Spausdinti

 

DR. L. BRAZDEIKIENĖ

     Šito jausmo nupasakoti neįmanoma, jį reikia išgyventi pačiam. Bet kaip tai pasiekti, jeigu jaunystė seniai su gervėmis išskrido, užleisdama vietą įvairiausioms negalioms, jei kasdienybė tau pažeria šimtus smulkių ar stambesnių nemalonumų? Iš tiesy, tų nemalonumų apstu visur: ir autobuse, ir parduotuvėj, ir darbe, o kur dar namai su vaikų sujauktais kambariais ar kamuoliu iškultu kaimynų langu? Šitos aibės smulkmenų mus taip apraizgo ir prispaudžia prie žemės kaip Guliverą nykštukai smulkiais siūleliais. Tik pabandyk pakelti galvą — aštrių adatėlių spiečius — tiesiai į tave. Tai kaip džiaugsies, kaip būsi laiminga? Štai tuo ir pateisinam savo blogas nuotaikas, nepasitenkinimą ir amžiną niurzgėjimą, kuris mandagiai vadinamas pesimizmu.

     Argi iš tikrųjų nieko pakeisti negalima? Jeigu sąlygos nepriklauso nuo mūsų, tai gal galima kitaip reaguoti į jas? Gal džiaugsmas nėra savaiminė gyvenimo dovana ir mes patys galima būti savo džiaugsmo kalviais? Gal ir džiaugtis reikia išmokti?

     Pažvelkim į sveikstančio sunkaus ligonio veidą, žmogaus, kuris buvo praradęs viltį pakilti iš patalo, o vėliau pajuto, kad gyvens! Kaip jis džiaugiasi tarsi vaikas kiekviena smulkmena: ir sesutės ištartu geru žodžiu, ką tik paklota lova, ir net tuo, kad šis dūris adata nebuvo toks skaudus kaip kiti. Žiūri į tą ligos nuniokiotą žmogų ir pirmiausiai matai jo akis, švytinčias, besidžiaugančias gyvenimu, laimingas, ir vis dažniau pagalvoji, jog ir sveiksta jis gal tik dėl to, kad giliai viduje jame dar nebuvo užgesusi paskutinė džiaugsmo kibirkštėlė. Kas žino, gal ji vienintelė ir palaikė gyvybę, kai visa kita buvo prieš ją?

     Yra prasminga sena pasaka apie sergančią karalaitę, kurios pasveikimui reikėjo laimingo žmogaus marškinių. Ieškodami jo, apkeliavo karaliaus pasiuntiniai plačią žemę, pirmiausia aplankydami turtuolius. Deja, laimingų jų tarpe nebuvo. Apklausinėjo visus likusius ir, praradę bet kokią viltį laimingąjį surasti, grįždami į namus, susitiko linksmai bedainuojantį vargšą žmogų. Ir jis vienas vienintelis visoje karalystėje prisipažino esąs laimingas, nes šį vakarą gavo vaikams duonos. O marškinių parduoti negalėjo nė jis, nes jų seniai ir pats neturėjo...

     Supraskim teisingai šią pasaką — ne vargas padaro žmogų laimingu, tačiau ir varge galima būti tokiu. Turtas, visi gyvenimo patogumai patys savaime nei džiaugsmu, nei laime nevirsta, nors žmogus kartais sutapatina juos tarpusavy. Laimė yra tokia būsena, kurią galutinai nulemia ne išorinės, o vidinės sąlygos ir, atkakliai besivaikydamas pirmųjų, žmogus praranda sugebėjimą ją pajusti.

     Mes turime šimteriopai daugiau už tą vargšą iš pasakos, o kas iš mūsų šiandien galėtų pagydyti mirštančią karalaitę? Paprasčiausia, mes kartais neįvertinam to, ką turim, ir nuolat kamuojamės dėl to, ko neturim. Jei gyvenam šeimoje — mums per daug rūpesčių ir triukšmo, jei šeimos nėra —    tai per daug vienatvės ir tylos, ir tada jau tų pačių rūpesčių trūksta. Jeigu žiema — svajojam apie pavasarį, o kai sprogsta lapai —    ilgimės rugpjūčio karščių. Kaip pasidžiaugsi, jei visą laiką kremtiesi dėl neišsipildžiusių ar neišpildomų norų ir troškimų? (Tiesa, nepasitenkinimas kartais gali būti ir progreso varikliu, bet tąsyk jis turi pažadinti kūrybinę mintį, ir tai jau kas kita). Taigi pirmasis džiaugsmo duobkasys yra mūsų nežaboti norai. Jie visada juodu nepasitenkinimo rašalu užlieja akimirkos džiaugsmą ir tučtuojau užgesina jį. Sugebėti juos pažaboti, o kuriančiai, ieškančiai minčiai duoti laisvę — štai kur takelis į džiaugsmą. Rytų išminčiai sako: "Džiaugsmas — ypatinga išmintis”. Ir mes, jos negavę savaime, mokykimės ją išsiugdyti patys. Nukreipkime nors akimirkai dėmesį nuo savęs ir savo rūpesčių ir apsidairykime aplink. Pamatysim, koks gražus šiandien virš galvos dangaus lopinėlis, kiek šmaikštaus humoro bendradarbės žodžiuose ir t.t. Mažytis išgyventas džiaugsmas atvers vartus didesniam, ir taip palaipsniui sugebėjimas džiaugtis taps Įpročiu ir dešimteriopai padidins mūsų jėgas.

     Neseniai mes keliavom po kalnus. Buvo pragariškai karšta, žliaukė prakaitas, kuprinė slėgė pečius, širdis kaip patrakusi daužėsi nuo neįprasto krūvio. Argi tokiomis sąlygomis įmanoma džiaugtis? Įmanoma. Mes paprasčiausiai stengėmės negalvoti apie sunkumus, o grožėtis snieguotomis kalnų viršūnėmis, putojančiais upokšniais ir bendrakeleivių nuoširdumu. Mes žinojom, kad šie sunkumai laikini, va, užkopsim į perėją, ir bus lengviau, ir tas supratimas suteikė papildomų jėgų sunkioj kelionėj ir pavertė ją švente. Ar visi kiti smulkūs mūsų gyvenimo nemalonumai taipogi nėra laikini? Ar jie nėra akmenėliai po mūsų, lipančių į kalnus, kojomis?

     Kitu rakursu — ne pro savo asmeniškumo prizmę pažvelkim į gyvenimą, mums atsivers tūkstančiai džiaugsmo šaltinėlių. Ko gi mums trūksta, išskyrus sugebėjimą džiaugtis, ko? Mes turim po kojom tvirtą žemę, kuri pavasariais žaliu siautuliu užlieja laukus ir širdis, turim taikų dangų virš galvos ir galimybę štai dabar, šią valandą pradėti dar geresnį, teisingesnį gyvenimą. Tegu šypsena tarsi burtų, lazdelė bent trumpam pravers duris į džiaugsmo šalį. Įeikim ten pasisvečiuoti kas dieną.