KUN. VYT. BAGDANAVICIUS
Pasakos liudija plačius kultūrinius ryšius, kuriuos tautos yra turėjusios priešistoriniais laikais. Pasakų studijavimas paprastai niekur nenuveda ir nieko dalykiško neatidengia, kai jų studijose apsiribojama viena tauta ar viena kultūrine tradicija. Tada jos pasilieka nieko daugiau, kaip keistenybių pasakojimas. Priešingai, sugretinant pasakas su tolimų kultūrų padavimais, atsidengia įdomūs, kartais nesitikėti sąryšiai. Jie liudija, kad tautos, kurios šiandien yra toli viena nuo kitos, yra turėjusios tiesioginius ar netiesioginius sąryšius.
Šio rašinio tikslas yra palyginti vieną lietuviškų pasakų grupę su Graikijos mitologine būtybe Orfejum. Orfėjus, kaip mitologinė būtybė, Graikijoje pasidarė populiarus tik klasikinio laikotarpio pabaigoje. Tačiau jis suvaidino tokį didelį vaidmenį, kad ant jo pagrindo susikūrė platus ir veiklus religinis sąjūdis ir labai gausi poetinė literatūra.
Legendos pasakoja, kad Orfėjus, mirus jo žmonai Euridikei, pasiėmęs lyrą, nuėjo į pragarus jos vaduoti. Jam pradėjus groti, visi ėmė šokti. Net Tantalas užmiršo savo kančias. O Plutonas su Prosperina pagaliau leido Orfėjo žmonai Euridikei grįžti į pasaulį. Tačiau jam buvo duota sąlyga, kad jis į ją nepažvelgtų, iki neišeis iš tamsos karalystės ribų. Jis šios sąlygos neišlaikė, ir Euridikė dingo iš jo akių.
Orfėjus esąs gimęs Trakijoje. Jo muzikos įtaka yra buvusi tokia didelė, kad net uolos, medžiai ir žvėrys rinkdavosi klausytis jo muzikos. Jo gyvenimo pabaiga buvo tragiška. Jį sudraskė Trakijos moterys, keršydamos už tai, kad jis taip mylėjo Euridikę ir jas užmiršo. Jo sąnariai buvo išbarstyti laukuose, o galva įmesta į vandenį.
Muzikos instrumentą lyrą jam buvo padovanojęs Apolonas. Ji turėjo tik septynias stygas. Jis pats prie jų pridėjo dar dvi. Šalia to jis buvo poetas ir plataus poetinio sąjūdžio įkvėpėjas. Jis taip pat buvo medicinos išradėjas ir patobulino visuomeninę tvarką. Taip Orfejaus personažą apibūdina Charles Anthon, Classical Dictionary, 1847 m. New York, 939-941 psl.
Martin P. Nielson, švedas, vienas iš dabartinių senosios graikų religijos žinovų, pastebi, kad Orfejaus asmenyje mes turime visų pirma ne dievą, bet religijos kūrėją. Tik vėliau jis pasidarė mitologinė, dieviška būtybė. (A History of Greek Religion, 1964 m. Oxford university press, 215 psl.)
Norėdami pastebėti įvairius ryšius, jungiančius Orfejaus mitą su lietuviškomis legendomis, paimkime vieną lietuvišką legendą ištisai.
Buvo toks žmogus, jis turėjo apie penketą vaikų ir bobai neturėjo ką duoti valgyti. Jau jam labai didis vargas. Eina jis ieškot, ar negaus kur ką valgio parneši pačiai ir vaikams. Eina keliu, patiko tokį senuką, pagarbino. Klausia senukas: "Kur eini?” Sako: "Einu, ar neužgriebsiu kur maisto pačiai ir vaikams”. Tas senukas sako: "Aš tau duosiu šitą smuiką, ale aš neturiu šmičėlo. Te tau šitą grąžtą į vietą šmičėlo ir galėsi žaisti, o kas tik išgirs tavo žaidimą, tas turės šokt, ar norės ar nenorės; tol turės šokti, kol tu žaisi ir iš to duoną turėsi”.
Padėkavojęs tam senukui už jo dovaną, eina jau sau. Patiko girioje žydą važiuojant su puodais. Sako žydpalaikis: "Kas tu per vienas?” — "Aš muzikantas”.
— "Na, tai kad muzikantas, tai tu man pagriežk”. Tas ėmė su tuom grąžtu žaisti, o tas žydas — šokt, kumelė — šokt, vežimas — šokt, jau tas žydas pailso, puodus sudaužė, sako: "Nustok, aš tau duosius tris dolerius”. Gavo jau nuo žydo tris dolerius, parnešė pačiai; jau tur jie biskį kuom misti.
Na ale jau jam tokią smuiką turint, namie neramu. Paėmė smuiką ir eina į svietą. Užėjo į vieną dvarą, o ten pas tuos ponus berengiamas balius, klausia: "Kas tu per viens?” Sako: aš muzikantas”. — "Na rasi, tu galėtum mums ant baliaus pažaisti?” — "Aš už dyką, kaip kiti, žaisti negaliu, jei duosit 300 dolerių, tai pa-žaisiu”. Davė jam tuos 300 dolerių, jau jis apsiėmė žaisti. O ten tas žydas nakvojo, katras nuo jo žaidimo jau buvo taip gerai šokęs. Kaip jį pamatė tas žydas, įsikabino į piestą, tai tas kaip pradėjo žaisti, tie visi ponai šokti ir tas žydas su piesta šokti, o duoda, kad net pleška, jau ir pailso, prašo, prašo, kad jau nustotų, ans nenustoja, tol žaidė, kol jis nuo tų ponų 600 dolerių gavo. Parnešė jis tuos pinigus savo bobai, jie ten sau būna, gerai minta.
Perbuvęs jis ten kiek laiko, eina jis vėl, paėmęs tą smuiką. Užėjo į tokį prakeiktą dvarą, prašosi į nakvynę. Tam dvare nieko nėr, tik vienas žmogelis, o tas žmogelis jam sako: "Ką tu čion nakvosi, kad ir aš štai ant nakties išeinu; čion negali naktį būt, o jei nesibijai myrio, gali sau nakvot”. — Na tai tik aš bandysiu nakvot”. — O jis žino, kad jis ant savo tos smuikos užžais, tur visi šokt. Ant grabės kranto už sodo atsisėdęs sėdi: jau vakaras, nusileido saulė, jau pradėjo temt, žiūri — atvažiuoja karieta, pilna ponų, kitoje — merga su jaunikiu, kitoj svočia, kitoj — muzikantai. Atvažiavę į tą dvarą, pradėjo linksmintis. Ale tie velniai sako: "Eik tą žmogų pašaukt, kad jis čion nebijo būt”. Atėjus, užklausė: "Kas tu per viens?” — "Aš, — sako, — muzikantas”. — Tai kad tu muzikantas, tai, rasi, tu mums galėtum pagriežti?” — "Kodėl ne? Ale aš gaunu po 600 dolerių už vakarą”. — "Na tai mes duosim, ką tai mums pinigai giliuoja!” Atėjo jis į jų svodbą, kaip pradėjo žaisti, anie susikabinę — šokt, tai šokt, tai šokt, tai šokt. Jau pailso visi, susikruvinę šoka, jau ir gaidžiai, jau jam siūlo 600 dolerių ir dar sykį šešis, jis vis griežia, o tie velniai tur šokt, nėr pagalbos. Jau jam atiduoda tą dvarą, sako: "Čion yr šito lauko gale tokia bala, tai mes tik ten gyvensim, o tu čia ponauk, tik tu mus paleisk, nustok žaidęs”. Jau kaip jam taip pasakė, mąsto jis sau: čion dvaras bus mano, bus gerai. Paliovė žaidęs, o anie prapuolė ir daugiau į tą dvarą jau jie neparėjo, o jis sau ponauja tam dvare. Jau perėjo kiek metų, jau jis pamiršo apie tą balą, katroj jie gyvena.
Išėjo jis medžiot ir paklydo. Atėjo pas tą balą, žiūri zuikis bėga; tas zuikis į tą balą, jis su kurtais paskui jį. Tas zuikis vis tolyn, jis — paskui. Kaip tik įjojo į vidurį balos, taip tie velniai jį tik capt. "Dabar mes tau padarysim galą, tu mus gana šokinai, kad mes turėjom per tave ir dvarą apleisti. Dabar mes tave lupsim”.
— "Kad jau jūs mane ir smaugsit, ale dabar nežinos nei pati, nei vaikai, kur aš prapuoliau. Ar negalėtumėt ką nors nusiųst pas mano pačią, kad ateitų?” — "Kodėl ne?” — tuojau nusiuntė tokį šlubį, kad pribūtų. Tas, tuo jaus nubėgęs, pasakė pačiai apie jos vyrą. Toji nekvaila buvo, tuojau susiprato. Pasiėmė smuiką, užsikišo už ančio ir nuėjo pas balą. Kaip tik priėjo artyn, išsitraukus smuiką ir metė jam. Ans nugriebė tą smuiką, o griežt, o griežt, o griežt. O tie velniai šokt. Tol jis jiems žaidė, kol iš jų smala pasiliejo ir jie iš tos balos turėjo pragaišti, o jis liko ponauti tam dvare (Bas. Lietuviškos pasakos I. 20 nr., 35-37 psl.).
Šioje pasakoje mes turime lietuvišką Orfejaus versiją. Jos atitikmenys su graikiškuoju Orfejum yra pakankami. Tiek graikiškoje versijoje, tiek lietuviškoje nuo muziko grojimo prasideda toks judesys, toks šokis, nuo kurio negali likti laisvi nei žmonės, nei daiktai, nei dvasinės būtybės. Tiesa, lietuviškoje pasakoje įvykių raida vienu atžvilgiu yra priešinga graikiškajai. Čia žmona vyksta gelbėti vyro, patekusio į pragaro galybių rankas, kai tuo tarpu graikiškame padavime Orfėjus eina į požemius gelbėti savo mirusios žmonos. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju gelbėjimosi priemonė yra muzika.
Kad galėtume susidaryti tikslesnį vaizdą, kiek ir kokia prasme lietuviškas muzikas yra giminingas Orfėjui, turime atkreipti dėmesį į tai, kad orfeizmo religija, užvaldžiusi graikišką visuomenę, pradedant klasikiniais laikais, yra ne tas pat, kas graikiška Orfejaus legenda. Nors legendos Orfėjus yra šio religinio sąjūdžio dievas, tačiau religijoje jis įgavo tokių formų, kurių savo legendoje jis neturi.
Orfeizmas yra vėlyvesnė Graikijos religinė apraiška, kuri nėra minima nei Homero poemose, nei Heziodo Graikijos religijos aprašyme (Charles Suthon, 933 p.). Orfeizmo religija buvo labai plačiai susidomėjusi pomirtiniu žmogaus gyvenimu. Orfeizmo dėka graikiškoje kultūroje buvo labai išryškintas skirtumas tarp laimės ir kančios pomirtiniame žmogaus gyvenime. Klasikinėje Graikijos religinėje galvosenoje tas skirtumas yra neryškus. Orfeizmo religija yra laikoma atsakinga už įvedimą Graikijon pragaro bausmių sąvokos. Orfeizmo skelbiamas skirtumas tarp gerų ir blogų žmonių turėjo grįžtamosios reikšmės; jis pradėjo rūšiuoti žmones jau šiame gyvenime, atsižvelgiant į tai, ar jie yra švarūs, ar ne. Ilgainiui orfeizmas išvirto į uždarą "švariųjų” sektą. Visi kiti, kurie nebuvo pašvenčiami į orfeizmo paslaptis, buvo vadinami "barbaros”. Taigi iš orfeizmo yra atėjęs į mūsų laikus barbaro žodis. Orfeizmas buvo paslapčių religija. Orfos graikiškai reiškia tamsus. Orfeizmas 6 šimtmety išugdė plačią poetinę literatūrą. Deja, jos yra labai mažai išlikę, tačiau yra neabejotinas faktas, kad ši paslapčių literatūra buvo pasidariusi platus visuomeninis reiškinys.
Žmogaus gyvenimas, kuris sudarė pagrindą susikurti Orfejaus personažui, yra nukeliamas anapus Trojos karo laikų. Ar tas žmogus buvo toks, kokį jį turime legendose, ar dar kitoks, tačiau koks nors istorinis pagrindas jam turėjo būti. Galbūt jis yra personifikacija daugelio žmonių nusiteikimo gyvenimą suprasti panašiu būdu. Graikiškos kultūros istorikų Orfėjus yra aiškinamas, kaip pirminės žmogiškos civilizacijos kūrėjas. Jis yra laikomas įvairių žmogaus menų išradėju. Šalia to jis yra siejamas su pirmuoju matematiku Pitagoru, kurio amžininku jis esą galėjęs būti. (plg. Martin P. Nilson, A History of Greek Religion, 213-223 psl. ir Charles Anthon, Classical Dic-tionary, 939-932 psl.).
Lietuviškas Orfėjus, nors turi transcendentinės kilmės jėgų, būtent savo smuiką, tačiau jis pasilieka šios tikrovės žmogumi. Jis yra velnių nuviliojamas į kitą pasaulį, tačiau ten jis nepasilieka. Savo paslaptingąjį smuiką jis gauna iš senelio, kurį tenka laikyti senobiniu Dievu. Pažymėtina, kad smuiką jis gauna ne kaip transcendentiškumo įrankį, bet kaip žmogiško pragyvenimo ir uždarbio priemonę. Graikiškasis Orfėjus savo styginį instrumentą gauna iš Apolono. Tačiau ta lyra turėjo tik septynias stygas. Kitas dvi stygas prisidėjo pats Orfėjus. Lietuviškas Orfėjus taip pat negauna pilno instrumento. Jo smuikas neturi "Smičiaus”. Tačiau vietoj to senelis jam duoda grąžtą.
Lietuviškas Orfėjus dažniausiai reiškiasi kaip pučiamojo instrumento muzikas. Štai vienas šitokio muziko pavidalas.
Vienas piemuo, beganydamas bandą, susigavo baloje velnią. Nešiojasi jis tą velniūkštį. Velniūkštis prašosi jo, kad paleistų. Tas piemuo neleidžia, sako: "Nešiu tave namo parodyt, kas tu per paukštis”. — "Paleisk mane, — sako tas velnias, — aš tau duosiu tokią dūdutę, kad tu ant tos dūdukės uždūduosi, tai kas tik girdės, turės šokti”. Gavo nuo to velnio tą dūdukę ir jį paleido. Tas piemuo dabar ėmė dūduoti, o gyvuliai šokt.
Toliau pasaka eina jau mums žinomu keliu. Šoka žydas su pūdais, su vežimu ir arkliu. Arklys ir žydas susibado erškėčiuose. Žydas paduoda piemenį į teismą; ten, jam užgrojus, visi teisėjai pradėjo šokti. Vyriausias teisėjas prisirišo prie kojos kaladę, bet ir tai nesulaikė jį nuo šokio (Bas. Lietuviškos pasakos I. 45-46 psl. 28 nr.).
Kaip matome, šiame pasakojime muzikas savo instrumentą gauna ne iš senelio, bet iš velnio. Vieningos pažiūros, iš ko lietuviškas Orfėjus gauna savo paslaptingąją dūdelę, nėra. Yra viena legenda, kuri pasakoja apie žmogaus susitikimą su paslaptingu seneliu ir su velniais. Grįždamas iš karinės tarnybos, karys susitinka su seneliu, kuris prašo duonos. Kai karys duoda seneliui duonos, jo duona nemažėja. Toliau bekeliaudamas ir apsinakvojęs vienoje grintelėje, karys susilaukia kartu su vėtra atvažiavusių ponų. Jie paveda jam sergėti savo grintelę ir duoda varinę dūdelę. Tačiau jis čia nepasilieka, bet keliauja toliau ir vėl išalksta. Sutiktas senelis jam duoda skrynelę, kurioje yra valgio ir gėrimo. Apsinakvojus miško namelyje, atvažiuoja su vėju ponai, kurie jam duoda šautuvą, su kuriuo galima nušauti viską, ką pamatai. Pernakvojęs karys keliauja toliau, nakčiai vėl sustoja miško namelyje. Naktį su vėtromis atvažiuoja keturi ponai, kurie prašo pagroti. Ėmus groti, jie šoka. Už tai jie davė kariui batus, su kuriais galima nužengti mylią. Toliau pasakojama, kaip jis nušovė būrį kurapkų; tai matė kunigai, kurie šoko tų kurapkų gaudyti. Kadangi jos buvo erškėtyne, jie susibadė ten bešokdami, jam užgrojus. Kunigai jį padavė į teismą, bet, kai jis užgrojo, turėjo šokti ir teisėjas (Bas. Lietuviškos pasakos I. 55-56 psl., 37 nr.).
Šie važiuojantys ponai yra verti dėmesio, ypač dėl savo keliavimo būdo, vežimo. Vakarų Europos tradicijoje vėlesni yra jojantys dievai ar pusdieviai, negu važiuojantys. Jeigu šiame pasakojime mes turime važiuojančių dievų liekaną, tai reiškia, kad ši pasaka turi gana tiesioginę priklausomybę nuo pietryčių Europos ir Mažosios Azijos. Babilonijos kultūros ir Egiptas yra poniško važiavimo arba kovos vežimo kultūros kūrėjas ir platintojos. Ši kultūra yra senesnė už jojančių karių kultūrą.
Lietuviškas Orfėjus savo paslaptingą instrumentą gauna iš dviejų šaltinių: iš senelio (Dievo) ir iš važiuojančių ponų (velnių). Tokiu būdu išeina, kad mūsų legendose yra dvejopo Orfejaus įkvėpimo pėdsakų. Šios dvi tradicijos, nors viena su kita susiglaudusios tame pačiame pasakojime, tačiau visiškai nesusilieja ir viena kitos neišstumia. Paskutinėje mūsų atpasakotoje legendoje žmogus varinę dūdelę gauna iš ponų, tačiau čia pasilieka ir senelis, nors jis pasakojimo kompozicijai yra nereikalingas. Tuo savo nereikalingumu jis liudija, kad jo funkciją yra paėmęs kitas veiksnys, šiuo atveju ponai (velniai).
Susipažinus su lietuviškomis orfeiškomis pasakomis, su Orfejaus legenda graikiškoje tradicijoje ir su orfejiniu religiniu sąjūdžiu klasikinėje graikiškoje kultūroje, galima pasidaryti keletą išvadų. Visų pirma neabejotinas yra personažo Orfejaus panašumas lietuviškose pasakose ir graikiškoje tradicijoje. Ir čia, ir ten jis yra mistiškas muzikas, kurio grojimo įtakai nepasilieka nepasidavę nei gyvuliai, nei žmonės, nei dvasinės būtybės.
Antra vertus, tenka pastebėti, kad lietuviškos orfeinės pasakos neturi ryšio su graikiška orfeine religija. Jose nėra nei vieno būdingo orfeiniam religiniam sąjūdžiui bruožo. Čia nėra ne tik perdėto moralizmo, bet nei jokio moralizmo. Iš šių pasakų neaišku, kodėl tie velniai yra blogi. Taip pat pats muzikas patenka į velnių rankas ne dėl kokio blogumo, bet dėl atsitiktinės aplinkybės. Taip pat lietuviškose šios grupės pasakose nėra būdingo orfeinei religijai bruožo, poetinės kūrybos, ir raštijos apskritai. Orfeizmo religija klasikinėje Graikijoje yra vadinama knygos religija.
Lietuviškose pasakose turime vieną variantą, kuris šiek tiek primena orfeinj muziką ir pasižymi knygos skaitymu. Tai yra toks dailidė, kuris keliavo kartu su Perkūnu ir velniu ir mėgo groti bei skaityti knygas. Kai šie visi trys keleiviai pasistatė bendrus namus ir kai laumė pradėjo vogti iš jų daržo ropes, tai nei Perkūnas, nei velnias neįstengė jos pagauti. Ją pagavo tik smuikininkas dailidė, suviliodamas ją savo muzika (Plg. Basanavičius, Lietuviškos pasakos įvairios, I, 108-112 psl., 35 nr.). Tai yra tik vienas atvejis ir tai ne visai būdingas Orfejaus legendai. Dėl to galima laikyti, kad lietuviškos orfeinės pasakos ryšio su graikišku orfeiniu religiniu sąjūdžiu neturi.
Tačiau jos neabejotinai turi ryšį su graikiškuoju Orfejaus personažu. Kyla klausimas, kokiu būdu šis ryšys galėjo susidaryti. Norint rasti atsakymą į šį klausimą, turi reikšmės išsiaiškinimas klausimo, ar orfeizmo religinė sekta kilo iš Orfejaus legendos, ar priešingai, ši legenda yra orfeinio religinio sąjūdžio kūrinys.
Orfeizmo tyrinėtojas vokietis Karl Pruemm yra nuomonės, kad ši legenda yra orfeinio sąpjūdžio padarinys. Tačiau ir jis pripažįsta, kad pati legenda neturi gilesnės simbolikos. Jis mano, kad yra pagrindo tikėti, jog tiek orfeinis sąjūdis, tiek legenda yra kilę vietose į šiaurę nuo Olimpo kartu su kitu religiniu sąjūdžiu, būtent dionyziškuoju, kuris pasižymi religinėmis orgijomis (Plg. Christus und die Religionen der Erde, Franz Koenig, II tomas, 123 psl., Wien, 1961 m.).
Galbūt atsakymą į mums rūpimą klausimą, būtent, iš kur lietuviškoje visuomenėje yra atsiradusios orfeinės pasakos, gali užminti mūsų jau minėtas Charles Anthon. Jis mano, kad graikiška Orfejaus legenda yra indiškos kilmės. Jeigu prisiminsime, kad, ne vieno autoriaus manymu, Orfejaus legenda yra kilusi iš Trakijos, tai tas galbūt ir nurodytų tą kraštą, su kuriuo Lietuvių tauta galėjo turėti tiesioginį sąryšį ir iš ten gauti transcendentinio muziko legendą, kurią ji yra per šimtmečius išlaikiusi ir savaip perdirbinėjusi.