Spausdinti

VILIJA KERELYTĖ

     Koks intriguojantis žodis — laisvė! Žiūrint į tautą, kaip į vieną didelę visumą, laisvė yra suprantama, kaip tam tikras žmogiško gyvastingumo organizmas.

     Kiekvienas žmogus yra veikiamas savos egzistencijos. Ši egzistencija yra jo kilmė. Ji kūrėsi, veikiant gamtos jėgoms. Apmąsčius gali paaiškėti, kad tautos visuma ir jos gyvenimas yra pagrįsta pavienių jos žmonių pastangomis. Kaip kiekvienas žmogus gyvenimu gali naudotis išsilaisvinimui, tuo pačiu principu laisvinasi ir visa tauta. Kiekvieno žmogaus siekimas laisvintis yra pagrindinė sąlyga visai tautai darytis laisvai.

     Laisvė reiškia turėti tokias aplinkybes, kurios leidžia apsispręsti pačiam individui daryti tai, kas yra jo paties aptarta ir, svarbiausia, nuspręsta. Norint būti sau žmogum, reikia pajėgti tapti nepriklausomu. Turėti užsibrėžtą tikslą ir stengtis jo siekti yra nepaprastai svarbūs faktoriai. Labai svarbu neužmiršti, kad nereikia paisyti jokių kliūčių. Turint stiprų ryžtą ir nusistatymą, negalima būti vedžiojamam — reikia išmokti vesti.

     Gal kai kas gali pagalvoti, kad laisvė yra tik iliuzija, užmaskuota vilties marškomis, kurios neleidžia pamatyti realybės. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Ji išskiria žmogų iš kitų gyvųjų būtybių, visu savo buvimu priklausančių tik gamtai. Tad galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos santykis radikaliai keičiasi, einant nuo gamtos į laisvę. Grynai gamtinėse būtybėse esmė yra duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu savo buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve, kuria iš gamtos išsiveržiame į dvasinę būtį. Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Kitaip sakant, ne laisvi gimstame, bet privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet gyvenime šią galimybę kiekvienas realizuoja tiek, kiek jis iš tikrųjų tampa paties savęs versme, pats save sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Save pačius sukuriame, susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra, plačiąja to žodžio prasme, suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Bet kai atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti.

     Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Kur nėra laisvės, ten nėra nė vertybių, o tik gryni faktai, negalimi nei vienaip, nei kitaip vertinti. Tik naivi poezija gali gėrėtis, kad gyvulys liekąs nekaltas, net ir savo auką draskydamas. Iš tiesų, tokia kalba apie "gamtos nekaltybę” yra nesuprantama, nes kur nėra kaltės galimybės, ten nėra galima nė nekaltybė. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį.

     Žmonių bendruomenėje laisvė įgyja naują socialinę prasmę, pagal kurią ji yra prievartos nebuvimas viešai reikštis. Šią socialinę, arba viešąją, teisę suteikia atitinkama bendruomenė savo papročiais, institucijomis, įstatymais. Įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose ji įvairiai reiškėsi, tačiau galima sakyti, kad tai dar nesenas žmonijos laimėjimas, pasiektas kovojant už laisvę ir demokratiją.

     Dideliuose Europos ir Azijos plotuose viešpatauja komunistinė vergija. Dabar tuo pačiu metu, kai kituose žemynuose viena po kitos laisvinasi įvairių kolonijų tautelės, Europoje po II pasaulinio karo buvo leidžiama komunistiniam imperializmui pavergti eilę kraštų. Tai įvyko drauge su tam tikru laisvės sąmonės išblėsimu vadovaujančiose pasaulio tautose. I pasaulinis karas buvo baigtas tautų išlaisvinimo šūkiu (Wilsono 14 punktų), o II pasaulinis karas buvo baigtas slaptomis konferencijomis, išdavusiomis laisvę ir jų pačių skelbtus tarptautinės demokratijos principus.

     Reikalinga sukurti atitinkamas institucijas laisvei plėsti. Tačiau negalima pasitikėti, kad šį uždavinį institucijos galėtų automatiškai atlikti. Yra pakankamai pavyzdžių, kai diktatūros tironija galėjo iškilti, pasinaudodama tomis pačiomis parlamentarinėmis institucijomis, kurios buvo sukurtos išlaikyti demokratijai.

     Laisvė gali būti gyvastinga, jei žmonių laisvės sąmonė yra gyva. Tačiau žmonės paprastai laisvės neįvertina tol, kol ją turi. Kas nėra kentėjęs prievartos, tas laisvę ima laikyti savaime suprantamu ir tokiu banaliu dalyku, kuriuo visai nereikia rūpintis. Užtat visokie demagogai lengvai suvilioja mases. Niekad visam laikui laisvė nėra užtikrinta. Ji visada yra pavojuje, todėl visada privalo būti ginama tų, kurie supranta jos vertę. Ir pačioje laisviausioje santvarkoje niekas nėra automatiškai laisvas. Laisvam galima būti ne automatiškai, o tik savo paties pastangomis.

     Kiekvienas automatiškumas, kritiškos sąmonės išblėsimas yra laisvės sunaikinimas. Nė laisviausia santvarka negali priversti, lyg kokiam darbui, tų, kurie patys savo laisvei leidžia išblėsti, sustingdami papročiuose, nekritiškai suklupdami prieš autoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnumu, iš dvasinės tinginystės savo pažiūromis laikydami tai, ką skelbia kiti (laikraščiai, vadovėliai, "laiko mada”).

     Nėra laisvės be mąstymo, todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Jeigu kas nors kam nėra sava, tai nėra nė laisva. Būti laisvam yra tas pat, ką būti savimi. Kiek žmogus išplėtoja savo laisvę, tiek jis dvasiškai išauga.

     Bendruomenės atžvilgiu žmogus įgyja laisvę, kai aplinkybės, su kuriomis jis susiduria, tampa skirtingomis nuo tų, kuriose jis išmoko savo bendruomenės tradicijų. Tada aplinkybės pasidaro "abejotinos”, duotieji sprendimai nepakankami arba visiškai netinkami, tad žmogus turi pats apsispręsti. Šiais apsisprendimais žmogus individualėja, t.y. naudojasi laisve ne vien tik gamtos, bet ir bendruomenės atžvilgiu ir šiuo procesu tampa ne vien "kultūringa”, bet ir "socialia” būtybe, o taip pat ir specifiškai pačiu savimi.

     Istorinis procesas nėra vienakryptis laisvės plėtimasis ar siaurėjimas. Rusijoje komunistų įsigalėjimas labai spartų laisvės plėtimąsi sustabdė ir pradėjo jos siaurėjimo procesą. Po Stalino mirties vėl vyksta prilaikomas laisvės plėtimasis, privedęs prie Vengrijos revoliucijos ir Lenkijos tautinio komunizmo. O Jungtinėse Amerikos Valstybėse tuo pačiu metu vyksta laisvės siaurėjimo procesas, ypač viduriniosios klasės rezidenciniuose priemiesčiuose, taip pat ir akademiniuose sluoksniuose. Tai visų pirma tautinių tradicijų užgožimo pasekmė, o tik iš dalies reakcija prieš politinę grėsmę.

     Visa tai, kas pasakyta, suglaudžiant, laisvė gali būti apibūdinta kaip kultūrinių simbolių naudojimu išvystytas, bet istorinių aplinkybių sąlygojamas paties žmogaus sugebėjimas daryti įpareigojančius sprendimus tokiose aplinkybėse, kuriose duotieji sprendimai jam atrodo nepakankami arba abejotini, bet jose reikalingas pozityvus sprendimas. Šių sprendimų vidinė pasekmė yra individualybės išryškėjimas, o kultūros kūryba — jų išorinis atspindys.

     Kiekvienas kraštas, kiekviena tauta turi savo kančių, savo tradicijų ir savo garbės kelių, nužymėtų kovų, laimėjimų ar pralaimėjimų datomis. Viena tokių tautų yra ir mūsų tėvynė Lietuva. Daug iškentėjusi, ne kartą kitų tautų ir net kaimynų buvusi marinta ir skirta palaidojimui.

     Laisvės troškimas brendo, stiprėjo, tautos pastangos didėjo, kol pagaliau lietuvis pakilo ir sutraukė priespaudos grandinę. Išlaisvino tautinį gyvenimą iš svetimos valstybės ir įgalino mūsų tautos įgimtas savybes laisvai pasireikšti ir prilygti kitoms, jau seniai laisvėje gyvenančioms tautoms. Ne tik prilygti, bet net su jomis lenktyniauti.

     Dvidešimt dvejus metus lietuviai gyveno po gimtojo krašto dangum, gal nepagalvoję apie galimą nepriklausomybės mirtį. Tikėjosi, kad, sunkiai prisikėlę, amžinai gyvens be baimės, be alkio. Bet netikėtai pajuto, kad tautos laisvei vėl gresia pavojus. Tarptautinės politikos įvykiai komplikavosi, sukeldami rūpesčius mažosioms tautoms.

     Kiekvienais metais minime daug įvairių sukakčių, bet gal visų reikšmingiausia yra nepriklausomybės ir laisvės atgavimo sukaktis. Tada mes prisimename tą įvykį, kai mūsų kariai savanoriai savo kraujo auka įgyvendino "Aušros” ir "Varpo” ilgai skelbtas idėjas. Jie išlaisvino tautą iš svetimos valstybės varžtų ir suteikė sąlygas jai laisvai pasireikšti. Jie suteikė Lietuvai brangiausią dovaną — laisvę, be kurios žmogaus asmenybė negali pilnai ir tobulai išsiskleisti.

     Laisvė — atsipalaidavimas nuo varžtų, trukdančių tautai reikštis tuo, kuo ji privalo būti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui yra aukštesnio prado laimėjimas žmoguje. Tai asmens moralinis kilimas.

     Laisvė žmogui yra brangiausias turtas. Vergija — didžiausias laisvės priešas. Ji suniekina žmogaus laisvę, sutrypia jo teises ir jį pažemina. Gyvendami laisvuose kraštuose, džiaugiamės jų laisve, bet jaučiame, jog tai svetima laisvė, kurioje sunku net pačiu savimi išlikti. Mūsų pavergtos tautos vergiją kasdien primena mūsų pačių likiminė dalia. Čia mes negalime tylėti, nes tylėjimas būtų prisidėjimas prie vergijos įteisinimo, dar didesnio nelaisvės pančių suveržimo ir kalėjimo durų stipresnio užtrenkimo.

     Sovietinis okupacinis režimas krašte lietuviui kasdien primena vergo dalią, o laisvėje gyvenančius lietuvius įpareigoja priminti savo gyvenamųjų kraštų vyriausybėms, kad sovietai tuo keliu ir toliau eina, pasigrobdami vis daugiau žemių, vis daugiau žmonių paversdami vergais.

     Čia norėtųsi priminti vieną galbūt patį svarbiausią būdą siekti savo kraštui laisvės. Reikėtų užbaigti vienas kitam aiškinimą, kad esame lietuvių tautos vaikai, kad mūsų troškimas yra Lietuvos laisvė. Per keturiasdešimt tremties metų mums visiems jau seniai turėjo paaiškėti, kas mes esame ir kokie turėtų būti mūsų įsipareigojimai bei tikslai. Nesmerkiame mūsų parapijinių renginių, bet ar jie nesumenkina mūsų jėgų krašto vadavimui ir pavergtos tautos reprezentacijai, kuri taip labai reikalinga Amerikos ar kitų kraštų visuomenėje.

     Gyvendami laisvėje, pasidarėme materialinio gyvenimo vergai. Ar tokiu būdu atliekame savo užsibrėžtus tikslus? Mes atbukome — pamiršome savo idealus ir siekius. Svarbiausia, kad mes labai daug kalbam, bet per mažai rodome darbų. Ar ne per daug tarpusavio kritikos? Iš praktikos žinome, kad visuomet daugiausia kritikos susilaukia tas, kuris yra gabesnis, kuris sugeba ką nors atlikti.

     Neabejotina, kad mūsų troškimams įgyvendinti neužtenka ne tik kalbų, bet ir darbų — reikia dar ir finansų. Tai čia ir galima pateisinti tuos mūsų minėtus parapijinius renginius. Bet ar mes tuos surinktus pinigus visuomet tinkamai panaudojame?

     O kiek yra efektingi mūsų kultūriniai renginiai: opera, koncertai, parodos? Ar jie tarnauja reprezentacijai mūsų gyvenamame krašte? Ar mes stengiamės pasikviesti autoritetingus gyvenamojo krašto asmenis, kurie galėtų tinkamai įvertinti mūsų pasiekimus ir sugebėjimus? O talentų mums netrūksta, esame gabi tauta. Per trumpą tremties laikotarpį susilaukėme tiek mokslininkų, net plačiai žinomų garsenybių: technikos, medicinos, meno ir kitose srityse. Tik mes gal nesugebame savo talentų parodyti tokioje šviesoje, kad jais galėtų gėrėtis Amerikos ar kitų kraštų visuomenė.

     Tad šaukiame savo tautos vaikus pabusti ir tikrai suprasti laisvės prasmę. Neužmirškime, kad, norint laisvę pasiekti, reikia didelio pasiaukojimo ir svarbiausia — įsipareigojimo.

     O motina žeme, lietuviška žeme,
     Tave mes palikom ten skausmui, vargams.
     Juk tavo paviršium dar budelis žengia
     Ir neša nelaimes taviesiems vaikams.
     O motina žeme, tu daug dar kentėsi
     Po kruvinu priešo kardu,
     Bet, žeme gimtoji, tikėk, tu regėsi
     Tau nešamą laisvę tavųjų vaikų.
     Mes nešime laisvę tik tau, numylėta,
     Lietuviška žeme brangi.
     Mes nešim ją tau, kaip relikviją šventą,
     Visi — ir seni, ir jauni.