Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBA

     Turbūt visi sutiks, kad mūsų rašyba nėra lengva. Be to, joje yra tam tikrų nenuoseklumų ir nevienodumų. Tai labai gerai žinojo mūsų kalbininkai, užtat beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį vis buvo svarstoma, diskutuojama, siūlomi įvairūs rašybos reformavimo planai bei projektai. Deja, nebuvo laiko jų įvykdyti.

     Užėjus antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus nepriklausomybės, į užsienį pasitraukė beveik visi mūsų žymesnieji kalbininkai. Reikėjo apie poros dešimtmečių, kol Lietuvoje priaugo kalbininku iš jaunesniosios kartos. Ir jų priaugo nemaža. Pasigėrėtini jų darbai, nežiūrint sunkių gyvenimo sąlygų. Išleista keletas kruopščiai paruoštų žodynų, trijų tomų akademinė gramatika ir daugelis kitų kalbinių veikalų. Per paskutinį dešimtmetį daug posėdžiauta, diskutuota, tartasi, kaip suvienodinti, pagerinti ir palengvinti mūsų rašybą. Tam tikslui buvo sudaryta speciali kalbininkų komisija, kur savo veiklos rezultatus plačiau paskelbė 1976 m., išleisdama 390 puslapių knygą, pavadintą "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba” ("Mokslo” leidykla Vilniuje).

     Pasirodžius šiam veikaliukui, diskusijos ėjo toliau, dėl įvairių reformų pasisakė ir kiti kalbininkai, ir buvo padarytas dar vienas kitas nežymus pakeitimas. Neseniai teko gauti laišką iš vieno ten dirbančio kalbininko, kuris rašo, kad tie pakeitimai jau yra realizuoti "Lietuvių kalbos rašybos žodyne mokykloms” (Šeštasis pataisytas leidimas, "Šviesos” leidykla, Kaunas, 1980).

     Lietuvių kalbos rašyba yra sudaryta trimis pagrindais: garsiniu(fonetiniu), kilminiu(morfologiniu) ir tradiciniu.

     Garsiniu rašybos pagrindu remdamiesi, rašome žodžius taip, kaip bendrinėje kalboje juos tariame, pvz.: stalas, namas, laukas, sūnus, salti, lytiir t.t.

     Kilminiu pagrindu remdamiesi, rašome žodžius ne visuomet taip, kaip tariame, bet taip, kaip jų kilmė rodo, pvz.: dirbtiir dirba— abiem atvejais rašome dirb-,nors pirmuoju atveju tariame dirp-; lūžtiir lūžo abiem atvejais rašome lūž-,nors pirmuoju atveju tariame lūs--, segtiir sega— abiem atvejais rašome seg-,nors pirmuoju tariame sek-ir t.t. Minėtuose žodžiuose dirbti, lūžti, segtidėl to girdime p, š, k,o ne b, ž, g,kad šie skardieji priebalsiai (b, ž, g)eina prieš duslųjį priebalsį t.Tokiu atveju ir jie tampa dusliais (p, š, k).Antra vertus, jeigu duslusis priebalsis eina prieš skardųjį, jis tampa skardžiu, pvz.: sukair sukdamas, nešair nešdamas.Žodžiuose sukdamasir nešdamasgirdime gir ždėl to, kad duslieji priebalsiai eina prieš skardųjį d,tad ir jie (kir š) tampa skardžiaisiais.

     Norint sužinoti, kokį priebalsį tokiais atvejais reikia rašyti, turime pakeisti žodį kita tos pačios šaknies žodžio forma taip, kad po to neaiškaus priebalsio eitų balsis, pvz.: degti - dega, zirzti - zirzia, augti - auga ir t.t.

     Tradiciniu rašybos pagrindu remdamiesi, rašome žodžius taip, kaip tas rašymas yra įsigalėjęs nuo seniau, iš tradicijos, nors jis ir nesiderintų nei su dabartiniu tų žodžiu tarimu, nei su jų kilme. Pavyzdžiui, iš tradicijos garsiniu pagrindu rašome aukštasir sluoksnis.Toks rašymas, be abejo, nesiderina su šių žodžių kilme (auga, slegia).Pirmiau kai kurie tradiciniu pagrindu rašydavo ir žodį rūkštus, bet dabar jis rašomas kilminiu pagrindu — rūgštus(plg. rūgo).Pr. Skardžius visus šiuos tris žodžius siūlė rašyti kilminiu pagrindu: augštas, rūgštūs, sluogsnis.

     Atrodo, kad iš tradicijos dvejaip rašomi ir šie du veiksmažodžiai: drumsti, grimzti. Jie galėti; būti rašomi vienodai, nes, kaitaliodami jų formas, kartais girdime s, kartais z: drumzlės, drumzlinas, drumstas; grimsti, grimzlus, grimzlė. Kilminė šių žodžių rašyba nėra aiški dėl to, kad, juos kaitaliodami, nerandame tokios formos, kur po neaiškaus priebalsio s ar z būtų balsis.

     Taip pat galima sakyti, kad ir mūsų vadinamosios nosinės balsės iš tradicijos rašomos tų balsių ilgumui pažymėti.

KAI KURIE SVARBESNIEJI RAŠYBOS PAKEITIMAI

     Čia paminėsime kai kuriuos rašybos pakeitimus ar suvienodinimus, kurie jau galutinai įvesti Lietuvoje ir visur spaudoje ten vartojami. Tie pakeitimai jau ir mūsų išeivijos spaudoje vis labiau ir labiau vartojami.

     Per paskutiniąsias dvi Mokytojų savaites buvo šiuo klausimu diskutuota ir nutarta kreiptis į Lituanistikos Institutą, kad, bendradarbiaujant šios srities specialistams, būtų oficialiai paskelbti rašybos pakeitimai ir suvienodinimai, kurie jau įsigalėjo Lietuvoje. Juk būtų tikrai nelogiška ir nepatogu, jeigu Lietuvoje būtų vienokia rašyba, o čia, išeivijoje, kitokia. Žinoma, mes neseksime komunistų ideologija ir nerašysime Dievo bei religinių švenčių vardų mažąja raide, bet visi kiti pakeitimai yra grynai kalbiniai, nieko bendra neturintieji su jokia ideologija.

     Gal venas ryškiausių pakeitimų yra priebalsės j rašymas žodžių šaknyse po priebalsių b, p: bjaurus, pjauti, spjauti. Taip pat j rašoma ir šių žodžių vediniuose: bjaurybė, pabjuro-, pjovėjas, rugpjūtis-, spjaudyklė, spjaudalas. .. Taip šiuos žodžius rašyti jau ir pirmiau siūlė daugumas mūsų kalbininkų (pvz. Pr. Skardžius savo "Lietuvių kalbos vadove”, išleistame Vokietijoje 1950 m.). O K. Būga sakydavo, kad žodį spjauti rašyti be j reiškia spjauti į lietuvių kalbą, nes čia visi tariame j, bet rašome i. Juk čia tas i būtų tik minkštinamasis ženklelis, panašiai kaip žodžiuose liautis, kiaulė, (tariame leu-tis, keulė). Tokia rašyba kartais sudarkydavo mokinių tarimą. Teko girdėti tariant: beurus, peuti, speuti.