia ir sukėlė reformaciją, protestantizmą. Dar Kazimierui tebesant gyvam, lopšyje jau gulėjo Martynas Liuteris.

     Gana panašu dabartiniu metu. Kas gi šiandien krinta j akis Bažnyčioje, ypač po II Vatikano susirinkimo? Ogi sąmyšis tikinčiųjų galvose. Kas anksčiau buvo aišku, dabar daugelio mintyse suvelta, netgi pačios tikėjimo tiesos ir sakramentų praktika. Tikintieji savo nusistatymu skilę į dvi grupes: didesnioji eina su Vatikano reformomis, mažesnioji, vadinamųjų tradicionalistų, atmeta pertvarkytą liturgiją bei Bažnyčios dabartinimą aplamai, laiko negaliojančiais daugelį paskutiniojo Bažnyčios visuotinio suvažiavimo nutarimų, kuriais nuvažiavusi nuo koto, lieka prie lotyniškų Tridento mišių, nes reikią stipriai abejoti tikrumu švenčiamų gimtąja kalba... Sukrėstas ir popiežiaus autoritetas. Juk viešai traukiamos per dantį jo enciklikos ir direktyvos, jei tik kas nors ten nepatinka. Ar dar čia seniai stebėjome, kaip tiesiog piestu atsistojo prieš Pauliaus VI encikliką Humanae vitae ne tik daug eilinių katalikų, bet ir glėbys teologų? Dar mažiau popiežiaus autoritetas bereiškia anai Bažnyčios daliai, kurią pavadinome tradicionalistais. Šiai daug svariau tai, ką sako arkivyskupas Lefėvbre, dabar jos dvasinis vadas, tarp kurio planų yra Šveicarijoje pastatydinti gigantišką baziliką kaip priešpriešą Šv. Petro Romoje. Čia būtų grynos, neiškrypusios krikščionybės ir tikrųjų apeigų centras, o ne Vatikane, pagal juos iki aukščiausių vietų inifiltruotame masonų ir marksistų. Dėl šios priežasties tradicionalistų tarpe orientavimosi žiburiu darosi nebe tai, kas skelbiama Šv. Tėvo lūpų, bet kas išeina iš burnos įvairių regėtojų, tvirtinančių, kad Marija jiems apreiškusi dangaus valią... Tokiu būdu pagarbos Šv. Sostui nebėra iš abiejų pusių: ir tų, kurie sako, kad reikia eiti su laiku, ir tų, kurie lieka stovėti prie tradicijos. Nėra reikalo aiškinti, kad, tokio klimato supama, šlyja Bažnyčiai priklausančių žmonių drausmė ir dora, su kuriomis dabar labai nekokie popieriai. Šv. Kazimiero metas iš tikrųjų panašus į dabartinį religiškai.

     Trečia, jis panašus ir politiškai, svarbiausia Rytų veržimusi į Vakarus. Viešpataujant šv. Kazimiero tėvui, Lietuvos valstybė, pasiekusi savo galios viršūnę, džiaugėsi ramybe ir gerove. Tačiau tuo metu rytuose jau augo kita galia — Maskvos kunigaikštystė. Palaipsniui nusimetusi totorių jungą, ji nesustabdomai žengs vis toliau į Lietuvos žemes. Dar kita rytų galybė, tuo metu kur kas baisesenė, veržėsi į Vakarus — turkai, drebindami baime visą Europą. Mūšyje su jais ties Varna žūva ir šv. Kazimiero dėdė, lenkų karalius Vladislovas. Netrukus visus sukrečia žinia, kad jau jų rankose Konstantinopolis, Bizantijos imperijos sostinė. O valdant karalaičio broliui Žygimantui, turkai jau stovi Austrijoje prie Vienos vartų. Tų dviejų priešų galia augo. O Lietuvos ir Lenkijos valstybėse, išore dar stipriose, jau buvo ėmusios rodytis vidinio irimo žymės.

     Labai panaši padėtis ir dabar. Maskvos komunistų jėgos, šio šimtmečio pradžioje tik sauja skurdžių pogrindžio agitatorių, šiandien stovi prie Berlyno ir netoli Vienos vartų, paklupdžiusios visą rytinę Europą ir dalį vakarinės. Kaip ir tuomet, dar kita galybė kelia rytuose savo galvą — Kinija. Laikyta popieriniu drakonu, šiandien ji, apimanti vieną penktadalį viso pasaulio gyventojų, jau tapusi branduolinius ginklustobulinančiu slibinu, prieš kurį darosi nejauku net pačiam Kremliui. Ir gal ne tiesa, kad išore galingose Jungtinėse Amerikos Valstybėse vis labiau iškyla vidinio irimo ženklai?

     Dėl to laikų panašumo mūsų Kazimieras yra aukštavertis mokytojas dabarčiai. Jis gerai rodo kelią, kad neklaidžiotume po moderniojo meto šunkelius. Mestelkime žvilgsnį į tris kalbėtas sritis: kultūrinę, religinę ir politinę.

     Kultūros pažangoje visada ryškūs ir gražūs žiedai, ir išsigimimo daigai. Technikos tobulėjimas, įvairūs išradimai yra skirti tarnaut gėriui. Bet jie drauge neša ir pavojų — paskandinti medžiagoje ir patogumuose. Šv. Kazimiero net ištaigingame karaliaus dvare tie dalykai nesuviliojo ir neužtemdė žvilgsnio į aukštesnę tikrovę Tai gražiai nurodo jo mišių malda: "Dieve, tavo galia šventasis Kazimieras, apsuptas karališkojo dvaro prabangos ir pasaulio vilionių, liko tvirtas ir ištvermingas”. Pažangėjimas pačiame žmoguje, savo vertės pajutimas yra skirtas geriau atskleisti jame esančiam Dievo paveikslui. Tačiau drauge tai neša pavojų išdidžiai pastatyti į centrą save, o į Dievą žiūrėti kaip nereikšmingą priedą arba jį visai atmesti. Šv. Kazimierui, net kai renesansas ir humanizmas kėlė žmogaus vertę, Dievas liko centre. Tai iškalbingai vaizduoja paveikslas, kaip rytą sargai randa jį besimeldžiantį prie Vilniaus katedros vartų.

     Pereidami į religinę sritį, turime sakyti, kad tai, kas šiandien dedasi Bažnyčioje, yra skirta jai atnaujinti. Tačiau tie keitimai neša ir pavojų: kad žmonės ima galvoti, jog nieko nebėra pastovu, nieko šventa, galima viską tempti ant savo kurpalio arba moti į viską ranka. Šv. Kazimierui jo meto sąmyšis Bažnyčioje nesukliudė žengti tikėjimo ir doros keliu. Tai puikiai rodo faktas, kad tapo net šventuoju, kai krikščioniją purtė dar smarkesnės vidinės audros, negu mūsiškės.

     Politinėje srityje visada viltingai laukiama kitimo į geresnę pusę. Tik politinis vežimas dažnai rieda ne ta kryptimi, į kurią traukti kinkomi veiklos žirgai. Tai ypač gerai žinoma lietuviams, laukiantiems laisvės aušros savo žemei, į kurią nuolat godžiai žvalgėsi ir pakartotinai laikė įkėlusi leteną Maskvos meška, šiandien ten tebesavavaliaujanti. Privalu nepamiršti, kad šioje srityje galutinis žodis visada tariamas Dieve. Todėl anie žirgai traukia ne pagal tai, kaip aptariama už konferencijų stalo žemėje, bet kaip nusprendžiama už Dievo konferencijos stalo danguje. O ten visada pirmiausia žiūrima dorinio asmens vertumo. Šis universalūs dėsnis galioja ir mūsų tėvynės laisvėjimui. Laisvės aušra gali tik tada jai užtekėti ir paskui virsti ilgai trunkančia diena, kai ir laisvinamųjų, ir laisvintojų tarpe bus Dievui reikiamas skaičius doriškai vertų žmonių. Savo tėvynei daugiausia padėsime, jei ir čia seksime šventuoju karalaičiu, kuris didžiai mylėjo Lietuvą ir aukštai vertino dorą, kitais žodžiais, jei mūsų gyvenimui kaip vadovas švies ir savo šalies, ir savo sielos grožis.

     Apaštalo Jokūbo laiške yra gražūs žodžiai, kad kiekvienas gaunamas gėris ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia iš šviesos Tėvo. Šv. Kazimieras iš tikro yra dovana, nužengusi iš šviesos Tėvo ir jo mylinčios apvaizdos atsiųsta visai krikščionijai, bet ypač mūsų tautai. O kaip atsitinka su dovanomis, žinome iš savo pačių patirties. Jos džiugina, bet ir dažnai atsiduria stalčiuje ar spintoje, kur lyg ir išgaruoja iš atminties. Bet ten aptiktos jos vėl ima mums džiugiai tarnauti. Dažnokai net pamatome, kad seniau dovanų gauti daiktai žymiai tvaresni ir aukštesnės vertės už moderniosios gamybos. Mes turime iš naujo aptikti Dievo mums dovanotąjį šventąjį karalaitį Kazimierą kaip brangų keliarodį. Žvilgsnis į jo gyventąjį metą rodo, kad ta dovana labai vertinga ir mūsų laikais, į jo stebėtinai panašiais.

• Nobelio laureatas poetas Czeslaw Milosz buvo priimtas privačioje popiežiaus Jono Pauliaus II audiencijoje.