Spausdinti

Vida Pociūtė

     "Kartų atotrūkis”tai prof. A. Salio pasiūlytas terminas išversti angliškajam ”generation gap”. Čikagos Pedagoginio lituanistikos instituto studentams buvo užduota parašyti namų darbą šia tema. Jaunimas pateikė įvairių įdomių minčių. Beveik visi pabrėžė, kad tas kartų atotrūkis visuomet buvo ir visuomet bus. Vis dėlto tėvai ir vaikai, atvirai išsikalbėdami ir stengdamiesi vieni kitus suprasti, galėtų tą atotrūkį bent sumažinti. įdomiu stiliumi šios problemos sprendimą pateikia Vida Pociūtė, kurios rašinį čia ištisai spausdiname.

Redakcija

     Sėdžiu kambary ir klausau labai garsiai grojamos plokštelės. Mama, belsdama į mano užrakintas duris, rėkia:

     — Sumažink tą triukšmą arba visai užgesink!

     Mano mama, žinoma, nieko neišmano apie gerą muziką. Atrodo, kad ji nieko nežino nė apie madas. Ji dėvi vis tą patį sijoną arba tą pačią suknelę, eidama į kiekvieną balių. O visos tos suknios — senos! Aš niekad negalėčiau taip apsirengti! Ir kai mama kalba apie pirmąją meilę ir kaip mergaitės turi elgtis su berniukais, mane ima juokas. Taip senoviškai! Atrodo, kad mama gyvena akmens amžiuje.

     Tad pagaliau susitariau su mama, kad mudvi vieną savaitę pasikeisim vietomis: ji elgsis taip, kaip aš dabar elgiuosi, o aš elgsiuosi taip, kaip elgėsi ji, būdama mano amžiaus.

     Pirmadienį atsikėliau šeštą valandą eiti į mokyklą. Apsirengiau džinsais ir megztuku, apsiaviau sportiniais batukais, pasidažiau veidą, kaip visada, ir nuėjau į virtuvę. Ten sėdėjo mama, apsivilkusi mano nauja suknele. Ant stalo man buvo padėta stiklinė pieno ir dubenėlis košės. Mama gėrė arbatą ir valgė pyragą (taip kaip aš dažniausiai valgau). Kai mama mane pamatė, tuoj atsikėlė ir pasakė, kad ji taip niekad nėjo įmokyklą, ir mane įstūmė į kambarį. Ištraukė iš spintos sijoną ir palaidinukę, liepdama man apsivilkti tais drabužiais ir nusiplauti veidą. Jau buvau bepradedanti ką nors sakyti, bet, atsiminus mudviejų susitarimą, nieko nesakiau.

     Kai pavalgiau pusryčių, pasiėmiau knygas ir paklausiau mamos, kur automobilio raktai. Ji pradėjo juoktis ir sakė, kad jai reikia automobilio. Be to, kai ji buvo mano amžiaus, visada ėjusi pėsčia (o kartais ir basa). Pradėjau pykti, bet žinojau, kad taip susitarėm.

     Kai atėjau į mokyklą (beveik pavėlavusi), visi į mane keistai žiūrėjo. Mano gera draugė Laura garsiai sušnibždėjo:

     — Kas tau atsitiko? Ar iš proto išsikraustei?

     Suskambėjo skambutis, ir aš greitai nuėjau į pirmą klasę, kur sėdžiu prie Roberto. Tas berniukas visoms patinka (ir man). Jis į mane taip pat keistai pažiūrėjo, bet nieko nesakė. Ir aš nieko negalėjau sakyti, nes mamos buvau pamokyta, kad berniukas turi pirmas ką nors sakyti mergaitei. Tylėjau per visą pamoką. Kai atėjo pietų laikas, nuėjau su savo sumuštiniu (mama sakė, kad ji visada į mokyklą nešdavosi "buterbrodą”). Visi kiti valgė "french fries” ir gėrė kolą, dar keisčiau į mane žiūrėdami.

     Grįžusi namo, radau raštelį: "Pasigamink sau pietus. Sūrio, pieno ir duonos yra. Aš išvažiuoju su drauge į kiną. Grįšim apie pusę trijų iš ryto — ir linksmos! Mama”.

     Manydama, kad ko nors kito surasiu, atsidariau šaldytuvą. Nieko daugiau nebuvo, tik tai, ką mama sakė. Kai pavalgiusi nuėjau į kambarį, nebuvo mano radijo; buvo paliktos tik liaudies dainų plokštelės.

     Nubėgau į saloną ir pamačiau, kad nebuvo nė televizijos aparato. Mamos kambarys buvo užrakintas (taip kaip ir mano visados būdavo). Atsisėdau ir skaičiau knygą iki pusės devynių, paskui nuėjau miegoti.

     Taip kartojosi visą savaitę. Kiekvieną dieną aš dėvėjau sijoną, valgiau daug duonos ir bulvių ir niekad nežiūrėjau televizijos. O mama išvažiuodavo kiekvieną dieną, nusipirko keletą madingų suknelių ir valgė restorane.

     Tą savaitgalį, manydama, kad mama mane išleis, norėjau paskambinti savo draugui Petrui, bet mama pasakė, kad tai negalima — tik berniukas gali man paskambinti. Tą minutę suskambėjo telefonas. Mama atsiliepė ir man padavė.

     —    Labas, — sakė Robertas, — norėjau žinoti, ar norėtum išeiti šiandien į kiną ar kur nors kitur?

     Aš, labai nustebusi, pasakiau jam, kad galiu, ir, užkabinus ragelį, bėgau į vonią plauti plaukų, bet mama mane sustabdė:

     —    Tu niekur neini! Aš turiu tą berniuką susitikti, ir mes sėdėsime namie.

     Aš nieko negalėjau sakyti. Kai Robertas atvyko, aš jam pasakiau, kad negaliu išeiti. Jis, susipažinęs su mama, atsisėdo ant sofos. Aš norėjau prie jo sėstis, bet žinojau, kad mama to niekad neleis. Atsisėdau ant kėdės. Klausėm senų plokštelių, truputį šokom ir kalbėjom. Atrodo, kad Robertui patiko kalbėti su mano mama. Išeidamas jis nusišypsojo ir pasakė, kad man paskambins. Negalėjau mamai prisipažinti, kad vis dėlto ir man buvo smagu taip laiką praleisti.

     Sekmadienį pusė septynių mama mane pažadino eiti į bažnyčią. Užsivilkau sijoną ir nuėjau į apačią. Mačiau, kad mama dar lovoje.

     — Eik pati, aš šiandien neinu, — pasakė mama. (Šie žodžiai jau ne kartą mūsų namuose buvo girdėti — aš kiekvieną sekmadienį taip sakydavau).

     Pirmadienio rytą vėlai atsikėliau. Užsimoviau džinsus, apsivilkau megztuku ir apsiaviau sportiniais batukais. Pasidažiau veidą, išgėriau arbatos, pasiėmiau automobilio raktus ir nuvažiavau į mokyklą. Nepastebėjau, kad ir mama išgėrė arbatos ir dėvėjo naują madingą suknią. Kai įėjau į pirmąją klasę, niekas į mane keistai nežiūrėjo, išskyrus Robertą.

     —Kur sijonas? — paklausė jis, labai nemaloniai žiūrėdamas į mano džinsus. Nieko negalėjau atsakyti. Jis visą pamoką į mane labai liūdnai žiūrėjo. Kai grįžau iš mokyklos, vėl radau raštelį: "Nuėjau į kiną. Grįšiu pusė šešių. Duonos, dešros, sūrio ir kolos yra. Pasikalbėsim. Mama”.

     Kai mama grįžo, atsisėdom prie stalo. Mama dėvėjo naują sijoną, bet seną palaidinukę.

     —    Na, ką galvoji? — paklausė mama.

     —    Aš manau, kad man patinka dėvėti sijonus.

     —    Ir man patinka naujos mados, — nusišypsojo mama.

     Aš dabar dar klausau savo garsios muzikos, bet klausau ir liaudies dainų. Dabar niekad neužrakinu savo kambario ir naudoju labai mažai dažų. Vakar, eidama į mokyklą, užsivilkau suknelę. Robertas sakė, kad rytoj ateis pas mus ir mane pamokys šokti valsą.

     Manau, kad mudvi su mama pastatėm tiltą per mūsų kartų atotrūkį.

•    Salvadore nužudytoji lietuvaitė vienuolė Dorotėja Kazel-Kazlauskaitė buvo gimusi Amerikos lietuvių šeimoje 1939 m. birželio 30 d. Į seselių uršuliečių vienuolyną įstojo 1960 m. Dirbo Papago indėnų rezervate Arizonoje, paskui 9 m. mokytojavo Švč. Širdies akademijoje ir mergaičių Beaumont mokykloje Clevelande. Plačiai reiškėsi ekumeniniame ir tarprasiniame sąjūdyje. 1974 m. su kitomis 8 vienuolėmis iš Clevelando išvyko į Salvadorą ir ten dirbo vienoj parapijoj. Prasidėjus civiliniam karui, daug laiko pašventė globai benamių, ypač moterų ir vaikų. Trys dienos prieš nužudymą ji su kita sesele lankėsi pas JAV ambasadorių ir ten buvo pakviesta pietų.

•    JAV-se apklausus 10.982 asmenis, buvo Gallup instituto nustatyta, kad priklausymas bažnyčioms pradėjo didėti ir dabar siekia 69% tarp suaugusių gyventojų.

•    North Carolinoje uždrausta spausdinti maldą ant kelių žemėlapio, nors malda ir būtų skirta padidinti keleivių saugumą.