ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Vienas skaitytojas, norėdamas pagilinti savo žinias, atsiuntė keletą religinių klausimų. Atrodo, kad jo spėjama, jog ir kitų galvose gali būti tų pačių neaiškumų, nes pageidauja viešo atsakymo šiame žurnale. Tad pirmiausia skaitytojams čia viena dalis klausimų nurašoma: 1) Ar Mozė yra istorinė asmenybė? Ką sako Egipto ir žydų to meto istorikai apie jo misiją ir asmenį? 2) Ar yra istorinių duomenų, kad Mozė gavo 10 Dievo įsakymų tiesiog iš Dievo, ar tai tik žydų surinkti įstatymai? 3) Ką sako istoriniai šaltiniai, kad pats Dievas kalbėjo Abraomui ir kitiems Izraelio Tėvams? 4) Ar pranašų pasisakymai apie Kristų yra istoriškai patikrinami? Ar jų buvimas istoriškas? 5) Ar Kristus yra istorinė asmenybė? Ką sako to meto Romos imperijos ir žydų istorikai apie jo buvimą? 6) Ar šv. Pauliaus liudijimas apie Kristų ir jo atsivertimas yra istoriškas? Ką sako apie tai žydų istorikai?

     Matome, kad visi klausimai jungiami vienos temos: ar bibliniai asmenys ir įvykiai tikrai buvo. Kitais žodžiais, norima žinoti apie jų istoriškumą. Toks noras tikrai sveikintinas, nesgi siekiama patirti tiesą, kuri yra ir žmogaus dvasios magnetas, ir paties Dievo esmė. Tačiau tuose klausimuose taip pat tartum aida įsiplakęs aliarmuojantis garsas: kad prie anų biblinių asmenų bei įvykių istoriškumo galima nuvykti tik sėdus į vieną vežimą — nuo jų nepriklausančių to meto liudininkų, kaip egiptiečių apie Mozę, Romos imperijos bei žydų istorikų apie Kristų ir pan. Aliarmą kelia ramiai sau priimama prielaida: jei gyvento meto pasauliečiai istorikai nieko apie biblinį asmenį ar įvykį nemini, tai į jį geriau žiūrėti kaip atsiradusią legendą, nes tokio iš tikrųjų greičiausiai nebuvo.

     Šitokiame galvojime, apie jį daugiau pamąsčius, išnyra ten nesąmoningai glūdintis noras nustatinėti Dievui elgesio taisykles. Norima, kad, veikdamas istorijoje, šoktų pagal mūsų smuiką, o jei taip nedaro, tai nepripažįstama paties veikimo. Noras, kaip sakyta, nesąmoningas, bet vis tiek savotiškai kaprizingas, o pats reikalas sukasi apie didžios svarbos dalyką — pačius tikėjimo pagrindus. Todėl nebus pro šalį čia kiek stabtelti ir jįj išsamiau pasiaiškinti.

     Ana prielaida būtų be priekaišto, jei Dievas, eidamas per istoriją (arba siųsdamas savo išsirinktus žmones), visada taip žengtų, kad kiti pastebėtų. Bet kaip su šia prielaida, jei jis kartais tyčia renkasi taip praeiti, kad iš tuometinių žmonių mažai kas tesužinotų? Ar dėl to tokį tikrą jo praėjimą turime dėti į legendų kategoriją? O Viešpats (tikriausiai vadovaudamasis gerais motyvais) dažnokai savo veikimą kaip tik paslepia nuo žmonių akių. Gal ne taip buvo net su didžiausiu įvykiu pasaulio istorijoje — Kristaus įsikūnijimu? Kaip to meto romėnų ar žydų istorikai galėjo ką nors užrašyti į savo kronikas apie arkangelo Gabrieliaus atvykimą pas Mariją, jos duotą sutikimo žodį, Dievo Sūnaus pradėjimą iš Šv. Dvasios, jei visa šita Visagalis nukišo (jei taip galima sakyti) į menkai težinomą užkampio miestelį, pačių žydų net priežodžiu pajuokiamą, kad iš ten negali būti nieko gera (Jn 1, 46); dar daugiau — į ten stovėjusio nežymaus namelio kambarėlį? Kaip jų bus kas užrašyta, jei apie visa nežinojo net patys to miesčiūkščio gyventojai, mūsų priežodžiu tariant, visa įvyko taip, kad nė lapė nesulojo? Tad nei to meto istorikuose, nei kaimynystėje gyvenusiuose žmonėse nerandame nieko nė šnipšt. Bet ar dėl to laikome sufantazuota pasaka šį centrinį įvykį, net šiandien su pagarba tebeminimą kalbant Viešpaties angelą: "Viešpaties angelas apreiškė Marijai: Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios... Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų”?

     Jei mums būtų buvę pavesta pavidalinti šį tokios garbės įvykį, tikriausiai visų pirma būtume nukreipę jį į vieną žymiausių to meto vietų — tokią Romą, Atėnus ar bent Jeruzalę. Paskui būtume sukvietę dignitorių, atstovų ir kitokių aukšto rango svečių (dabartiniais laikais taip pat spaudos, radijo ir televizijos pranešėjų), neapsiėję bent be vieno gero orkestro, o visa baigę, jei ne kelių dienų iškilmėmis, tai bent šauniais pietumis. .. Bet Dievą matome dažnai elgiantis kaip tik atvirkščiai: nuo viešumos slepiantis. Pavyzdžiui, evangelijose skaitome Kristų tiesiog prigrasinant savo pagydytus ligonius, kad niekam nieko nesakytų (Mt 9,30; Mk 1,44), savo mokiniams griežtai įspėjant niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas (Mt 16,20). Pagaliau ar jis pats apie trisdešimt metų neslėpė savo tikrosios asmenybės, nulindęs į mažą bažnytkaimį kaip eilinis, su kitais lygus darbininkas?

     Tai turėtų mesti pluoštą šviesos į tai, ko vertas kalbamu reikalu gyvento meto pašaliečių liudijimo buvimas ar nebuvimas. Apie jį žinoti gali būti įdomu ir net įvairiopai naudinga. Bet ant jo toli gražu nestovi biblinių asmenų ir įvykių istoriškumas, taigi ir tikėtinumas. Juk jei svarbiausia jais remtųsi, tai Dievas, norintis mūsų tikėjimo, ir kuo tvirtesnio, istorijoje visada būtų veikęs kuo viešiau, kad tik kas nors neliktų neužrašyta tuo metu gyvenusių kronikininkų ir istorikų.

     Apie Dievo veikimo būdą mus gali nemaža pamokyti gamta, įskaitant patį žmogų. Kas jai ne aklas, mato, kad ten viskas daugiausia vyksta palaipsnio augimo keliu iš nežymios, vargu kieno tepastebimos pradžios. Štai nukrenta į žemę mažytė gilė. Ar daug kas iš aplinkinių medžių ar krūmų tai pastebi? Nė vienas, gal tik koks prie pat esantis augalėlis. Nedaug kas kreipia dėmesį ir į pradėjusį iš jos stiebtis gležną medelį. Bet šis, ilgainiui vis didėdamas, išauga į galingą, plačiašakį ąžuolą, nustelbiantį anuos kitus medžius, prieš kuriuos gilės stadijoje tebuvo šaparėlis, todėl jų net nepastebėtas ir nekreiptas dėmesio. Panašiu augimo būdu iš nežymios pradžios, kaip gamtoje, Dievo dažnai veikiama ir antgamtinėje plotmėje. Kristus tai nurodė, lygindamas Dievo karalystę su garstyčios grūdeliu, išaugančiu į didelį medį, kuriame net paukščiai sukasi lizdus, su gniužulėliu raugo, kuris palengva išplinta po visus užmaišytus duonai miltus (Mt 13, 31—33).

     Norint sužinoti, ar gilė toje vietoje tikrai krito į žemę, tai yra apie jos dygimo istoriškumą, tuščia būtų norėti, kad vėliau apie tai galėtų paliudyti ten buvę medžiai ar krūmai. Juk, jei ir įstengtų kalbėti, vargu ar ką nors turėtų apie tai pasakyti, nes ta kukli pradžia taip įvyko, kad jie nieko nepastebėjo. Mes turime daug geresnį šaltinį sužinoti apie gilės kritimo istoriškumą — iš jos išaugusį ir prieš mus stovintį ąžuolą, kuris nebūtų išaugęs be toje vietoje pradėjusios dygti gilės. Tas pat sakytina apie minėtą garstyčios grūdą ir kruopelę raugo, Kristaus imtus Dievo karalystės iliustravimui. Iš ano gilės ir ąžuolo palyginimo turėtų būti aišku, kad prie biblinių asmenų ir įvykių istoriškumo einama ne iš gero galo, jei apie jį teiraujamasi tuometinių pašaliečių istorikų. Dėl ano Dievui taip dažno veikimo būdo — išvystyti didžius dalykus iš nežymios pradžios — jie daugeliu atvejų tiek tegali apie tuos asmenis ir įvykius pasakyti, kiek netoliese stovėję medžiai, kur krito ir ėmė nežymiai stiebtis daigu mūsų pavyzdžio gilė.

     Paimkime dar kitą palyginimą — tilto. Štai mums reikia pastatyti tiltą per laiko upę į biblinius asmenis ir įvykius. Tiltas, kaip žinome, jungia du krantus, ir abiejuose laikosi ant specialios atramos. (Kai kurie ilgesni sustiprinami dar ir pačioje upėje stovinčiomis atramomis, bet šios tuo tarpu mūsų pavyzdžiui nereikalingos). Tad mums, kaip sakyta, reikia nutiesti tiltą nuo savo kranto į biblinių asmenų ir įvykių istoriškumą. O čia kaip tik iškyla atramos klausimas kitame krante. Kiekvieno tilto atramoms svarbu būti tvirtoms, nes kitaip galima nuvažiuoti ne į tikslą, o su visu tiltu į upę. Iš to, kas buvo pasakyta apie Dievui įprastą veikimo būdą, turėtų būti suprantama, kad imti mūsų tiltui kitame krante kaip atramą gyvento meto pašaliečių isterikų liudijimą yra gana bloga konstrukcija. Juk tas liudijimas suplaišiojęs, vietomis jame vien skylės, ir pats iš dalies sunkiai teįžiūrimas. Tai kaip ant tokio galima tvirtai tiltą atremti? Todėl, imant jį kaip atramą, su visu tiltu nugrimztama laiko upėje, biblinių asmenų ir įvykių istoriškumo gerai neprivažiavus, likus daugiausia prie spėliojimo jų tikėtinumu.

     Mes turime daug tvirtesnę atramą tiesti tiltui į svarstomą istoriškumą — ne dengiamą akiai laiko rūkų, ne prieinamą tik galintiems ir gebantiems gilintis į senovės liekanas, ir vis tiek jose dažnai terandantiems vien spragas, kurios bet kokiai statybai netinka, o užpildyti čia nesileidžia. Kas ta tvirtoji atrama? Tai mums duotas aukštaklasis dokumentas, kuriame sukauptos žinios apie biblinius asmenis ir įvykius; vadinamas jis Šv. Raštu. Jo duomenys kiekvienam be didelio vargo čia pat po ranka, savo gausa toli palieka užpakalyje vien skylėtai randamus kitur ir nušviečia vėliau didžiais virtusių dalykų pačią nežymią pradžią.

     Aišku, jog tuo dar neatsakytas kertinis klausimas, nulemiantis visą kalbamos atramos tvirtumą arba bevertiškumą: kiek šie duomenys tikri arba, išreiškus kitaip, kiek Šv. Rašte randamos žinios yra istoriniai faktai, o ne išgalvoti pasakojimai? Į šį klausimą būtina atsakyti, bet vietos stoka reikalauja tai nukelti į kitą numerį. Čia galima tik pradėti, ir geriausiai nuo vieno priekaišto, kaip tik išryškinančio Biblijos esminį pobūdį, kuris yra liudyti tiesą. O tai daro ją patikimiausiu šaltiniu nustatyti tam, kas ir kaip buvo praeityje.

     Priekaištas kyla iš žvilgsnio į kitų religijų šventąsias knygas. Jei mes remiamės Biblijos knyga įrodyti joje aprašomų asmenų ir įvykių istoriškumui, tai ar ši atrama nėra baisiai klibi ir panagrinėta nesubyra? Juk tada iš, sakysime, senovės pagonių šventųjų knygų galima lygiai įrodyti, kad Dzeusas, Bachas, Hermis, Hefaistas, Afroditė ir kiti dievai bei deivės yra tikrai buvę istoriniai asmenys, nesgi anose knygose aprašyti ir žmonių tikėti. Bet šiandien žinome, kad ten minimi asmenys ir su jais sieti įvykiai tebuvo žmonių išsigalvotos pasakos. Tai kas laiduoja, kad ir Biblijoje minimi žmonės ir įvykiai nėra vien susikūrusios legendos? Koks gi šiuo požiūriu skirtumas tarp anų ir biblinių knygų?

     Šis priekaištas gali padaryti įspūdžio vien tam, kas nepagalvoja, kad skirtumas tarp pavyzdžiu paimtų pagonių aprašymų ir Šv. Rašto žinių yra kaip tarp dangaus ir žemės. Pagonių knygose visai nebuvo užsibrėžta skelbti tiesos. O Šv. Raštui tiesos skelbimas yra pats tikslas. Šis esminis kontrastas akivaizdžiai mums pasirodo dviejuose asmenyse, abiejų atstovuose — Kristuje ir Pilote, stovinčiuose vienas prieš antrą. Kristus, centrinė Šv. Rašto asmenybė, taigi ir jam puikiai atstovaujantis, pareiškia: “Aš tam esu gimęs ir atėjęs j pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (Jn 18,37). O koks į tai pareiškimas Piloto, auklėto pagonybės, taigi ir šiai gerai atstovaujančio? "Kas yra tiesa?” paklausia, abejingai trukteldamas pečiais. Vadinasi, žinantis anuos pagonių raštus, apie tiesą tiek teišmano, kiek mūsų priežodžiu kiaulė apie debesį. Jam net neaišku, ar tiesos iš viso esama. Tai rodo, kad jo išpažįstamai pagonių religijai tiesos skelbimas visai nerūpėjo. Todėl nematyti esminio skirtumo tarp Šv. Rašto ir pagonių religinių knygų yra maždaug tas pat, ką sakyti, kad juoda yra balta.

     Panašų kontrastą matome, palyginę žmonių elgesį, kai skatinami savo religijos atsisakyti. Sugretinkime šiuo požiūriu Šv. Rašto ir pagoniškųjų religijų išpažinėjus. Paimkime po mums artimą abiejų pavyzdį: vienų — krikščionis, antrų — senovės lietuvius. Matome tūkstančius krikščionių — tiek katakombų, tiek geležinės uždangos laikais — nesileidžiančių nuo savo religijos atplėšti nei siūlomomis dovanomis, nei žadamomis lengvatomis, nei grasymais, nei persekiojimu, nei kankinimu, nei pačia mirties bausme. O kaip girdime elgusis senovės lietuvius krikšto laikais, atvykus kito tikėjimo skelbėjams? Tegul taria žodį mūsų istorikai. "Kaip krikšto dovana, Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai, simbolizuoją nekaltąją sielą. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus, tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių” (A. Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas 1936, iii psl.). Lietuvis nėra ir nebuvo toks šiaudadvasis, kad už marškinius išsižadėtų tiesos; tai prieštarauja visam jo charakteriui. Todėl išvada gali būti tik viena: kad savo išpažintos pagonių religijos su tiesa nesiejo, jei taip lengvai iškeitė į kitą. Atvirkščiai, nepaprastai kietas laikymasis, priėmus Šv. Raštu pagrįstą religiją, rodo jame žmonėms atsiskleidusią tiesą.

     Apie Šv. Rašto žinių tikrumą dar bus kalbama. Bet jau čia paryškėjo jo esminis pobūdis — dokumentuoti tiesą. Todėl jos nustatymui klausimas, ką sako žydų, romėnų ar kiti istorikai, yra šalutinis. Grįžkime prie gilės pavyzdžio. Ar ji tikrai krito į žemę, žymiai geriau už buvusius medžius ir krūmus liudija dabar ten augantis ąžuolas, kurio praeities šaknys į tą gilę suleistos. Taip ir su klausimu, ar bibliniai asmenys ir įvykiai tikrai buvo. Apie juos suvis geriau už tada gyvenusius pašaliečius istorikus praneša šiandien mūsų turimas Šv. Raštas, iš anų asmenų ir įvykių dokumentavimo išaugęs, taigi ir į juos suleidęs savo tiesos šaknis.