("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Žiedai-apskritimai daug kur naudojami įvairiai simbolikai. Olimpiados vėliavoje penki supinti žiedai simbolizuoja pasaulio kraštus ir jų geriausius atletus, taikoje suvažiavusius žaidimams. Psichologijoje žiedai-apskritimai naudojami simbolizuoti atskirus asmenis, charakterius, asmenybes, o žiedų sudėstymas — jų tarpusavio santykius. Nors kartais šis žiedų sudėstymas gali atrodyti labai komplikuotas, tačiau yra tik keturi pagrindiniai simboliai:

1.    Du žiedai, vienas šalia kito, bet tarp jų tarpas — tai asmenys, kurie mažai vienas kitą pažįsta ir nieko bendro vienas su kitu neturi.

2.    Du žiedai, kurių lankai vienas su kitu liečiasi — tai pažįstami, neturintieji bendro asmenybės lauko.

3.    Du žiedai, kurie yra susipynę taip, kad atsiranda didesnis ar mažesnis bendras laukas. Tai asmenys, kurie turi tam tikrą bendrą sferą, tačiau dalis lieka savam asmeniškam gyvenimui, kuriame antrasis nefigūruoja.

4.    Vienas mažesnis žiedas visiškai telpa antrame — tai asmuo, kuris visiškai yra panarinęs savo charakterį ir interesus antrame, tačiau antrasis turi interesų, kuriuose pirmasis nefigūruoja.

     Tačiau žmonių santykiai ilgainiui keičiasi, tad ir atitinkamas simbolis kinta. Pvz. naujagimis kūdikis pradžioje visiškai užsidaręs savyje, jam rūpi tik miegoti ir valgyti (2). Vėliau susipažįsta su savo tėvais, ir jo pasaulis sukasi tėvų sferoje (4). Paskui eina į mokyklą, turi savo draugų, ugdo savus interesus (3). Pradėjęs savarankiškai gyventi, su tėvais palaiko ryšius (3), o kartais, iškilus konfliktams, retai su jais tenori susieiti (2), o kartais ir visiškai su jais nutraukia ryšius (1). Jei vėliau konfliktai išsprendžiami, atstatomi glaudesni santykiai (3).

     Bet ką šie žiedų sudėstymai turi bendra su vedybomis ar skyrybomis? Jungtuvėms mėgstamas naudoti simbolis — du supinti žiedai. Žiedas simbolizuoja beribę meilę, o žiedų supynimas — tolimesnį jaunųjų bendrą gyvenimą. Tačiau šio gyvenimo sėkmingumas priklausys nuo asmenybės "žiedų” išdėstymo, būtent: ar bus vienas šalia kito, ar bus bendras laukas, ar vienas paskęs antrame.

     Jeigu liks vienas šalia kito (2) — tai ne vedybinis gyvenimas. Tokia pora neturi bendros asmenybės sferos, vienas kito nepažįsta. Tokie gali taip ilgai gyventi, nes apie kitokį gyvenimą nieko nežino, arba gali pastebėti, kad juodu nieko bendro neturi, tad bandys atitaisyti arba skirtis.

     Prieš akis stovi viena pora, kuriai taip atsitiko. Po vestuvių abu dirbo savo pasirinktoj profesijoj, augino vieną sūnų, tačiau abiejų jėgos ir visas dėmesys buvo įsitaisyti gerus namus. Tad užpirko sklypą, pasistatė namus ir prabangiai įrengė. Daug laiko praleido kartu, planuodami šį darbą ir taupiai gyvendami, kad kuo greičiau galėtų išmokėti skolas. Dalį darbo patys atliko. Pagaliau liko tik rūsio įrengimas, kuris taip pat buvo sumaniai įvykdytas. Atšvęsti užbaigtuvėms dalyvavome ten per Naujus metus. Pagyrėme jų darbą, o po trijų savaičių jie išsiskyrė, nors tik laikinai. Tačiau vasario vidury jis pradėjo skyrybų procedūrą. Mat, baigus įrengti rūsį, darbas buvo baigtas, ir jie pamatė, kad daugiau nieko bendro tarpusavy neturi. Ji norėjo šią problemą išrišti laikinom skyrybom, tačiau jis nutarė, kad "jei tau nepatinka taip, kaip viskas yra, tai sudiev”.

     Kitos poros pastebi bendrumo trūkumą tik tada, kai vaikai užauga ir palieka namus. Jau dabar matomas didėjantis skyrybų skaičius 45-55 m. amžiaus grupėje.

     Kai vieno visi interesai naudojami tik antrojo labui (4), ilgainiui įvyksta krizė. Antrajam dingus (mirus), pirmasis praranda gyvenimo tikslą ir pats greit miršta. Arba kai antrasis, ugdydamas bei plėsdamas savo asmenybę ir interesus, praauga pirmąjį, nes anas neturi laiko savam ugdymui, taip pat įvyksta krizė. Rezultatai būna įvairūs. Antrasis arba esamoje padėtyje kenčia, arba ieško kito gyvenimo draugo. Pirmasis, likęs be gyvenimo tikslo, gali arba nusižudyti, arba gauna nervų krizę. Kitu atveju atsipalaiduoja nuo tokio smaugiančio gyvenimo ir vėl bando tapti "žmogumi”. Tai puikiai pailiustruoja Antano ir Zinos istorija ("Laiškai lietuviams”, 1981, nr. 1, psl. 15). Zina labai stengėsi būti tokia žmona, kokios, jos manymu, Antanas norėjo. Tuo tarpu Antanas buvo nepatenkintas, kad ji "nesubrendo”, neatsižvelgdamas, kiek prie šio nesubrendimo jis pats prisidėjo, neleisdamas jai toliau studijuoti ar dirbti, net kaltindamas ją už vaikų neturėjimą. Tačiau Zina toliau nebegalėjo pakelti tokio gyvenimo ir, atgavus savimi pasitikėjimą, pasakė Antanui "sudiev”.

     Daugiausia vedybinio gyvenimo žiedai būna supinti (3). Abu turi dalį savo asmeniškų interesų, kuriuos ugdo, ir dalį bendrų, kuriuos kartu puoselėja.

     Čia reikia atkreipti dėmesį, kiek kiekvienas turi bendros sferos, bendrų interesų, o kiek vien tik savų. Prisimenu vieną draugę, kuri prieš vestuves su busimuoju susitarė, kad jis išmoks slidinėti, nes tai jai patiko, o ji prižadėjo išmokti lošti bridžą, nes tai buvo jo tuometinis didelis interesas. Šiuo susitarimu juodu praplėtė savo bendrų interesų sferą. Dabar juodu kartu slidinėja ir dalyvauja bridžo turnyruose jau arti 20 metų. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad be šio susitarimo būtų buvę skyrybos, tik noriu pastebėti, kad, vykdydami šį planą, jie daugiau laisvalaikio praleidžia kartu, remdami vienas kito interesus ir smagiai bendraudami.

     Tačiau ne visų asmenų tokie pat reikalavimai ir norai. Vieni nori kuo daugiau viskuo dalintis, kiti — daugiau sau asmeniškos sferos turėti. Čia konfliktas gali kilti, jeigu tokie du ekstremai susieina ir abunebando išbalansuoti bendros sferos. Konfliktas iškils, jei vienas visadaturės antram nusileisti, nes liks nepatenkintas — "sužalotas”. Jeigu jie ir liks kartu gyventi, ieškos išsilieti kitur, sumažindami tarpusavio bendrą sferą, bet praplėsdami savąją, nes antraip negalės toliau “augti”.

     Noriu pabrėžti, kad bendra sfera apima visus tarpusavio santykius bei interesus, tad svarbu atkreipti dėmesį į šių santykių rūšį. Kiek bendros sferos susideda iš tokių santykių, kurie puoselėja vienas kito augimą, meilę, pažinimą, ir kiek iš tokių, kurie žaloja tarpusavio santykius? Žodžiu — ar santykiai juos suartina, ar skiria? Taip kaip ne kiekviena ramiai praleista valandėlė asmenis suartina, taip ir ne kiekvienas barnis juos skiria. Pvz. ramiai, be žodžių praleistas vakaras prie televizijos nėra pozityvus santykis. Tai neutralus, o kartais net ir negatyvus santykis, jei televizija naudojama kaip siena, už kurios saugu slėptis, išvengiant konflikto ar suartėjimo. (Kartais televizija gali prisidėti prie asmeniško augimo. Programos, kurios tai pasiekia, paprastai iškelia ir diskusijas, minčių pasidalinimą, o tai jau yra poztyvus santykis).

     Lietuviška patarlė sako, kad "nėra namų be dūmų”, tad galima teigti, kad nėra poros, kuri niekad neturėjo nė vieno nesusipratimo ar nuomonių susikirtimo. Tai taip pat gali būti negatyvus ar pozityvus santykis, žiūrint, kaip reikalas buvo išspręstas. Jeigu, gerai pasibarę, nutarė "daugiau apie tai nekalbėti ir viską užmiršti”, bet širdyje tvirtina, kad niekad to neužmirš ir nedovanos, tai santykis buvo negatyvus. O jei konfliktą baigė taip, kad jautėsi vienas kitą geriau pažįstą, labiau suartėję, tai santykis buvo pozityvus. Jokiu būdu nesakau, kad kiekvieną ginčą reikia nuodugniai ištirti nuo pat pradžios, kas pradėjo, kas ne tokį žodį pasakė, kas siauraprotiškai savo laikosi ir t.t., kol "kaltininkas” bus priverstas prisipažinti ir atsiprašyti. Bendras gyvenimas turi vadovautis meile ir atlaidumu, o ne teismo salės atmosfera. Jei po ginčo kaltasis savo "teisybės” atkakliai laikosi, tačiau antrasis pajėgia tai suprasti kaip jo silpnybę, charakterio bruožą ir gali jį mylėti toliau be pagiežos jausmo, tai juose auga tarpusavio pažinimas ir tai yra pozityvus santykis. Juk nė vienas asmuo nėra visiškai tobulas, tačiau meilė auga ir klesti tarp Įvairių silpnybių bei netobulumų.

     Žinant, kad vestuvių žiedas simbolizuoja meilę, reikia atsižvelgti į tai, kad jaunieji, sumainydami žiedus, vienas kitam Įsipareigoja, t.y. įsipareigoja vienas kitą mylėti. Žodyje "įsipareigojimas” slypi ir žodis "pareiga”. Tad čia gali atsirasti dar viena konfliktų sfera, kai įsipareigojimas tampa pareiga, kai jausmas "aš noriu tai atlikti, nes myliu” pasikeičia į "aš turiu tai daryti, nes tai mano pareiga”. Darbas, atliekamas vien tik iš pareigos jausmo, ilgainiui pasidaro nepakeliamas. Atsižvelgiant į tai, kad pareigingumas laikomas girtinu asmens bruožu, galima suprasti, kodėl pareigos jausmo stumiami asmenys ilgiau bando išsilaikyti bendrame gyvenime. Bet laikas daro savo. Ilgainiui toks asmuo arba sukniubs po našta, arba jos atsikratys.

     Taigi turime vedybinio gyvenimo "recepto” tris pagrindinius "produktus”: asmens augimą, meilę ir įsipareigojimą. Žiūrint, kokiomis proporcijomis šie "produktai” bus sumaišyti, nuo to priklausys, koks bus "pyragas” — vedybinis gyvenimas. Jei bus per daug "druskos”—neskanu, per daug "ugnies”—sudegs ir t.t. Kadangi negalima nusipirkti kokio specialaus puoduko šio recepto produktams matuoti, tai kiekviena pora pati turi bendromis jėgomis šį "pyragą” maišyti ir ne tik vieną kartą per metus, bet kasdien. Vieną dieną gal reikės daugiau meilės ir atlaidumo, kitą — daugiau įsipareigojimo, trečią — daugiau bendravimo, ketvirtą — daugiau laiko savam augimui. Bet, ir tai labai svarbus bet,tai turi būti abiejų bendros pastangos, kurios ugdytų meilę ir vienas kito supratimą bei atjautimą. Kitaip — bus neįkandamas "blynas”.

     Apžvelgus įvairias skyrybų priežastis, galima pastebėti, kaip ne tie "produktai” buvo vartojami: vieton augimo — egoizmas, vieton meilės — vienas kito ignoravimas, vieton įsipareigojimo — pareiga.

     Svarbiausia suirusio vedybinio gyvenimo priežastimi laikau egoizmą arba puikybę. Šio charakterio bruožas reiškiasi įvairiomis formomis, pvz. pavydu, ambicija, pagieža, įtarinėjimu ir net "artimo meile”. Neišdildomą įspūdį paliko seniai skaityta knyga "Letters to Scretape”. Ten aprašoma, kaip senas velnias moko naujoką žmones gundyti. Pvz. įtikino vieną moteriškę, kad ji labai nuolanki, be pretenzijų, ne taip, kaip kiti. Kartą ši moteriškė dalyvavo vaišėse, kurias paruošdama šeimininkė labai daug dirbo. Tačiau "nuolankioji” paprašė tik ramunių arbatėlės ir kvietinės duonos riekelės, "kad šeimininkė dėl jos nesivargintų”. Šeimininkė šių produktų neturėjo ir jautėsi nepatogiai, kad šios viešnios negalėjo pavaišinti.

     O viešnia sėdėjo prie apkrauto stalo, nieko nevalgydama, patenkinta savo susivaldymu, net nepagalvodama, kaip šiuo elgesiu nusikalsta artimo meilei.

     Kadangi egoizmas reiškiasi įvairiomis formomis, svarbiau atkreipti dėmesį į asmens intencijas, o ne į elgesį. Teko sutikti vieną asmenį, kuris iš pirmo susipažinimo atrodė labai malonus, lipšnus, linksmas, kuklus, nors "prie žaizdos dėk”. Tuo laiku jis keitė darbą, pradėjo dirbti savoje raštinėje. Stebėjausi vėliau sužinojusi, kad jo pirmoji žmona jį paliko. Dar labiau stebėjausi, kad buvę jo bendradarbiai jo per daug nemėgo. Taip pat buvo jo iš dalies gaila, kad ilgas valandas praleidžia raštinėje, kartais dirbdamas net šešias dienas iki vėlyvo vakaro. Jis taip dirbo, nes norėjo, ne dėl šeimos finansų, visiškai neatsižvelgdamas, kaip tokiu elgesiu apleidžia žmoną (vėl buvo vedęs) ir sūnų, kurį išsikovojo iš pirmosios žmonos. Antroji žmona norėjo šeimos, bet jis nesutiko, nes norėjo anksti į pensiją išeiti, pakeliauti, o jei dabar vėl šeimos turės, tai tiems tikslams pasiekti ilgiau reikės laukti. Bendradarbiai jo nemėgo, nes negalėjo su juo susikalbėti. Jam kitų nuomonės ar pasiūlymai neegzistavo.

     Tarp vedybinių konfliktų reikia šiek tiek užkabinti ir mišrias vedybas tautiniu bei religiniu atžvilgiu. Pažiūrėjus, kaip tos pačios religijos ar tautybės asmenys prieina prie skyrybų, o mišrios poros sugyvena, negaliu teigti, kad skirtinga religija ar tautybė sudaro esminę nesantaiką šeimoje. Čia noriu paminėti kelis pavyzdžius.

     Pirma pora: abu lietuviai, katalikai, panašaus išsilavinimo. Po kelių metų išsiskyrė. Ji ištekėjo už svetimtaučio ir net kitos religijos. Jau ilgus metus augina šeimą ir yra labai patenkinta. Jis po kiek metų vedė lietuvaitę ir taip pat gerai sugyvena. Kodėl jie išsiskyrė? Atrodo, kad per mažai vienas kitą prieš vestuves pažinojo, o vėliau trūko noro ir pastangų tai atitaisyti.

     Antra pora: jis — lietuvis katalikas, ji — amerikietė protestantė. Prieš vestuves ji lankė lietuviškus renginius ir katalikų bažnyčią. Po vestuvių dingo domėjimasis lietuviškais reikalais. Ji net reikalavo, kad kas antrą sekmadienį vyras eitų su ja į jos bažnyčią. Bet po penkerių metų ji priėmė katalikų tikėjimą, vaikai pakrikštyti lietuviškais vardais. Ilgainiui išsivystė darnus tarpusavo gyvenimas ir kompromisai, kurie abiem buvo priimtini.

     Tad religija ir tautybė tik tiek sukels konflikto, kiek tai vienam asmeniui bus esminis klausimas ir kiek antrasis tai gerbs. Vienas patriotas lietuvis vedė svetimtautę, tačiau vaikai kalba lietuviškai. Jo žmona remia lietuvišką veikimą, progai pasitaikius rinkdama aukas. Tuo tarpu kitoje lietuviškoje šeimoje kilo krizė, kai duktė ištekėjo už svetimtaučio. Tėvas ne tik pats nedalyvavo vestuvėse, bet uždraudė ir savo žmonai dalyvauti. Toks kietas užsispyrimas, neatsižvelgimas į kito jausmus (žmonos ir dukters) brangiai kainavo — žmona jį paliko ir gyvena su kitu lietuviu.

     Richard Meryman, aprašydamas paskutiniuosius savo vedybinio gyvenimo metus knygoje "Hope - loss survived”, labai vaizdžiai parodo, kaip susikristalizuoja vedybinio gyvenimo esmė. Sužinojęs, kad žmona serga nepagydomu vėžiu, jis rašo: "Aš visad galvojau, kad kasdieninio gyvenimo mašinerija yra priešas, grasinąs nusmaugti kūrybingumą, bet dabar suprantu, kad tikras bendras gyvenimas reiškia dalinimąsi bei domėjimąsi kasdienybės smulkmenomis”. Toliau rašo, kad "bendrystė (mutuality) sudaro gerą vedybinį gyvenimą, nes prisitaikymas ir nusileidimas linkę sujungei du gyvenimus į vieną ir... kai mirtis graso vienam partneriui, graso abiem”.

     Jų gyvenime vėl iškyla bendrų interesų svarba. Norėdamas daugiau laiko su žmona praleisti, labiau domėjosi jos darbu, net bandė kartu su ja piešti, o ji depresijos valandomis pergyveno, kad jai neteks skaityti jo tuo metu rašomos knygos, nes tas darbas nebus baigtas prieš jos mirtį. Visuose knygos puslapiuose spindi jų meilė vienas antram, bandymas vienas kitą užstoti prieš besiartinančią tragediją, įvairios emocijos, gyvenimiškos smulkmenos juodu suartina. Taip pat pabrėžiama, kad tikra meilė yra skausminga. Motina Teresė, iš Kalkutos, pasakė: "True love hurts, even between married people”. Didysis Meilės Pavyzdys Kristus pamokė žmones, kaip reikia vienas kitą mylėti, pats kentėdamas ir mirdamas už žmogų. Sekant Jo pavyzdžiu, tarpusavio meilė įgauna daug platesnę dimensiją ir tikrą meilės supratimą bei pajautimą.

     Ta pati meilės esmė reiškiasi ir išlaikant bei ugdant lietuviškumą šeimoje. Lietuvis, mylįs savo tautą ir atjaučiąs jos dabartinę būklę, stengiasi ne tik savo tautos kalbą ir pagrindinę tautos sampratą perduoti savo vaikams, bet ir, progai pasitaikius, svetimtaučius su savo tauta supažindinti bei klaidingą informaciją pataisyti.

     Nutautimo priežastis yra ta pati, kaip ir skyrybų — meilės, įsipareigojimo ir pažinimo stoka. Taip pat šiuo metu tautiškai mišrios vedybos nesukelia nuostabos jausmo. Ką tik į Ameriką atvykus, tokios vedybos buvo laikomos beveik kaip asmens mirtis — asmuo mirė lietuvybei, jo ar jos vaikai nekalbės lietuviškai. Šiomis dienomis mišrios vedybos lietuviškoje spaudoje yra oficialiai sveikinamos, spausdinami aprašymai bei nuotraukos. Ar tai nėra netiesioginis pritarimas nutautimui, mišrių vedybų pasyvus skatinimas? Ar nebūtų prasmingiau palaukti, kol tokios šeimos vaikai baigs lietuvišką mokyklą, ir tada pasidžiaugti, kad lietuvių eilės gausėja?

     Kaip ne kiekvienas lietuvis vedęs svetimtautę ar lietuvaitė ištekėjusi už svetimtaučio dingsta iš lietuvių tarpo, taip ir ne kiekvienas lietuvis ar lietuvaitė, susituokę su lietuviais, puoselėja tautos meilę ir supratimą savo šeimoje. Čia taip pat nestinga įvairių priežasčių. Vieni aimanuoja, kaip sunku vaikus lietuviškai mokyti, o su vaikais angliškai kalba ir savo vardus ar pavardes keičia į amerikietiškas arba taip sutrumpina, kad ten lietuviškos kilmės nė neužuosi. Kiti sąmoningai vaikų nemoko lietuviškai. Dar kiti, užsiėmę savo reikalais, "neturi laiko”, nors dėl visa ko vaikus veža į lituanistinę mokyklą ir jaučiasi savo pareigą atlikę. Čia vėl išryškėja skirtumas tarp pareigos ir įsipareigojimo. Lietuviškumui įsipareigoję tėvai prižiūrės, kad vaikai ne tik lietuviškai kalbėtų, bet ir savo tėvų tautą pažintų. Tokių tėvų randama ir lietuviškose kolonijose, ir svetimtaučių aplinkoje, ir mišriose šeimose. Niekad neužmiršiu vienos ponios, kurios vyras svetimtautis. Ji norėjo savo vaiką laiku užregistruoti lietuviškai vasaros stovyklai, tačiau registracijos metu gydėsi ligoninėje po operacijos ir nebuvo gavusi registracijos informacijų. Prisiminusi iš anksčiau, kokia informacija reikalinga, pati surašė registracijos formą. Neturėdama sveikatos pažymėjimo, gavo savo valstijos atitinkamą pažymėjimą, o pagalvojus, kad registracijos  mokestis gal pakilo, atsiuntė didesnį čekį. Atsižvelgiant į šias jos pastangas lietuvybės puoselėjimui, manau, net nereikalinga pastaba, kad vaikas puikiai kalba lietuviškai.

     Tėvai, lietuvybei įsipareigoję, randa įvairių priemenių vaikus sudominti, kad jiems tai nebūtų dar viena nenorima pamoka. Priemonės ribojasi tik tėvų sumanumu ir susidomėjimu. Pvz. vienoje šeimoje lietuvių kalbai pritaikomi angliški žaidimai, ir visi kartu žaidžia. Jauniausiam nepatiko lietuviškai mokytis rašyti, tad tėvai jam surado bendrametį "plunksnos draugą” Lietuvoje. Dabar vaikas noriai rašo ilgiausius laiškus ir nekantraudamas laukia atsakymo. Taigi, žinant, kad prie lietuviško šeimos ratelio yra įvairių lietuviškų organizacijų, mokyklų bei stovyklų, tikrai nėra nė vienos geros priežasties nutautimui. Dėl to galima kaltinti tik apatiją ir meilės bei įsipareigojimo stoką.

     Išvada — darnus šeimos gyvenimas ir lietuvybės išlaikymas nėra dvi skirtingos temos, nes iš esmės tie patys pagrindai abu gyvenimus remia. Kaip darniai supinti žiedai-asmenys vienas kitą praturtina, taip ir savo tautos bei kalbos pažinimas praturtina asmenį, praplečia jo akiratį ir toliau vysto brendimą bei meilę.