1917 m. Fatimoje Marija prašė paaukoti Rusiją Nekalčiausiajai jos širdžiai ir kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį priimti Šv. Komuniją. Už tai ji pažadėjo Rusijos atsivertimą ir pasaulio taiką.

     Šiuo laiku komunizmas plečiasi visame pasaulyje. Ateizmo skleidžiamos klaidos plinta, tikintieji persekiojami, karo grėsmė didėja. Atrodo, kad pildosi Marijos žodžiai: "... jei žmonės nedarys atgailos, Rusija sukels naujus karus ir Bažnyčios persekiojimą”.

     Lietuvoje, nežiūrint didelių pavojų, žmonės kovoja už tikėjimo laisvę, Eucharistijos bičiuliai kiekvieną mėnesį priima Komuniją ir ją aukoja už Lietuvą. Amerikos LRKK Vienybės seimas, įvykęs 1980 m. lapkričio mėnesį, taip pat nutarė organizuoti parapijose žmonių būrelius, kurie vykdytų minėtus Marijos prašymus, ir raginti žmones atgaivinti gegužines pamaldas ir rožančiaus kalbėjimą spalio mėnesį.

     Kviečiu visus lietuvius prisidėti prie organizuojamų būrelių parapijoje, kurie savo darbą, kančią, maldą ir atgailos Komuniją aukotų Marijos prašyta intencija už nusidėjėlių atsivertimą, taiką, pavergtą Lietuvą ir visus lietuvius, persekiojamus už tikėjimą bei tautos laisvę.

Kun. Albertas Kontautas, Lietuvių Mėlynosios Armijos sąjūdžio dvasios vadas

(Pridedame šiek tiek sutrumpintą vysk. Vincento Padolskio 1959 m. rašytą laišką lietuviams).

Mylimieji Kristuje,

     Gegužės 13 d. kasmet mums primena didžius mūsų ir visos lietuvių tautos įsipareigojimus Dievui ir Marijai. Tą dieną 1951 m. Romoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje keturi Lietuvos vyskupai tremtyje paaukojo Lietuvą ir visą lietuvių tautą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, vykdydami 1917m.. Fatimoje, Portugalijoje, pasirodžiusios Dievo Motinos troškimą, kad visi žmonės ir atskiros tautos būtų paaukotos jos Nekalčiausiajai Širdžiai.

     Vykdydamas šį Dievo Motinos troškimą, Popiežius Pijus XII 1942 m. spalio 31 d., liepsnojant antrajam pasauliniam karui, Vatikano radijo bangomis pavedė visą žmoniją Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai.

     Šis Šv. Tėvo žmonijos paaukojimas galioja kiekvienam žmogui, mūsų šeimoms ir valstybėms. Jis galioja visiems laikams. Tačiau Bažnyčia nori, kad jis būtų vis pakartojamas, kad tas pasiaukojimas būtų vis sąmoningesnis, prisimenant įsipareigojimus tvarkyti savo krikščioniškąjį gyvenimą Marijos globoje. Pasiaukojimo aktas neturi būti tik formulės atskaitymas. Jis turi siekti plačiau ir giliau, turi apimti žmogaus gyvenimo gelmes.

     Kai Lietuvos vyskupai Romoje pavedė Lietuvą ir lietuvių tautą Marijos Širdžiai, iškilmingai pareikšdami visos tautos vardu aiškų tautos norą ir pasiryžimą būti ištikimais Dievui ir Jo įsakymams, būti ištikimais Kristaus mokslui, būti uoliais krikščioniškojo gyvenimo vykdytojais ypatingoje Marijos globoje, tai jie taip pat norėjo, kad tas pasiaukojimas būtų atliekamas ir pavienių tikinčiųjų, ir šeimų, ir parapijų, kad tas pasivedimas Marijai vis giliau įleistų šaknis į lietuvio ir visos lietuvių tautos sąmonę, kad tuo būdu krikščioniškam gyvenimui būtų vaisingesnis. Šiuo metu ypač pageidaujamas šeimų pasiaukojimas, nes tai jų vidinį ryšį sustiprina ir jas paskatina nepasiduoti blogoms laiko įtakoms.

     Reikia pasidžiaugti, kad šis Lietuvos vyskupų noras dvasiškių ir pasauliečių buvo gerai suprastas ir yra dedamos pastangos kasmet, bet ypač gegužės 13 d., tą pasiaukojimą atnaujinti, ar tai pavieniui, ar šeimose, ar parapijose. Ypatingo pagyrimo vertas Mėlynosios Armijos lietuvių sąjūdis, kuris deda dideles pastangas šiai minčiai lietuviuose plačiau paskleisti. Jis taip pat nori šį pasiaukojimą sujungti su pasiaukojimu Švenč. Jėzaus Širdžiai, kuriai visa Lietuva buvo paaukota 1934 metais pirmojo Lietuvos Eucharistinio kongreso metu.

     Šiuo metu dorinis pasaulio vaizdas, deja, nėra paguodžiantis. Daug yra tokių, kurie niekais laiko Dievo įsakymus. Dialektinis materializmas, kuris klaikiausia savo išvaizda yra įsikūnijęs bolševizme, pasišovęs atitraukti žmoniją ne tik nuo Dievo įstatymų, bet ir nuo paties Dievo. Pasaulis, galima sakyti, yra atsidūręs akligatvyje. Jam reikia didelio sukrėtimo ir gausios Dievo malonės, kad pasuktų išganymo keliu. Štai dėl ko reikia melstis ir atgailauti ne tik už savo, bet ir už kitų nuodėmes. "Jei nedarysite atgailos, visi taip pat pražūsite”, kalbėjo Kristus žydams, prisiminęs apie nelaimes, ištikusias Jeruzalėje kai kuriuos žydus (Lk 13,3)-

     Pasiilgtos taikos žmonija dar vis nesulaukia. Ji laukia ne bet kokios, bet teisingos taikos. Ir mes, lietuviai, jos nesulaukiam. Mes vis laukiam iš politikų pagalbos, jos laukiam iš stipriai ginkluotų kariuomenės pulkų. Bet tai nėra pati tikroji jėga, kuri mūsų tėvynei galėtų grąžinti laisvę. Jos turime laukti iš dangaus per Mariją, kartu jungdami savo pastangas. "Jei Viešpats nestatys namo, veltui vargsta tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugos miesto, veltui budi jo sargas” (Ps 126,1).

     Kad ir kaip klaikus galėtų būti šio pasaulio vaizdas, vis dėlto neturime nusiminti ir nuleisti rankų, nes Marijos pagalba ir galutinė pergalė mums yra užtikrinta: "Mano Nekalčiausioji Širdis galų gale triumfuos”, pasakė ji Fatimoje. Tai stiprina mūsų viltis, kad ir Lietuva, paaukota Marijos Širdžiai, dalyvaus jos galutiniame triumfe, jei visi jos vaikai eis Dievo įstatymų keliu.

Vysk. Vincentas Padolskis