t. alga
Bronys Raila plačiajai išeivijos lietuvių visuomenei yra bene geriausiai žinomas publicistas ir literatūros kritikas-eseistas, okupuotos Lietuvos ir čionykščio politinio bei kultūrinio gyvenimo kronikininkas ir vertintojas. Jo raštų devyni stambūs tomai, išleisti per pastaruosius du dešimtmečius, rodo jo pastovų ir nenutrūkstantį dėmesį viskam, kas formuoja šiandieninį mūsų dvasinį veidą. Pernai išleista dešimtoji knyga "Vaivos rykštė”, apimanti, kaip jos antrinis pavadinimas sako, "šimtą prakalbų į Lietuvą”, autoriaus gyvu žodžiu perduotų per
Laisvės radiją (Radio Liberty) 1975--1979 metų laikotarpy. Kai kuriuos skaitytojus nuraminant ar jų negąsdinant, būtų galima knygoje sudėtus gabalus gal tiksliau pavadinti "prakalbėlėmis”, anaiptol ne bandant jas sumenkinti, bet dėl jų 5-6 minučių ilgio (nustatyto užsakovų), kuris knygoje vietomis praplėstas įžangėlėmis ir užsklandiniais paaiškinimais.
Prakalbų tikslas buvo gimtojo krašto klausytojams nušviesti "sovietinius užmojus, drastiškai klastoti Lietuvos politinę praeitį” ir "kritiškai įvertinti kitus tos rūšies nuotykius dabartyje”, atitaisant pramanas, iškraipymus ir pagyras.
Nėra abejonės, kad šitokie atitaisymai yra būtinai reikalingi. "Jei ne vyresniajai kartai, tai lietuviškam jaunimui, iš kurio griškevičiai dabar taip įtūžusiai mėgina išplėšti tautos kelių sąmonę, praeities atminimą, tautinio atgimimo ir nepriklausomybės atstatytojų įvertinimą, herojų meilę ir laisvės lūkestį” (36 p.).
Šias prakalbas, tematiškai sugrupuotas į tuziną ilgesnių ir trumpesnių skyrių, išprovokavo sovietinėje Lietuvoje išleistos knygos, periodikoje paskelbti straipsniai, prisiminimai, bendraamžių ar draugų sukaktys ir kitos panašios progos. Kai kurie tų leidinių ir yra tiesiogiai ir nedviprasmiškai skirti tenykštės visuomenės politiniam glušinimui, ir apie juos užsiminti, pirmuoju žvilgsniu, gal net nebūtų verta. ("Net nejauku kalbėti, kada viskas yra arba plikas melas, arba tartum tyčiom rėžiama kaip tik priešingai, negu būtų iš tikrųjų” — 36 p.), tačiau laiku į tai reaguoti verta jau vien dėl to, kad rašytas žodis išlieka ilgesniam laikui, o šiandien paskleistiems melo nuodams rytoj gali būti žymiai sunkiau besurasti priešnuodžių... Prie šitokių leidinių skirtinas ne vien komunistinių propagandistų kolektyvo parašytas naujųjų laikų mūsų tautos istorijos falsifikatų rinkinys "Išdavystės keliu”, bet ir išeivijoje tarpusių "tarybinių žvalgų” (t.y. šnipų) prisiminimai, kaip Vyt. Alseikos "Trys dešimtmečiai emigracijoje” ar J. Mikuckio "Šioje ir anoje pusėje”, kuriuos B. Raila gana plačiai užgriebia. Daug atitaisytinų iškraipymų jis randa ir tenykščių autorių memuarinėse knygose (Michalinos Meškauskienės "Ateities viltys”) ir periodikoje paskelbtose (H. Korsakienės, T. Vaičiūnienės, G. Dauguvietytės ir kitų) atsiminimų nuotrupose. Čia, kaip ir sovietinėse enciklopedijose, antologijose ir biografijose, iškalbingiausiai atitaisymų prašosi gausūs ir sąmoningi nutylėjimai, praleidimai, o gal ir cenzūros išbraukymai bei pataisymai. Vargu kuris išeivijos rašytojas panašiam darbui nors iš tolo galėtų reikalingomis kvalifikacijomis prilygti B. Railai. Ne veltui gi, šitai žinodami, tenykščiai propagandistai jį už kitus dažniau ir linksniuoja, nepagailėdami išvirkštinių "komplimentų”.
Tenykščiams propagandistams ar istorijos klastotojams ne mažiau skaudūs turėjo būti ir B. Railos nuolat keliami ar pabrėžiami dažni jų pačių melagiškumai ar kontradikcijos. Geras pavyzdys čia galėtų būti ir išeiviškųjų politinių veiksnių traktavimas, iš vienos pusės bandant juos visiškai nuvertinti, o iš kitos — padaryti galingais vakarietiškųjų žvalgybų ar valdžių įrankiais, tuo pačiu, kad ir nenoromis, parodant, jog su jais skaitomasi, jų veikla ar balsas daug reiškia. Arba vėl: "Ir kokia savotiška 'moralinių vertybių’ logika! Saugumo žurnalistų veikaluose paprastai didžiuojamasi sovietų žvalgybos laimėjimais ir paveikumu. Tatai piešiama, kaip kažkas gera, tauru, kaip šlovė. Bet jei tik kur išlenda kitų tautų ar kraštų žvalgybų pirštai — tada bjauru, parsidavimas, išdavystė, niekšybė...” (119p.).
Tiksliai nustatyti šių prakalbų populiarumą okupuotoje Lietuvoje, žinoma, nebūtų įmanoma, tačiau jau ir pratarmėje pasisakydamas "apie šio veikalo paskirtį ir formą”, B. Raila taria: "Daugelis liudininkų patvirtino, kad transliacijos Lietuvoje buvo girdimos ir klausomos, nors miestuose, ypač Vilniuje, stiprių parplių trukdomos. Tai nusprendžiau dar kartą klausytojus pasiekti šių prakalbų spausdintu rinkiniu, o tuo būdu ir užsienio lietuviam priminti, kokį dialogą su tėvyne mes, josios 'išdavikai’, čia vis palaikom ir kokiais bendrais rūpesčiais sielojamės” (7 p.).
Čionykštis skaitytojas B. Railą pažįsta ne vien iš gražių žodžių, šmaikštaus, kandaus, sarkastiško stiliaus, bet ir iš sugebėjimo užintriguoti šviežia mintimi, sudominti vertinga informacija ar puikiai nupieštais savo gerai pažintų reikšmingų ir įdomių asmenybių paveikslais. Kad visa to nestokoja nė "Vaivos rykštė" geriausiai pailiustruoja knygos gale pridėta septynių smulkiu šriftu išmargintų puslapių "Vardų ir temų rodyklė” ir vieno puslapio panaudotų knygų bei žurnalų sąrašas.
Ar bereikia įtikinti, kad "Vaivos rykštė” praplės horizontus ne vienam skaitytojui, neturinčiam progų tenykščio gyvenimo iš arčiau pasekti? Knygos leidėjai, matyt, neturi pagrindo suabejoti autoriaus populiarumu, "Vaivos rykštę” išleisdami čia šiandien neįprastu 1000 egzempliorių tiražu. Jų optimizmui pritariant, reikėtų pridurti, jog ši knyga ilgam išliks kaip vertingas okupanto kėslų ir išeivijos santykių su kraštu dokumentas ir informacijos šaltinis.
Bronys Raila VAIVOS RYKŠTĖ. Šimtas prakalbų į Lietuvą. Išleido Viltis, 1980. Išleidimą parėmė Lietuvių fondas ($1,000), Liet. Žurnalistų S-ga ($500) ir Dr. N.N. ($500). Viršelis ir aplankas dail. Algirdo Kurausko. 430 pusl., kaina $10.00.