Spausdinti

     Tikrai prasminga Velykas švęsti pavasarį, kai žiemos gruodo sutraukta žemė atgyja, kai keliasi visa gamta, pasipuošusi linksmomis spalvomis, naujais žiedais. Visur triumfuoja gyvybė. Ir Velykų varpai skelbia atėjusį pavasarį, prašvitusį džiaugsmą, naują, jau niekad nesibaigsiančią gyvybę.

     Prašvitus pavasariui, tartum iš naujo atgyja ir žmogus. Pasikeičia jo būdas, išvaizda ir mintys. Pajudrėja sąnariai, pralinksmėja veidas, ateina noras džiaugtis ir gyventi. Jis norėtų tik gyventi ir niekad nemirti. Mirtis?.. Juk tai kažkoks nerealus sapnas... gal tik pesimistų pasaka? Argi galima mirti, argi galima apie mirtį galvoti, kai gyvenimu džiaugiasi iš naujo atgimusi gamta? Kam dar gimti, jeigu paskui reikėtų mirti? Juk ne mirčiai, bet gyvenimui gimstama.

     Tai pavasariškos mintys. Ir visai teisingos. Iš tikrųjų juk tik gyvenimui gimstama. Kai krito rudens lapai, atrodė, kad miršta gražioji vasaros gamta, miršta amžinai... Bet pralėkė trumpas akimirksnis — ir štai iš po tų nukritusių ir mirusių lapų kelia galvas jaunutės besišypsančios ir gyvenimu alsuojančios gėlės.

     Kas gi galėjo tikėtis, kad iš po tų sudžiūvusių ir supelėjusių lapų vėl kelsis gyvybė? Ir žmogaus gyvenimą rudens lapai tik laikinai gali paslėpti. Ateis pavasaris, ir jis vėl stiebsis į tą amžinąją Saulę, kuriai jis gimė, kuriai Tvėrėjo yra skirtas.

     Tas pats varpas, kuris Velykų rytą prisikėlimą skelbia, kartais suskamba ir kitokiais akordais. Jis praneša žmonėms, kad kuris nors jau dengiamas pageltusių rudens lapų. .. Reti jo dūžiai aidi ir liepia žmogui pamąstyti, susikaupti, pažvelgti į save. Argi ne tas pats varpas, o koks skirtingas jo skambesys! Bet jei geriau į tuos retus varpo dūžius įsiklausysi, tai išgirsi, kad rimti "Requiem” garsai yra tik įvadas į linksmą, garbingą "Aleliuja”.