Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

     Čiurlionis mirė 1911 m. kovo 28 d. Pustelninko sanatorijoje prie Varšuvos, palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

     Čiurlioniui teko laimė augti vienoje gražiausiųjų Dzūkijos vietų, Dainavos šalyje. Jautrią iš prigimties jo sielą komponavo paslaptingas girios ošimas, rami senojo Nemuno tėkmė, didingos panoramos, atsiveriančios nuo kalvų ir piliakalnių. Vaikystėje matyti vaizdai išliko jo sieloje visam gyvenimui. Vėliau visas dvasioje sukauptas turtas sąmoningoje dailininko veikloje buvo perkeltas į paveikslus. Su amžiumi ir patirtimi M.K. Čiurlionio minties žvilgsnis apėmė vis didesnes ir platesnes pasaulio ir net kosmoso erdves. Atrodo, kad į šias begalybes dailininko žiūrėta nuo Dainavos krašto kalvų. Jo vizijose daug yra realių Nemuno pakrančių vaizdų.

     Tačiau visa paslaptis, kad jie labai savitai regimi ir komponuojami, pilni žmogaus sielos gelmių trykštančios galios. Tai sudvasinta, o galbūt netgi sudievinta gamta.

     Pavyzdžiui, 1907 metais M.K. Čiurlionis nutapė triptiką "Vasara”. Jame švelniomis pastelinėmis spalvomis apšviestas gamtovaizdis, liekni, kažkur aukštai aukštai debesyse tirpstantys pušelių kamienai, vaiskus ir platus debesėlių ižas... Maža pirkelė — viena saulės nutviekstam peizaže. Žmogus, stebėdamas paveikslą, nejučiomis persikelia į laukus, į ramią rugpjūčio vasarą, į tolimą savo vaikystę. Paveikslo šviesa, tartum nuostabus balzamas, gaivina apsnūdusią sielą, žadina troškimus...

     Štai kodėl M.K. Čiurlionio kūryba tokia pasakiška, tokia nuostabi, burtų pilna, nes joje išreikštas tikrasis lietuvių dvasios atspindys.

     Tačiau M. Čiurlionio kūrybai daug yra davęs Vilnius, kuris susietas su lietuvių pasaulėžiūra, istorija ir tradicijomis. Jis, gyvendamas Vilniuje, kūrė taip, kaip ir kitose savo gyvenimo vietovėse. Pažymėtina, kad to meto Vilniaus lietuvių miesčioniškoji inteligentija iš dalies jau buvo atitolusi nuo lietuvių tautos kūrybos šaltinio bei pasaulėžiūros, kuri tebebuvo lietuvių liaudyje. Taigi M. Čiurlionis krypo lietuvių liaudies pusėn, nepasidavė svetimai įtakai. Jo dvasia buvo prisiartinusi prie grynojo lietuvių dvasios šaltinio. Nors jis buvo rusų bei lenkų kultūros pasaulio apsuptas, tačiau ne tik nepasidavė jo įtakai, bet buvo pradininkas geniališkos lietuviškos krypties tapyboje: lietuviškas savo vizijomis, turiniu, spalvomis ir savo būdingu naujumu.

     Čiurlionio kūryba ypatingai būdinga ir mūsų laikų dvasiai. Juk dabar visas mokslas, o taip pat ir visas pasaulis, ieško mūsų gyvenimo esmės, buities prasmės, kuria tarsi dvasios akimis norėtum pamatyti, kas už tos ribos slepiasi, kurios mes nesuprantame. Čia yra daugybė klausimų, kurių negalima visų išskaičiuoti. Tokie klausimai žmogui anksčiau kilo ir dabar nuolat kyla. Mokslas vis dar negali į daugelį klausimų atsakyti. Žinoma, mokslas juos sutinka, stengiasi išaiškinti, bet čia, žiūrėk, vienus dalykus išaiškinus, pasižiūri, kad iškilo naujas klausimas, dar keistesnis, dar painesnis, o kartais net priešingas pirmajam, išspręstajam klausimui. Žmogus ir mokslininkas sustoja ties viso mūsų regimo pasaulio mįsle, o taip pat ties pačia mūsų žmogiškos esmės mįsle. Nors žmogui nepasiseka daugelio klausimų išspręsti, tačiau jis nenori nusivilti ir tikisi rūpimus klausimus išaiškinti, nors galbūt tai jam niekados nepasiseks padaryti. Menas tam pačiam tikslui tarnauja. Jei mokslas vartoja daugiau stebėjimo, tyrimo metodus, neaplenkdamas intuicijos arba nujautimo galios, tai menas dar labiau vadovaujasi tokia nujautimo galia. Toji nujautimo galia, pasak mokslininkų, yra pasiteisinusi mokslo, meno dalykuose, kai žmogus aplamai pajunta, kur slepiasi ieškomoji tiesa. Todėl menas yra sulaukęs net tam tikros formulės. Yra sakoma, kad meno uždavinys yra per matomą pasaulį pamatyti arba parodyti nematomąjį.

     M.K. Čiurlionio kūryba ir yra viena būdingiausių to uždavinio siekėjų. Tas pradas aiškiai pasireiškia per visą Čiurlionio kūrybą. Sunku pasakyt, kuriame savo paveiksle jis ryškiausiai tai išreiškia, tačiau viena galima teigti, kad tai Čiurliono kūryboje reiškiasi ištisais paveikslų ciklais. Spalvų ir kompozicijos galia jis stengėsi pamatyti tą vidų, kurį mes visi jaučiame, bet negalim pamatyti. Todėl kai kurie jo paveikslai yra tos nuotaikos ieškojimo aiškintojai. Visą slaptąjį pasaulį mes patys jaučiame, tikime, bet nežinome, kur visa tai yra paslėpta. Čiurlionio kūryba visa tai ieško ir sykiu aiškina.

     Tačiau svarbiausia tai, kad visa Čiurlionio kūryba yra labai gimininga lietuvio sielai, pasaulėžiūrai ir mintims. Turime prisipažinti, kad lietuvių dainoje skamba ne paprastas pasiilgimas, tariamasis liūdesys, bet grynas ir skaistus siekimas visa to, kas mums taip artima ir taip nesuprantama. O visa tai yra ne kas kita, kaip gamta, didelis pasaulis, kurį kiekvieną dieną matome, bet niekad jo nesuprantame. Tik menki žingsniai praskina mūsų kelią į gilumą, kur taip pat nematyti šviesos. Tačiau lietuvio siela arba menas, atrodo, už vis geriau supranta slaptingą, didingą gamtos kalbą. Lietuvis tarytum girdėte girdėjo, ką kalbėjo plačiosios girios, ką bylojo tylūs vandenys, ką kuždėjo danguje žvaigždės arba ką sakė švintanti ryto aušra. Ir nenuostabu, kad Čiurlionio kūryboje visa tai iš naujo sušvinta, tik nušviečiant nauja meno ir mokslo šviesa. Čia sprendžiami tie patys lietuvio pasaulėžiūros klausimai, tiktai kitokiomis priemonėmis. Tos naujos priemonės — tai genialus spalvų suderinimas ir puiki kompozicija. Ir gal todėl Čiurlionio kūryba atskirais savo elementais taip artima lietuvių tautos dailei arba menui. Šiandien visa tai pastebi ir viešai pabrėžia svetimieji autoriai — Čiurlionio kūrybos aiškintojai ir vertintojai.

     Manau, kad daug kam teko matyti Čiurlionio paveikslą "Ramybė”. Tai gražių tylių spalvų paveikslas, kur tyli pats vanduo ir styro iš vandens išsikišę kalnai. Priešakinis kalno šlaitas labiau iš vandens išsikišęs. Nuo jo ant vandens tyvuliuoja dvi dryžės žiburių. Kai teko man tą paveikslą pamatyti Kauno muziejuje, tai atrodė, kad jame nutapytas vakaro ramybės ir tylos vaizdas. Bet kai dailininkas Antanas Žmuidzinavičius išaiškino paveikslo turinį, supratau, jog tai visata, stichijos ten slepiasi, kur kažkas yra, ko mes nematome ir nesuprantame.

     Čiurlionio kūryboje matome daug originalių mažų ir didelių bokštų, bokštelių, saulės nušviestų miestų, daugybę žvaigždžių ir gėlių. Visi tie elementai yra darnūs, bet mįslingi, nesuprantami. Pavyzdžiui, kad ir tas paveikslas, kur viršum kažkokio pasakiško miesto joja raitelis. Kas jis toks? Nagi naujas Vytis, Lietuvos valstybės ženklas. Jis joja viršum pasakiško miesto, kur, rodos, nerastum nė vieno Vilniaus statybos elemento, bet tuojau susigriebiam, tarytum kas sakyte sako — tai jis joja viršum Lietuvos sostinės Vilniaus. Be to, dažnas Čiurlionio kūrybos fragmentas arba kurio nors paveikslo fonas primena pasakiškus Vilniaus siluetus.

     Žodžiu, M.K. Čiurlionio kūryba yra tokia pasakiška, tokia nuostabių burtų pilna, nes jojoje išreikštas tikrasis lietuvių dvasios atspindys. Be to, jis savo kūryboje norėjęs suderinti tapybos spalvas su muzikos garsais. Žinovai aiškina, kad spalvos žmoguje sukelia tam tikrą nuotaiką, kokią sukelia ir garsai. Šį klausimą jis sprendė savaip, nes jis buvo muzikas kūrėjas, jos tonų grindėjas, aiškintojas. Čia vėl tai sutampa su jo kūryba, kaip muziko ir kaip dailininko, o tai yra gimininga lietuvio dvasiai, pasaulėžiūrai. Vadinas, visa tai kilo iš tos pačios Lietuvos žemės aplinkos, kurioj mes gimėme, augome ir kurioj M.K. Čiurlionis kūrė. Jis mirė prieš 70 metų, tačiau jo gili kūryba lietuvių tautoje gyva, lietuvišku patriotizmu persunkta. Todėl ji yra ir bus amžiais menininkų, kultūrininkų minima ir gerbiama.